„Mano vaikas nebevalgys mokykloje“, – taip socialiniuose tinkluose rėžia mama, sužinojusi, kad valgykloje nelieka grynųjų ir reikės mokėti kortele. Grynųjų pinigų kasdieniniame gyvenime mažėja, tačiau kodėl tai tapo tokia jautria tema? Kodėl bankai tapo sąmokslo teorija ir ar pagrįstai gyventojai piniginėse regi apokalipsės raitelius – LRT.lt klausė ekspertų.
Grynųjų pinigų dar daug
Nors žiniasklaida mirga bankų pranešimais, kad gyventojai grynaisiais atsiskaito vis rečiau ir patogiausia mokėti mobiliaisiais įrenginiais, tai irgi ne visai tikslus vaizdas, LRT.lt sako Vartotojų aljanso viceprezidentas ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto narys Kęstutis Kupšys.
„Tai daugiau Vilniaus burbulo, aukščiausioje socialinėje kartelėje esančių žmonių požiūris“, – sako pašnekovas.
Tikroji situacija tokia, kad išties daugėja atsiskaitymų kortelėmis, tačiau pokytis nėra drastiškas.
„Lietuvoje grynieji pinigai tebėra dažniausiai naudojama mokėjimo priemonė prekybos vietose, tačiau jų naudojimas atsiskaitymams mažėjo, o naudojimasis mokėjimo kortelėmis ir toliau augo“, – taip LRT.lt komentavo Lietuvos banko Grynųjų pinigų departamento Politikos, emisijos ir kontrolės skyriaus vyriausioji specialistė Edita Lisinskaitė.
LRT pašnekovai siūlo pažvelgti į Europos Centrinio Banko (ECB) duomenis: 2022 m. Lietuvoje 62 proc. atsiskaitymų prekybos vietose buvo atlikta grynaisiais pinigais, o remiantis 2019 m. atlikta analogiška apklausa – 68 proc., 2016 m. – 75 proc.
Pusė gyventojų mano, kad svarbu turėti galimybę atsiskaityti grynaisiais. Įdomu, kad šis poreikis nežymiai augo nuo 49 proc. iki 53 proc. Šie gyventojai mini anonimiškumą, privatumą, taip pat tai, kad grynieji pinigai esą padeda geriau sekti išlaidas.
O 2021-ieji yra metai, kai gyventojai kortelėmis pirmą kartą daugiau sumokėjo prekybininkams, nei bankomatuose išsiėmė grynųjų.
„Grynieji vis dar išlieka populiari atsiskaitymo priemonė ir tai yra asmeninis pasirinkimas. <…> Vis dėlto pastarųjų poros dešimtmečių tendencija ta, kad grynųjų atsiskaitymų vis mažėja, o elektroninių atsiskaitymų daugėja“, – sako Lietuvos bankų asociacijos vadovė Eivilė Čipkutė ir priduria, kad čia svarbus amžiaus dėmuo – jaunesniems gyventojams kortelės ir elektroniniai mokėjimai yra pažįstami jau nuo gimimo.
Baimės dėl sekimo
Tačiau nors gyventojai vis labiau gręžiasi į korteles, jos tampa ir sąmokslo teorijų kūrėjų taikiniu.
„Grynieji pinigai išvis greitai pradings, tai nežinau, kam tuos skyrius bankai turėtų atidarinėti“, – metų pradžioje pasakė premjerė Ingrida Šimonytė, ir kai kuriems gyventojams tai tapo proga piktintis, esą Lietuvos Vyriausybė naikina grynuosius pinigus.
Tuo labiau kad regionuose uždaromi bankų padaliniai, atlyginimai dabar mokami tik į banko sąskaitą, o ES planuoja tokias reformas kaip skaitmeninis euras ar Europos skaitmeninė tapatybė.
Panaršius socialiniuose tinkluose ir antisisteminiais save vadinančiuose puslapiuose atrodo, kad sąmokslo teorijas apie tariamą grynųjų panaikinimą stabdo tik fantazijos lygis.
Šio straipsnio pradžioje paminėta mama, nesutikusi mokėti už vaikų pietus kortele, tvirtino, esą vyksta sisteminis „grynųjų pinigų naikinimas“.
„Kėsinimasis į vieną iš laisvės formų! Einame kontrolės link!“ – emocingai socialiniame tinkle rašė ji.
Ne taip seniai Lietuvoje bandyta surengti ir referendumą dėl atsiskaitymų grynaisiais pinigais ribojimų panaikinimo. Nenuostabu, kad taip manantys gyventojai audringai palaikė Lenkijos prezidentą Andrzejų Dudą, atmetusį įstatymo pataisas, turėjusias riboti grynuosius – tokiais ribojimais paprastai siekiama didinti skaidrumą.
Panikos skleidėjai sako, kad elektroniniai mokėjimai prieštarauja demokratijai, neva įsigalės didelės verslo korporacijos, o galiausiai bus renkami biometriniai duomenys ir gyvensime distopijos sąlygomis. Taip įtarimai dėl grynųjų pinigų virsta ir sunkiai paaiškinamomis sąmokslo teorijomis, jos gimsta tiek Lietuvoje, tiek kitur Europoje ir JAV. „Vyksta orveliškas sekimas“, „kova su grynaisiais pinigais“ – taip nuogąstauja internautai.
K. Kupšys sako, kad anonimiškumo siekį reikėtų gerbti, o atsiskaitymai grynaisiais yra neatsekamiausia priemonė. O jei kas nors nori, kad jo sandorio niekas nesusektų, tai dar nereiškia, kad jis užsiima nelegaliais dalykais.
„Girdėjome istoriją apie duomenų nutekinimą iš grožio klinikos. Gyvenime yra daug situacijų, kai žmonės labiau norėtų atsiskaityti grynaisiais vien todėl, kad nebūtų jų padarytų veiksmų pėdsakų. <…> Mes visi turime teisę būti nematomi“, – sakė pašnekovas.
Vis dėlto bankų atstovai ramina, kad asmens duomenų naudojimas yra griežtai reguliuojamas.
„Kalbant apie kredito įstaigas, tų duomenų jos neturi teisės ir niekad neatiduoda jokiems tretiesiems asmenims, nebent teisės aktai numato, pavyzdžiui, teisėsaugos institucijoms paprašius. Net įstaigos viduje yra griežtai reglamentuota, kokiu atveju prie tų duomenų gali būti prieinama“, – pažymėjo E. Čipkutė.
Kiek iš tiesų atsirėžia bankai
Tačiau maištaujantieji prieš bankus traukia ir kitą argumentą, esą mokėdami kortele skriaudžiame prekybininkus, nes nuo kiekvieno mokėjimo savo dalį pasiima bankai.
Tai tiesa, tačiau skaičiai yra mažesni, nei įsivaizduojama. Pavyzdžiui, neseniai socialiniuose tinkluose buvo dalijamasi įrašu, esą nuo kiekvienos perlaidos bankas pasiima 2,5 proc., todėl jei restorane sumokėsime 50 Eur, maitinimo įstaiga gaus ne visus pinigus. O toliau, jau vykdant kitus pirkimus, bankai esą toliau savinasi pinigus.
Tai netiesa – anot E. Čipkutės, vidutiniškai nuo operacijos finansinės įstaigos gauna mažesnę sumą, maždaug 1 proc. Be to, ji mažėja.
„Tai istorinis mitas. <…> Pats gyventojas, kuris moka kortele, nieko nemoka. Yra mokesčiai, kuriuos prekybos vietos moka už terminalo nuomą, paprastai už kiekvieną mokėjimą. Dideliais tų mokesčių pavadinti negalima, gal taip buvo anksčiau, gal prieš 20 metų. Bet dabar situacija yra kitokia“, – pažymėjo bankų atstovė.
Be to, grynieji pinigai prekybininkams irgi yra našta, pridūrė ji.
„Jei prekybos vieta gauna grynųjų pinigų, apskaitymas taip pat kainuoja, t. y. juos reikia inkasuoti, saugoti, didesnė ir vagysčių tikimybė. Šiaip ar taip, ta operacija kainuoja. <…> Vienu atveju vieniems, kitu kitiems tarpininkams mokamas mokestis“, – sako E. Čipkutė.
Kas bus toliau?
Beje, politikos kryptis yra ne tik lengvinti atsiskaitymus elektroninėje erdvėje. Europos Komisija pateikė pasiūlymą dėl eurų banknotų ir monetų kaip teisėtos mokėjimo priemonės, kur siūloma nuostata, kad jie išliktų.
„Grynieji eurai yra viena pagrindinių mokėjimo priemonių – piliečiai ir mažmenininkai euro zonoje grynuosius eurus naudoja kasdienėse operacijose, kad atsiskaitytų arba duotų grąžą. Grynieji pinigai yra vienintelė mokėjimo priemonė, kurią naudojant galima nedelsiant ir asmeniškai atlikti tiesioginius mokėjimus, nedalyvaujant jokiai trečiajai šaliai arba nenaudojant elektroninės įrangos“, – pažymi Komisija.
Tačiau siekiama ir įvesti vadinamąjį skaitmeninį eurą, tai būtų skaitmeninės formos grynieji pinigai skaitmeniniams mokėjimams visoje euro zonoje. Jis būtų plačiai prieinamas, o jo pagrindinės paslaugos būtų nemokamos. Skaitmeniniu euru būtų galima naudotis ir neprisijungus prie interneto.
Lietuvoje neseniai įsigaliojo du svarbūs pokyčiai – 2022 m. priimtas Atsiskaitymų grynaisiais pinigais ribojimo įstatymas ir atsiskaitymai grynaisiais pinigais turi neviršyti 5 tūkst. Eur. Taip pat pernai įsigaliojo Darbo kodekso pakeitimai, numatoma, kad darbo užmokestis privalomai mokamas tik į mokėjimo sąskaitą.
Kaip pažymi Lietuvos banko atstovė E. Lisinskaitė, grynieji pinigai yra vieninteliai pinigai, kuriuos žmonės gali naudoti be trečiosios šalies įsikišimo: norint atsiskaityti grynaisiais, nereikia specialios įrangos, interneto ar elektros, t. y. jais galima atsiskaityti net sutrikus elektros tiekimui ar pametus banko kortelę. Ir iš skaitmeninio euro gyventojai tikisi pirmiausia privatumo ir saugumo, rodo apklausos.
„Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, artimiausioje ateityje pasaulis be grynųjų pinigų vis dar neįsivaizduojamas“, – sako E. Lisinskaitė ir priduria, kad politikos priemonėmis siekiama, kad tiems gyventojams, kurie yra mažiau finansiškai raštingi, nesinaudoja elektroninėmis mokėjimo priemonėmis, atsiskaitymas nebūtų apsunkintas.
K. Kupšys pažymi, kad grynieji pinigai neišnyks, nes gyventojai žino, jog kritiniu metu – ar tai būtų karas, ar elektros tinklo sutrikimai, ar kibernetinės atakos – reikia turėti grynųjų.
„Kad pomidorų netektų mainyti į batus“, – juokauja pašnekovas.
Banko „Luminor“ užsakymu atlikta Lietuvos gyventojų apklausa rodo, kad ketvirtadalis gyventojų su savimi nešiojasi iki 50 Eur grynųjų. Tačiau K. Kupšys pažymi, kad kai kurie gyventojai kaupia pinigus ir namuose, nors ekonomistai paprieštarautų, kad grynieji po lova – neapsimoka.
„Jei žmonės atsiskaito mažiau, tai nereiškia, kad grynieji turi išnykti. Jie daugeliui susiję su saugumu, su galimybe atsiskaityti bet kurioje situacijoje, ir dėl saugumo grynuosius laiko, nors esant progai, naudoja kortelę. <…> Tarkime, buvo litas, bet žmonės jau mėgo kaupti eurus, nes labiau pasitikėjo. Buvo rubliai, talonai, pirmieji litai, bet žmonės vis dar skaičiavo pragyvenimą naudodami dolerius ir Vokietijos markes, o po to eurus. Visada buvo linkstama kasdienybę užtikrinti valiuta, kuri prieinama čia ir dabar, laikyti kažką juodai dienai tomis vertybėmis, kurios, tikėtina, praras mažiau vertės. Pinigai po čiužiniu, spintoje, stalčiuje, seife, požemiuose gali atrodyti daug patikimesni“, – sakė K. Kupšys.
