Pirmoji moteris teisėja Lietuvoje ir viena pirmųjų Europoje – tokia buvo Elena Jackevičaitė. Jos tapimą teisėja aprašė įvairių valstybių žiniasklaida, tačiau buvo manoma, kad moterys per daug jautrios ir emocingos eiti teisėjo pareigas. Pati Elena sakė, kad „teisme maža vietos sentimentalizmui, bet širdies jautrumą labai galima pritaikyti“.
„Didmoterės“ – LRT.lt portalo projektas, skirtas moterų veiklai Lietuvos istorijoje įprasminti. Žinote išskirtinę Lietuvos moterį? Atsiųskite pasiūlymą redakcijai pasidalink@lrt.lt.
Elena Jackevičaitė – ne tik pirmoji moteris teisėja Lietuvoje, bet ir viena pirmųjų Europoje. Kaip LRT.lt pasakoja Teisės mokslų daktarė, Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto lektorė Jurgita Spaičienė, Elena teisėjos karjerą pradėjo 1922 metais dirbdama asistente, o 1926 metais tapo visateise teisėja.
Vis dėlto 1922 metais Europoje apie moteris teisėjas žinoma tik Lietuvoje ir Norvegijoje, o net ir po 10 metų, kai E. Jackevičaitė savo teisėjos karjeros dešimtmečio proga davė interviu, ji paminėjo, kad tuo metu ji buvo vienintelė teisėja moteris Lietuvoje.
Pasak J. Spaičienės, 1940 metais, prieš okupaciją, Lietuvoje jau buvo žinoma 11 teisėjų moterų, tačiau Elena buvo vienintelė apygardos teisėja.
Proveržis Lietuvoje
Kelias tapti pirmąja Lietuvos teisėja Elenai nebuvo paprastas. 1918 metais priimta Lietuvos Valstybės Laikinoji Konstitucija sulygino vyrų ir moterų teises teoriškai, sako J. Spaičienė ir priduria, kad tradicijos dar buvo gajos, o kai kuriose valstybėse, pavyzdžiui, Estijoje, moterims buvo draudžiama būti teisėjomis.
„Pagal tuometinius įstatymus tėvai privalėjo išlaikyti dukras iki tol, kol jos ištekės. Ką reiškė moteris, daranti karjerą? Visų pirma, tokia moteris neužsiims žemės ūkiu ir neatsiduos šeimai, vadinasi, negalės turėti vyro, o tėvams teks pareiga išlaikyti išsilavinusią senmergę“, – apie to meto moterų iššūkius siekti karjeros pasakoja VDU teisės daktarė.
Anot jos, dar 1918 metais į klausimą, ar moteriai dera būti teisininke ar teisėja, buvo atsakyta neigiamai, nes tai – „nemoteriška“ specialybė, nes moteris per daug vadovaujasi jausmais ir emocijomis, o teisėje tokiems dalykams ne vieta.
„Tokioje šviesoje atsiranda labai nedaug šeimų, kurios pasiryžta leisti dukroms išsimokslinti“, – pažymi J. Spaičienė.
Tėčio pomėgis – užsirašinėti ir analizuoti advokatų kalbas
Elenos kelio pasirinkimui įtakos turėjo šeima – ji buvo turtinga, turėjo ūkį, tad galėjo leisti vaikus siekti mokslo. E. Jackevičaitė Rygoje baigė gimnaziją, vėliau, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, atsidūrė Maskvoje ir pradėjo mokytis matematikos.
Visgi kartu su drauge Elena nusprendė, kad matematika – per daug slegiantis dalykas, tad įstojo į juridinius mokslus. Tam įtakos turėjo Elenos tėčio pomėgis vaikščioti į teismą ir stebėti bylų procesus, užsirašinėti advokatų kalbas ir vėliau jas namuose vertinti.
„Augdama ji matė savo tėtį – dabar einame į kino teatrą, tačiau kalbame apie laikus iki 1913 metų, taigi Elenos tėčiui tai buvo laisvalaikio pomėgis, hobis, kuris, manau, paveikė ir Eleną. Tai lėmė, kad ji pateko į juridinius mokslus“, – LRT.lt pasakoja J. Spaičienė.
Nors merginos studijavo juridinius mokslus, jos nežinojo, ar galės juos pritaikyti praktikoje – tik 1918 metais moterims atsirado daugiau teisių ir laisvių, iki to laiko moterys daugelio pozicijų negalėjo užimti, priduria VDU teisės daktarė.
Požiūris į moterį teisėją – mažų mažiausiai keistas
Nepaisant sunkumų, Elenai pavyko tapti teisėja, tačiau, ir praėjus 10 metų nuo jos teisėjavimo pradžios, interviu žurnalui „Moteris“ į klausimą, „ar Tamstai einant į šią teismo darbo sritį nebuvo daromi sunkumai ir ar nebuvo jaučiama ignoracija moterų atžvilgiu“, E. Jackevičaitė neatsakė ir nutylėjo.
„Tradicijos ir papročiai per vieną dieną nepasikeičia. 1918 metais pakeitėme įstatymus, tačiau tikrai nei per metus, nei per dvejus neįmanoma pakeisti tradicijų ir papročių, požiūrio į moters vietą visuomenėje, šeimoje ir profesinėje veikloje. Manau, buvo akivaizdu, kad požiūris į moterį teisėją buvo mažų mažiausiai keistas“, – atkreipia dėmesį J. Spaičienė.
Tuo metu visuomenėje dar vyravo nuomonė, kad moteris yra emocinga, todėl negali tinkamai dirbti teisėja. Tačiau į interviu klausimą, ar teisėjo profesija tinkama moterims, Elena atsakė teigiamai.
„Moterims tinka. Čia sprendžiamos bylos abiejų lyčių ir moterys parodo daug rūpestingumo dėl teisingo ir teisėto bylos išsprendimo“, – interviu žurnalui „Moteris“ sakė Elena.
Pasiteiravus, „ar teismo darbas nedaro moterų kietaširdžių ir ar nenaikina jų moralės ir pasitikėjimo žmonėmis“, Elena atsakė, kad „teisme maža vietos sentimentalizmui, bet širdies jautrumą labai galima pritaikyti. Teismo darbas yra sulaužytų teisių atkūrimas, kuris auklėja protą ir valią visuomenės narių santykiuose“.
Taigi, pasak VDU teisės ekspertės J. Spaičienės, Elena taikė įstatymo raidę, tačiau buvo empatiška ir žmogiška asmenybė.
„Ir šiandien, ir tuo metu teisėjai turi klausyti ne tik įstatymo, bet ir savo sąžinės. Teisėjas turi teisinę sąmonę ir supratimą, pajautimą, kas yra ne tik teisėta, bet ir kas teisinga. Manau, Elena turėjo šį būdo bruožą“, – svarsto J. Spaičienė.
Išskirtinis atvejis ir žiniasklaidos dėmesys
Tai, kad Lietuvoje teisėja dirba pirmoji moteris, laikraščiuose aprašė įvairios Europos valstybės, net ir po 10 metų moterys teisėjos Europoje buvo retenybė, o tuo metu Elena Lietuvoje vis dar buvo vienintelė moteris teisėja. Tiesa, dar po aštuonerių metų teisėjomis Lietuvoje tapo dar 10 moterų.
„Vien tai, kad apie tai buvo rašoma, kad Elena po 10 metų davė labai išsamų ir jautrų interviu žurnalui, parodo, kad šis klausimas tikrai buvo opus. (...) Bet tai jau reiškia pažangą ir rezultatą, visuomenės požiūrio į moterį, dirbančią teisėjos darbą, pokyčius“, – pabrėžia J. Spaičienė.
Anot jos, tarpukaris ir Lietuvos nepriklausomybė davė rezultatų ir leido daugiau moterų tapti teisėjomis.
„Tarpukariu Lietuva daugelyje sričių buvo laikoma gana pažangia valstybe. Manau, vienas iš tų aspektų taip pat buvo moterų teisių pažanga“, – svarsto ekspertė.
„Šeimos ir profesijos suderinimas yra gan opus klausimas“
Net ir keičiantis visuomenės normoms, siekti karjeros moterims nebuvo paprasta, o derinti karjerą ir šeimą – dar sunkiau.
„Šeimos ir profesijos suderinimas yra gan opus klausimas. Jo tinkamas išsprendimas – ateities dalykas. Bet varžyti moterį nėra pagrindo nei remiantis teisėtumu, nei teisingumu“, – interviu žurnalui „Moteris“ sakė Elena.
J. Spaičienės teigimu, panašu, kad Elena atsisakė šeimos dėl teisininkės karjeros – ji buvo pirmasis pavyzdys, kad moteris gali ir sugeba pritaikyti žinias bei suderinti jas su žmogiškuoju jautrumu, o tai galėjo paskatinti tokios karjeros siekti ir kitas moteris.
„Šiandien kalbame apie socialines garantijas ir darbo teisės pažangą, kai moteris gali išeiti vaiko auginimo atostogų, turi mamadienius, o tuo metu viso šito nebuvo. Tokios atsakingos profesijos moteriai buvo gana sudėtinga derinti darbą su šeima, kai nėra socialinių garantijų. (...)
Tradicijos dar buvo labai gajos ir labai įsišaknijusios, o teisės aktų bazė tikrai nepadėjo moteriai būti ir šeimoje, ir dirbti“, – tvirtina J. Spaičienė.
Moterų teisių aktyvistė
E. Jackevičaitė ne tik dirbo teisėja, bet ir buvo Lietuvos moterų tarybos organizacinio komiteto narė, pasisakė už moterų teises, siekė panaikinti prostituciją. Pasak J. Spaičienės, labai svarbu, kad tokia asmenybė kaip Elena dalyvavo šiose veiklose.
„Ji buvo teisininkė, o kiekviena teisės norma iš pradžių pabūna idėja. Tam, kad idėja būtų paversta teisės norma, reikalingos profesionalios teisinės žinios. Elena buvo profesionalė teisininkė, todėl galėjo savo veiklą įprasminti ir juridiniuose dokumentuose“, – pastebi VDU teisės daktarė.
Tačiau po Antrojo pasaulinio karo nutrūksta žinios apie E. Jackevičaitės teisėjos darbą. Kaip priduria J. Spaičienė, yra duomenų, kad Elena dar 1941–1944 metais dirbo Kauno apygardos teismo teisėja, tačiau vėliau duomenų apie jos karjerą nebėra.
„Kaip sako amžininkai, tikėtina, kad sovietmečiu Elenai nebuvo leista tęsti teisėjos karjeros“, – sako J. Spaičienė.
