Grįžti į tėvynę palikus darbą bendrovės „Ericsson“ tyrimų centre Eivanas Maksvytis nutarė galvodamas apie savo vaikų ateitį. „Man pasirodė, jog noriu, kad jie augtų mūsų namuose – Lietuvoje“, – sakė Stanfordo universitete taikomąją matematiką baigęs Eivanas. Remdamasis savo patirtimi jis ragina šiandienius abiturientus neskubėti renkantis studijas: jis pats kone trejus metus po vidurinės mokyklos padirbėjo, užsidirbo pinigų studijoms ir tada labai uoliai svarstė, kuriems mokslams išleisti santaupas.
Eivanas po studijų prestižiniame JAV Stanfordo universitete dirbo ir Japonijoje, ir Švedijoje – banke „SEB Enskilda“, kompanijos „Ericsson“ tyrimų centre.
Kai prieš penkerius metus priėmė svarbų sprendimą grįžti į tėvynę, E. Maksvytis rėmėsi vidine nuostata, kad kelias veriasi jau einant, tad jis nesvarstė, kaip klostysis karjera toliau, jau Šilutėje. Bet vos grįžęs į tėvynę jis įkūrė mokslo, studijų ir mokslinių tyrimų organizaciją, kur vaikus moko robotikos pradmenų. Čia mokosi 63 mokiniai iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šilutės rajonų.
E. Maksvytis tikras, kad vaikus pradėti mokyti programavimo reikia jau nuo pirmos klasės, mat šiandien tai turėtų būti tas pat, kas mokytis skaityti ir rašyti. O robotikos pradmenys galėtų tapti bent jau pasirenkamuoju dalyku bendrojo ugdymo mokykloje.
– Kodėl Šilutė? – LRT.lt paklausė Eivano.
– Esu mažų miestelių žmogus. Pats visą vaikystę praleidau Klaipėdoje. O Šilutė yra greta, vos 50 minučių nuo Klaipėdos. Tai prie Kuršių marių esantis miestelis. Su savo šeima čia atsidūriau, kai mečiau darbą „Ericsson“ tyrimų centre.
Kai gyvenome kitose šalyse, vis grįždavome į Lietuvą atostogų ir vis apsilankydavome Šilutėje. Ir, žinote, miestai turi dvasią. Šilutė turi dvasią. Tai labai romantiška dvasia.
Be to, turime mažamečių vaikų, tad nedidelis miestas yra labai patogu. Turime čia privilegijų, kurių neturi vilniečiai ar kauniečiai, – galime per kelias minutes nueiti iki darbovietės, vaiką nuvesti iki darželio, mokyklos. Tokie buitiniai aspektai.
Grįždamas į Lietuvą net nesvarsčiau galimybės gyventi didmiestyje.
– O kaip atsidūrėte prestižiniame Stanforde ir pasirinkote tarptautines studijas?
– Nes turėjau tokių finansinių galimybių – prieš studijas pirmiausia užsidirbau. Kuo man patinka Stanfordas, Oksfordas, Kembridžas? Paaiškinsiu. Kai žmonės renkasi studijas, vieni eina ten, kur žino, kad pateks. Kiti svarsto apie studijų programą, lygina su lūkesčiais, galvoja, kokį amatą ateityje galės rinktis. O aš žiūrėjau, o ir kitiems tai patarčiau, į lektorius. Domėjausi ir nuolatiniais, ir vizituojančiais lektoriais universitetuose. Juolab studijų programos yra viešos, galima sužinoti, kas skaitys paskaitas, kiek naudos iš to gausi. Tad galiu sakyti, kad rinkausi mokytojus.
Taip pat skaitykite
Dabar, dirbdamas greta mokyklos, pastebiu jaunuolių desperatišką troškimą į universitetą įstoti iškart po mokyklos. Ir mano laikais taip buvo. Aš to nesuprantu.
Man 36-eri metai, iš savo patirties galiu pasakyti, kad tai nelabai protingas dalykas. 18–19 metų stoti į universitetą, man atrodo, yra įkalbėtas dalykas: visi taip daro, tai ir aš taip darysiu. O iš tiesų iš to nelabai išloši.
– O kiek jums pačiam buvo metų, kai priėmėte sprendimą, kur ir ką studijuosite?
– Man buvo 21-eri, aš jau buvau dirbęs IT srityje. Man pavyko 18-os metų sutikti daug šaunių žmonių, todėl viskas taip ir susiklostė. Aš užsidirbau pinigų, juk studijos yra brangios, o galimybių priklausyti nuo tėvų finansinės pagalbos neturėjau, tad teko pačiam savimi pasirūpinti. Ir būtent todėl gerai apsvarsčiau, kur išleisti, į kokias studijas iškeisti savo sunkiai uždirbtus pinigus.
– Taip išeina, kad savo pinigus iškeitėte į taikomąją matematiką Stanforde. Į tai, kas, žvelgiant į mūsų švietimo aktualijas, mokinius kone masiškai gąsdina.
– Matematika gal ir gąsdina, bet be jos mes neturėtume priemonių, kurias šiandien turime. Negalėtume pasikalbėti per „Zoom“, jaunimas negalėtų tiktoke žiūrėti vaizdo filmukų, negalėtume naudotis el. paštu. Apskritai be matematikos žmonių gyvenimas būtų labai tamsus. Tai kone gražiausias mūsų kūrinys.
Tikiu, kad matematika mokykloje traumuoja nemažai žmonių, bet reikia suprasti, kad tai yra įrankis, toks kaip plaktukas. Man matematika mokykloje irgi ne itin sekėsi, buvo daug stipresnių už mane mokinių. Todėl sakau, kad nereikia savęs vertinti, kai esi 18-os: šiandien, kai tau tiek metų, esi tik savo versija. O po dvejų trejų metų tau daug kas kitaip atrodys. Todėl jei šiandien nesiseka kažkurie dalykai, nereiškia, kad nesiseks ateityje.
Šiandien pasaulyje skalambija dirbtinio intelekto technologijos. Jei pažiūrėtume į gražų automobilį – atidarytume kapotą, sakytume: o varge, kiek ten inžinerijos, įvairių įrenginių, kurie tarpusavyje tam tikru laiku sąveikauja. Atidarę „Chat GPT“ kapotą, ką pamatytume? Tiesinę algebrą, išvestinius skaičiavimus. Tai yra matematiniai, statistiniai modeliai. Pasižiūrėję į bet kurį buities daiktą, pamatytumėte matematiką.
Lygiai taip pat matematika yra ir mene. Žiūrėdami į kūrinį, žongliruojame sąvokomis „gražu“, „negražu“. Bet iš tikrųjų yra tam tikros geometrinės struktūros, tam tikros kompozicijos. Ir jei menininkas intuityviai metodiškai sugeba pajausti arba metodiškai „išspręsti“ vadinamąjį braižą ir atkartoti savo kūrinyje, sukuria estetiką. Matematika yra visur, kur tik pasižiūrėsi.
Matematika mums sukūrė komfortą, kuriuo mes naudojamės.
– Sakėte, kad dirbate „greta mokyklos“. Ką tai reiškia?
– Mano įkurta organizacija – mokslinių studijų ir mokslinių tyrimų centras „Tavo robotas“. Mes užsiimame neformaliuoju švietimu, bet mums buvo pavykęs ir vienas eksperimentas – įtraukti robotikos pradmenis į formalųjį švietimą.
Pas mus į laboratoriją vaikai dažniausiai pirmiausia ateina į atvirų durų dieną, pusantros valandos ekskursiją, per ją vaikus supažindiname, kas yra robotika, elektronikos, mechanikos inžinerija, programavimas. Statistiškai vienas vaikis ar mergina po tokios ekskursijos pareiškia norą pas mus mokytis. Taip susiformuoja grupės. Jas lanko skirtingo amžiaus vaikai, paaugliai – 16–18 , 12–14 metų, taip pat mažieji. Jaunesniems vaikams savo programą pateikiame per žaidimą.
Tikimės, kad šiemet pavyks gauti ir suaugusiųjų švietimo licenciją.
– Esu kalbinusi pasaulinėje robotikos olimpiadoje nugalėjusius dešimtokus – komandą „Lituanica X“. Vaikinai sakė svajojantys, kad robotika iš būrelių persikeltų į pamokas, lygiai taip pat, kaip per jas mokomasi spręsti kvadratines lygtis, rašyti aplinkybes ar Mendelejevo lentelės. Kaip manote, ar tai būtų prasminga?
– Labai džiaugiuosi, kad komandos „Lituanica X“ nariai taip sako. Džiaugiuosi ir tuo, kad jie yra ir mūsų mokiniai – pamokose dalyvauja per nuotolį.
Robotikos pradmenys kaip pasirenkamasis dalykas mokykloje turėtų būti. Reikėtų pertvarkyti technologijų, informatikos mokymą mokykloje, sukurti kokybiškesnį konstruktą.
O mokyti programuoti vaikus išvis reikėtų pradėti nuo pirmos klasės. Man atrodo, tai turėtų būti natūralus įgūdis. Kaip ir lingvistiniai dalykai – taip, kaip vaikus mokome rašyti ir skaityti. Ar piešti ir skaičiuoti. Lygiai taip pat turėtume mokyti programuoti, logiškai, kritiškai mąstyti.
Labai džiaugiuosi, kad mūsų rajono Kintų mokykloje tokį modelį taiko. Taip Lietuvoje turėtų daryti visos mokyklos.
Skaitmeniniai, technologiniai įgūdžiai yra būtinybė. Įsivaizduokite, kas būtų, jei lingvistinio neraštingumo rodiklis būtų 60 proc.? Už galvos turėtume griebtis. Kokia galėtų būti mūsų šalies ekonominė progresija? Tai dėl skaitmeninio raštingumo lygiai tas pat. Juk esame sudėtingų skaitmeninių produktų vartotojai. Tad gebėti ir juos suprasti, ir juos kurti yra labai svarbu.
Mūsų švietimo sistemai reikėtų ilgalaikio planavimo atsižvelgiant į pasaulines tendencijas. Ir tai daryti būtina dabar, o ne kitais metais.
– Kadangi dirbate greta mokyklos, matote, kad mūsų ugdymo sistemoje dabar vyksta daug pokyčių – bus diegiamos atnaujintos bendrojo ugdymo programos, atrinktos tūkstantmečio mokyklos, bus daugiau patikrinimų mokiniams. Kaip vertinate tokius virsmus?
– Neišmanau to labai gerai, bet man atrodo, jog didelė bėda, kad mūsų švietimo sistema išeina į pensiją. Tai akivaizdu, pasižiūrėjus į mokytojų, mokyklų administracijos amžių. Be to, švietimo sistema per menkai finansuojama. Ir ar turimi ištekliai racionaliai panaudojami? Ne popieriuje, kaip biurokratai mėgsta, o iš tikrųjų siekiant išliekamosios vertės. Šito aš labai pasigendu.
Nenoriu pasakyti, kad vyresni mokytojai – blogai. Ne. Esmė, kad vyresnieji greitai atsisveikins su tarnyba. Man atrodo, kad darydami reformas, kai stinga mokytojų, mes kartais dyką pinigą metame į balą. Juk trūksta jaunų kadrų. Net su pašaipėle kalbama, o ir kone folkloru tapo juokas apie prestižinę profesiją 2025 metais. Tai tušti pažadai.
Ką reiškia prestižinė profesija? Finansavimas turi būti, atlyginimai turi kilti. Lietuvoje dažnai yra investuojama į trinkeles, gražius parkus. O tuose parkuose galės balandžiai vaikščioti. Iš tiesų reikia investuoti į žmones. Reikia labai daug investuoti į žmogiškuosius išteklius. Jei taip darytume, turėtume daug talentingų žmonių.
Esu pastebėjęs, kad valdžia nenori kalbėti apie pinigus, bet visi norime, kad švietimas būtų aukšto lygio, kad akademiniai pasiekimai būtų aukšti, kad matematiką visi mokėtų. Bet juk į tai reikia labai daug investuoti. Čia ne saldainį numesti. Reikia taip investuoti, kad visi Lietuvos žmonės pajustų: „Taip, švietimas yra svarbus, asmeniškai žinau, kad 30 proc. mano GPM iškeliauja švietimui.“ Tuomet ir bus rezultatai.
Žinoma, yra gerų iniciatyvų, tarkime, STEAM centrai. Galbūt ir tūkstantmečio mokyklos kai kur pasiteisins.
Švietimo ministerija, švietimo skyriai turėtų būti mažiausiai politizuotos institucijos, ten neturėtų būti jokių partinių interesų. Ministerijoje turėtų dirbti juodi, beširdžiai technokratai, kurie algoritminiu principu apskaičiuotų, kaip, kur, ką daryti, norint pasiekti švietimo kokybės. Pasikvieskim ir užsienio ekspertų padirbėti, o ne vieną kartą kavos atsigerti.
Visų norai labai dideli, bet nerimtai į švietimą žiūrime. Kaip sako žemaičiai, „sausai šneka“.
– Esate sakęs, kad į Šilutę kartais pavyksta prisikviesti tokių žvaigždžių, kurių net Vilnius nesulaukia.
– Taip. Tarkime, gegužės 31 d. Šilutėje komanda „Tavo robotas“ organizuoja Lietuvos kompiuterinių žaidimų industrijos pristatymo renginį – konferenciją GICON (game in, creator on). Tai gali pasirodyti kaip tiesiog pramoginis renginys, tačiau mūsų tikslas – Klaipėdos regiono jaunimą supažindinti su šiuo didžiulį plėtros potencialą turinčiu kūrybiniu sektoriumi iš karjeros ir verslo perspektyvų.
Kompiuterinių žaidimų pramonė – sparčiausiai auganti pramogų industrija pasaulyje, o generuojama vertė lenkia net muzikos ir kino sektorius kartu sudėjus. Žaidimų varikliai jau naudojami gamyboje, medicinoje, švietime, treniruojant chirurgus ar pilotus, atliekant simuliacijas, panašias ir į verslo valdymą, tad naujovių diegimo galimybės – beveik neribotos. Kūrybinis procesas apima skirtingas sritis, jame dalyvauja įvairių profesijų atstovai: programuotojai, animatoriai, žaidimų dizaineriai ir kt.
Tikiuosi, kad mūsų renginys kai kam taps svarbus renkantis būsimą profesiją.
