Kaunietė abiturientė Martyna Kniazevaitė viliasi ateityje keliausianti į Marsą. Pirmiausia – į ekspediciją, kad galėtų ten pritaikyti Žemėje atliktus tyrimus – išvalytame dirvožemyje pasodinti, tarkime, pupų. Visa tai ji už pusšimtį dolerių įsigytame Marso dirvožemio atitikmenyje jau išbandė Kaune. Šis jos mokslinis darbas buvo įvertintas – Martyna Lietuvai atstovaus Europos jaunųjų mokslininkų konkurse.
Rugsėjį į Briuselį vyksiančios KTU gimnazijos abiturientės Kauno tvirtovės VII forte atliktas darbas „Perchlorato jonų koncentracijos mažinimas Marso dirvožemyje, naudojant Azospira Oryzae“ nacionaliniame Europos jaunųjų mokslininkų konkurse buvo įvertintas kaip stipriausias.
„Džiaugiuosi, kad sunkus darbas buvo įvertintas“, – apie savo pergalę sakė Martyna.
M. Kniazevaitė, nuo vaikystės stačiai nėrusi į biologiją, vienuoliktoje klasėje aiškiai suprato norinti rinktis mokslininkės kelią.
– Kodėl rinkotės tyrinėti Marsą? Norite, kaip kad ir sakėte per nugalėtojų apdovanojimus, susikurti galimybę ateityje ten gyventi?
– Iš pradžių nepuoselėjau minčių apie Marsą. Man vis kirbėjo mintis, kad noriu imtis tyrimų. Turėjau keletą idėjų. O Marsą pasirinkau, nes tai man skambėjo įdomiausiai. Kai pasakydavau, kad tirsiu Marso dirvožemį, visi reaguodavo: „Ką, Marsas? Kaip? Kodėl?“ Aš ir pati panašiai reagavau: ar tai įmanoma? Norėjau ir sau, ir kitiems įrodyti, kad tai įmanoma.
Galutinį tašką padėjo kelionė į Ameriką praėjusią vasarą. Apsilankiau Kenedžio kosminių skrydžių centre. Ten man labai patiko. Vien girdint pasakojimus apie Mėnulį buvo vau. Pamaniau, kad Marsas bus dvigubai vau. Taip ir užkibau už šios idėjos.
– Kodėl yra svarbu pasirūpinti dirvožemiu, galvojant apie galimybę Marse įsikurti žmonėms?
– Ir Marse, ir Žemėje dirvožemis yra labai svarbu. Juk didelė dalis gyvybės yra pasislėpusi dirvožemyje. Bet Marso dirvožemį dar reikėtų pritaikyti augalams auginti, juk žmonės, nukeliavę į Marsą, turės kažkuo maitintis.
Kol kas Marso dirvožemis tam nėra tinkamas dėl perchloratų – labai toksiškų ir todėl kenksmingų junginių. Jie žaloja skydliaukę, tad žmones ištiktų ankstyvesnė mirtis – mintant tuo, kas išauginta dirvožemyje, iš kurio nepašalinti perchloratai, gresia skydliaukės vėžys. Be to, šie junginiai stabdo augimą, tad, jei pasėtume sėklą neišvalytame dirvožemyje, ji neužaugtų arba augtų lėtai. Perchloratai yra tirpūs vandenyje, tad augalas juos susiurbia.
Noriu parodyti, kad mano pasiūlytos bakterijos Azospira oryzae yra geras būdas šalinti perchloratus iš Marso dirvožemio, jos dar ir formuoja mutualistinius ryšius su augalais, o tai labai svarbu, nes gerėja augalų augimas.
Taip pat skaitykite
Perchloratams pašalinti pakaktų bakterijų fermentų, bet mano idėja – į Marsą gabenti bakterijas, nes jos naudingos keliais aspektais. Ateityje reikėtų apmąstyti ir tai, kaip bakterijoms padėti išgyventi – reikėtų šiltnamių, kad būtų palaikoma joms tinkama temperatūra.
Kita mano tyrimo dalis – Marso dirvožemyje auginti pupas. Tam dirvožemį papildžiau mitybinėmis terpėmis ir bakterijomis. Taip augalai augo sparčiau. Tai dar vienas įrodymas, kad tos bakterijos yra naudingos.
– Martyna, iš kur gavote Marso dirvožemio? Kiek jums jo prireikė?
– Nusipirkau kilogramą. Yra įmonė, kuri parduoda simuliacinį Marso dirvožemį. Iš jos šį dirvožemį perka ir NASA, ir Masačusetso technologijos institutas.
Marso dirvožemį galėjau susiformuoti pati iš įvairiausių medžiagų, bet jų reikėjo daug, o ir nenorėjau rizikuoti ką nors padarydama ne taip.
– Kiek jis kainuoja?
– 45 JAV dolerius. Dar prisidėjo siuntimo išlaidos.
– O kiek prireikė laiko šiam tyrimui?
– Labai daug. Idėją sugalvojau vasarą, tuomet pradėjau planuoti, kaip viską darysiu, ko man reikės.
Iš pradžių reikėjo užauginti bakterijas, tad į laboratoriją neidavau kasdien. Juk jos neaugs greičiau, jei aš kasdien užsuksiu. Tuomet į VII fortą vykdavau kartą per savaitę.
Vėliau atėjo laikas kitiems tyrimo uždaviniams, tad į laboratoriją vykdavau dažniau – du, tris kartus, o pastaraisiais mėnesiais kasdien po pamokų eidavau. Kartą labai ilgai užtrukau, tai suskaičiavau, kad tądien laboratorijoje praleidau daugiau laiko nei pamokose.
– Kas labiausiai „vežė“ tyrinėjant Marso dirvožemį?
– Kai įdomu, tai ir „veža“. Į priekį judėti skatina ir atsakomybės jausmas. Kai bakterijos augo, būtinai turėjau į laboratoriją ateiti numatytu metu, antraip jos būtų žuvusios. Galima sakyti, bakterijos Azospira oryzae tapo mano augintiniais.
Pamenu, iš pradžių nesisekė įveikti vieno tyrimo uždavinio. Aiškiai supratau, kad jei jo neįveiksiu, nepavyks visas tyrimas. Daug aiškinausi, konsultavausi su darbo vadove Gaile Pocevičiūte. Galiausiai po galybės valandų, praleistų galvojant, bandant, man pavyko. Manau, kad tie dalykai, kurie iš pradžių nepavyksta, labiausiai ir „veža“ – tiesiog labai nori, kad tau pavyktų.
Pamenu, iš pradžių mitybine terpe papildytame Marso dirvožemyje pasodintos pupos pradėjo pūti. Galvojau, kas ne taip? Kai ką pakeičiau ir laukiau, kas bus. Po trijų dienų pupos išleido šaknį. Pirmiausia šaknies nuotrauką nusiunčiau savo vadovei, pasidžiaugiau, kad naujas metodas suveikė. Vadovė irgi pasidžiaugė. Ji pasakė: „Mesk visus senus mėginius ir daryk iš naujo naujuoju būdu!“
– Ar ragavote Marso dirvožemyje išaugintų pupų?
– Ne. Turėjau išmatuoti, kiek jos susiurbė perchloratų. Tad pupas suknežinau, sutryniau į tyrelę, kad išmatuočiau.
– Pafantazuokite, kaip galėtų atrodyti žmogaus gyvenimas Marse.
– Manau, kad žemės ūkis sudarytų nemažą Marso BVP dalį. Juk augalai, žemės ūkis užtikrintų maistą žmonėms. Be to, augalai vykstant fotosintezei CO2 paverčia deguonimi, kurio reikia žmonėms kvėpuoti, o bakterijų Azospira oryzae vienas iš dviejų galutinių perchloratų skaidymo produktų taip pat yra deguonis. Deguonį būtų galima surinkti ir panaudoti žmonių poreikiams.
Įsivaizduoju, kad žmonės turėtų įsikurti po specialiais kupolais, kuriuose būtų užtikrinamas deramas deguonies kiekis, o norėdami išeiti „į gatvę“, turėtų vilkėti specialią aprangą, tiekiančią deguonį. Juk Marse atmosferoje – 95 proc. anglies dioksido, tad kitaip kvėpuoti negalėtume.
Noriu prie viso šito prisidėti.
– Martyna, liko geras mėnuo iki egzaminų. Kokius pasirinkote laikyti?
– Laikysiu biologijos, chemijos, lietuvių kalbos ir literatūros bei matematikos egzaminus. Anglų kalbos tarptautinį egzaminą jau išlaikiau, anglų kalbos valstybinio brandos egzamino atitikmuo būtų šimtukas.
– Kada supratote, kad eisite mokslininkės keliu?
– Biologija man patiko visuomet. Tai aiškiai žinojau nuo pradinės mokyklos. Tai mano varikliukas. Kai patinka biologija, žmonės dažnai sako: rinkis mediciną. Norėjau pasitikrinti, kas man artimiau, tad per COVID-19 pandemiją, kai jau buvo galima skiepytis, pasiskiepijau ir savanoriavau Kauno klinikose. Norėjau iš arti pasižiūrėti, kaip atrodo mediko darbas. Buvo įdomu, bet nemanau, kad norėčiau tai daryti visą laiką.
Vienuoliktoje klasėje pradėjau lankyti gyvybės mokslų krypties būrelį VII forte. Ten man labai patiko. Čia galutinai įsitikinau, kad noriu eiti mokslininkės keliu.
– Tėvai taip pat skatino linkti į šią pusę?
– Tėvai nuo pat pradinės mokyklos ieškojo stipriai ruošiančių mokyklų Kaune. Jie pastebėjo mano smalsumą, o ir skaityti anksti išmokau. Tėvai nevertė manęs mokytis – pačiai patiko.
– Sakėte, kad vienas iš studijų variantų – mikrobiologija Vilniaus universitete. Bet svarstote ir galimybę mokytis užsienyje. Kur?
– Šiemet dėl užsienio kebli situacija – justi „Brexito“ įtaka. Studijų Anglijoje kaina labai didelė, negaliu sau tiek leisti. Mano žvilgsnis krypsta ir į Olandiją, bet ten labai vertinama fizika, o aš fizikos egzamino nepasirinkau. Tačiau radau gerą biologijos studijų programą viename iš Olandijos universitetų, kuriame nereikia fizikos brandos egzamino. Ten ir pateikiau paraišką. Norėčiau įgyti tarptautinės patirties, o ir bakalauro studijos metais trumpesnės, tad laiko sutaupyčiau. Jei nepavyks, liksiu Lietuvoje.
Galvoju apie mikrobiologiją, bet Marsas netyčia man pateikė daug temų. Įdomu ir biochemija, ir molekulinė biologija, tad vis dar svarstau, ką pasirinkti.
