Po aršių diskusijų Seimas po pateikimo pritarė siūlymui Vytautą Landsbergį pripažinti valstybės vadovu. Už balsavo 71, prieš ir susilaikė po 24 parlamentarus. Apie Seimo priimtą sprendimą kalba „Dienos temos“ svečiai – Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai Vytenis Povilas Andriukaitis ir Aleksandras Abišala.
– Kaip jūs patys būtumėte balsavę, jeigu šiandien būtų reikėję atiduoti balsą už įstatymo pataisą?
V. P. Andriukaitis: Negaliu pasakyti, kaip būčiau balsavęs, nes nemačiau teksto. Šiaip, kadangi yra Teisės departamento išvada, kad tai galimai prieštarauja Konstitucijai, tai turbūt būčiau neparėmęs.
A. Abišala: Kategoriškai už.
– Kodėl?
A. Abišala: Todėl, kad Teisės departamento išvada yra parašyta siūlymui pavadinti profesorių Landsbergį prezidentu. Jie pakartojo tą patį. Ir todėl, kad turime daug precedentų pervadinti praeities įvykius, organizacijas ar žmones kitaip, negu jie buvo tuo metu vadinami. O dėl to, kas buvo faktinis vadovas, net Vytenis Andriukaitis, kuris paprastai prieštarauja viskam, taip pat neprieštarautų.
– Pone Andriukaiti, prieštarautumėte?
V. P. Andriukaitis: Vytautas Landsbergis buvo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas ir aukščiausias Lietuvos pareigūnas pagal Lietuvos laikinąjį pagrindinį įstatymą ir Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos reglamentą, kurį taip pat tobulino ir mano kolega A. Abišala.
– O kas tada buvo Lietuvos vadovas?
V. P. Andriukaitis: Šiuo atveju reikėtų pamėginti paskaityti pirmąsias stenogramas, kurios visiškai aiškiai fiksuoja padėtį. Kai Vytautas Landsbergis balotiravosi į pozicijas būti renkamas Aukščiausiosios Tarybos pirmininku, jam buvo užduotas klausimas iš įvairių žmonių: „Ar jūs įsivaizduojate, kad renkame valstybės prezidentą?“ Yra jo atsakymas: „Prašau nepainioti šitų dalykų – nei valstybės vadovo, nei prezidento.“ Labai gražiai apibūdina Narcizas Rasimavičius. Aš manau, kad A. Abišala irgi gali paskaityti tą stenogramą ir ypač gražiai atsako N. Rasimavičius, kad mes nerenkame valstybės vadovo, nes nerenkame prezidento. Mes renkame Aukščiausiosios Tarybos pirmininką, kuris bus mums atskaitingas, pavaldus ir taip toliau. Tiesiog dabar aš ne pažodžiui cituoju, bet tai yra stenogramoje įtvirtinti faktai.
Dar viena aplinkybė: Sąjūdis, kadangi mes visi, ir Aleksandras, ir aš, priklausėme Sąjūdžiui, buvo labai sunerimęs, kad 11-o šaukimo LTSR Aukščiausioji Taryba nepasiūlytų kartu su rinkimais į 12-o šaukimo LTSR Aukščiausiąją Tarybą rinkti respublikos prezidentą. Ir tada Sąjūdis pasisakė labai aiškiai: taip, mes prieš, kadangi dar nėra valstybės, nėra nepriklausomybės, mes prieš, mes pasisakome už tai, kad būtų kolektyvinis prezidentas. Manau, A. Abišala šitą rinkiminę nuostatą žino.
– Paklausiu kitaip. Pone Abišala, ar 1990–1992 metais jūs turėjote diskusiją, kas yra valstybės vadovas?
A. Abišala: Diskusijų, kas yra valstybės vadovas, nemanau, kad buvo. Man, aišku, labai sunku ginčytis su Vyteniu, kuris turi gydytojo, teisininko ir istoriko diplomus, bet aš labiau vadovaujuosi politine logika. Politinė logika turėtų reikalauti iš Konstitucinio Teismo panaikinti Seimo sprendimus dėl J. Žemaičio-Vytauto pavadinimo valstybės vadovu, dėl A. Ramanausko-Vanago. Turėtų panaikinti sprendimą dėl LTSR Aukščiausiosios Tarybos pervadinimo Lietuvos Respublikos Aukščiausiąja Taryba, o paskui pridėjimo Atkuriamuoju Seimu. Turėtų panaikinti įstatymą dėl signatarų, nes tokio žodžio nebuvo Kovo 11-ąją, taip pat ir vėliau.
Formaliai bet kuris rimtas teisininkas bet kokioje formuluotėje rastų priekabių. Bet čia kalbama apie politinį veiksmą, pripažinimą žmogaus, kurį pripažino visas pasaulis vadovu, nes jam prisistatė ambasadoriai, rašė laiškus vyriausybių vadovai, tarp jų ir dėl pripažinimo. Ir daugybė kitų dalykų. Čia turbūt nėra ko ginčytis. Manau, esminis klausimas yra dėl to, kad didelė dalis žmonių – daugiau kaip pusė – nemėgo arba nekentė Vytauto Landsbergio, ir dabar tas pats išlieka, nes jis yra simbolis pakeitimo nelaisvo, bet pakankamai apsaugoto, ramaus gyvenimo šuns būdoje – stogas virš galvos, maisto dubenėlis ryte – į gyvenimą, kur reikia pačiam savimi rūpintis ir kur niekas nėra garantuota. Manau, tas pyktis yra išlikęs ir dabar dėl to toks pasipriešinimas. Aš nežinau, ar Vytenis dabar pasakytų, kad iš Adolfo Ramanausko-Vanago taip pat reikėtų atimti valstybės vadovo statusą.
– Gerai, tiesus klausimas, pone Andriukaiti.
V. P. Andriukaitis: Esu iš tų, kurie nebalsavo už tuos įstatymus, nes net pats J. Žemaitis-Vytautas, jeigu pats skaitei 1939 metų vasario 16 dienos deklaraciją, juodu ant balto parašyta, kad jis eis prezidento pareigas, kai Lietuva taps laisva. Toliau aš net netęsiu tų temų, nes konservatoriai ir pats Aleksandras – ne kartą esi buvęs jų gretose – turite madą perinterpretuoti istorinius faktus. Žinoma, taip daro ir „Vieningoji Rusija“, ir Komunistų partija Kinijoje šiandien labai smarkiai perinterpretuoja faktus. Istorikai kitaip žiūri į tuos visus pavadinimus, todėl aš už tą įstatymą nebalsavau, Aleksandrai, kai buvau Seime. Ir tikrai pasisakiau prieš turėdamas labai rimtų argumentų.
Ir tai, kad mes atgaline data pavadiname Aukščiausiąją Tarybą Atkuriamuoju Seimu, yra tas pats. Tai yra, deja, dešiniosios politinės daugumos politinis braižas. Štai kur blogai.
– Ką tik ponas Andriukaitis konservatorių veiksmus pavadino „Vieningosios Rusijos“ naudojamais metodais. Kaip jūs reaguotumėte į tokį sulyginimą?
A. Abišala: Na, yra lietuvių tautos patarlė „Juokiasi puodas, kad katilas juodas“. Vyteni, aš manau, kad čia yra ir precedentų klausimas. Galima būtų ginčytis, vertėjo daryti tuos darbus, kuriuos išvardijau, Seimui ar nevertėjo, bet precedentai yra. Ir aš nesu girdėjęs, kad jūs asmeniškai arba su savo partija rašėte Konstituciniam Teismui reikalavimą atšaukti arba panaikinti šituos įstatymus arba deklaracijas. Dabar situacija yra lygiai tokia pati. Dėl tikslumo galiu pasakyti, kad niekada nesu buvęs konservatorių partijos nariu ir Tėvynės sąjungos nariu, taip pat ir jokios kitos partijos nariu nesu buvęs. Čia tik mano pažiūros tokios konservatyvios. Bet, jeigu mes atiduodame tokiu būdu pagarbą ir įvertiname praeities organizacijas, įvykius ir žmones, nematau nieko kito, kaip tiesiog tokios vos ne, sakyčiau, gyvuliškos neapykantos Landsbergiui. Kitos priežasties nėra nepadaryti to paties profesoriui V. Landsbergiui.
V. P. Andriukaitis: Kadangi Aleksandras taip ilgai kalba, tai atsakysiu, kad aš gerbiu Vytautą Landsbergį, nes jis iš tikrųjų ryški figūra ir daug prisidėjo prie nepriklausomos Lietuvos atkūrimo. Jis tarp visų tų ryškių figūrų yra viena iš ryškesnių žvaigždžių ir negalima ignoruoti jo nuopelnų. Tie, kurie bando jo nekęsti, daro didžiulę klaidą. Bet aš priklausau prie blaivių Vytauto Landsbergio kritikų. Ir Aleksandras kaip tik buvo tarp tų, kurie bandė Aukščiausiojoje Taryboje organizuoti atskirą referendumą dėl prezidento institucijos įtvirtinimo. Nes, kaip aš minėjau, Estija ir Latvija nebuvo priėmusios Laikinojo pagrindinio įstatymo. Lietuvos kelias buvo kitoks. Jie po 1991 metų žiemos, tiksliau, kai Tarybų Sąjunga subyrėjo, atkūrė senąją Konstituciją ir tada Arnoldas Rüütelis ėjo pareigas. Lietuvoje situacija buvo kita ir, deja, referendumas dėl prezidento institucijos irgi pralaimėjo.
– Pone Abišala, klausant jūsų kyla paprastas klausimas: ar nesugebame atsiriboti nuo personalijų simpatijų ir antipatijų, o galbūt tiesiog elementariai trūksta daugiau diskusijų ta tema?
A. Abišala: Aš tikrai nelabai suprantu, apie ką čia reikėtų diskutuoti, nes dabar Vytenis kalbėjo apie prezidento institucijos įsteigimą, kuri buvo įsteigta 1992 metų Konstitucija. Ir man atrodo, kad dabar niekas ir nebando pripažinti Vytautui Landsbergiui prezidento statuso.
– Taip, kalbama apie valstybės vadovą.
A. Abišala: Pavadinimas yra svarbus. Būtent. Ir aš nežinau, ar Vytenis dabar bando pasakyti, kad Lietuvoje apskritai nebuvo vadovo. Jeigu taip, tai aš gerbiu jo poziciją, bet su ja visiškai nesutinku.
– Ačiū, pone Abišala. Tuo metu buvo valstybės vadovas ar ne?
V. P. Andriukaitis: Tuo metu Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas pagal Laikinojo pagrindinio įstatymo nustatytas taisykles ėjo kai kurias pareigas, kurios būtų būdingos vadovui, tačiau tikras vadovas buvo kolektyvinis. Vytautas Landsbergis negalėdavo priimti sprendimo vienas, be Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo ir Aleksandras Abišala tai gerai žino.
A. Abišala: Daugiau nelabai turiu ką pridėti. Iš tikrųjų aš sutinku, kad buvo vykdomos ne visos valstybės vadovo funkcijos, pavyzdžiui, nebuvo galima vetuoti įstatymų, tačiau dauguma – taip. Man atrodo, to pakanka, kad galėtume pripažinti, jog Lietuva vadovą turėjo. Nes Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas taip pat nebuvo pavadintas formaliai valstybės kolektyviniu vadovu, tai dabar Vytenis pats jau truputį sau prieštarauja. Jeigu mes prisirišame prie teisinių formuluočių, tada vadovo nebuvo išvis.
V. P. Andriukaitis: Aš nenorėčiau tuščiai kalbėti. Būtų gerai, kad jūs tiesiog žiūrovams parodytumėte Laikinąjį pagrindinį įstatymą ir Aukščiausiosios Tarybos pirmininko kompetencijas, Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo kompetencijos ir pačios Aukščiausiosios Tarybos kompetencijas. Būtų tikslu ir aišku.
