Lietuvoje

2021.06.15 05:30

Ukmergė ir toliau negirdi raginimų nukelti paminklą žydus naikinusiam partizanui Krikštaponiui

Domantė Platūkytė, LRT.lt2021.06.15 05:30

Vyriausybė toliau nesėkmingai bando įtikinti Ukmergės rajono savivaldybę iš miesto iškelti paminklinį akmenį, skirtą prie žudynių Baltarusijoje prisidėjusiam partizanui Juozui Krikštaponiui atminti. Raštą su tokiu prašymu gegužės mėnesį nusiuntė užsienio reikalų ministras. Naujausios istorikų išvados patvirtina, kad Krikštaponis dalyvavo žydų ir karo belaisvių žudynėse, tačiau savivaldybė įrodymų nemato.

Diskusijos dėl partizano Krikštaponio (Krištaponio), davusio įsakymus šaudyti žydus ir karo belaisvius Baltarusijoje, tęsiasi jau ne vienerius metus. Bet štai Ukmergėje vis dar puikuojasi Krikštaponiui skirtas paminklas.

Su prašymu nukelti paminklinį akmenį į savivaldybę Vyriausybė kreipėsi dar 2018 metais, tačiau savivaldybė iki šiol nesiėmė veiksmų.

Kreipdamasis į savivaldybę, užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis rėmėsi naujausia išvada – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) pažyma.

„Atsižvelgdami į šią informaciją, manytume, kad geriausias sprendimas būtų paminklinį akmenį J. Krikštaponiui (Krištaponiui) atminti iškelti už Ukmergės miesto ribų“, – rašoma ministro rašte Ukmergės savivaldybei.

Anot savivaldybės, sprendimas dėl paminklinio akmens turėtų būti priimtas Vyriausybės lygiu, tačiau istorikai sako, kad, nepriimdama sprendimo, savivaldybė nenori prisiimti atsakomybės ir galvoja apie politinę ateitį. Kaip LRT.lt informavo G. Landsbergio atstovė Vytautė Šmaižytė-Kuliešienė, dėl tolimesnių veiksmų dar nėra priimti sprendimai.

Davė komandą šaudyti

LGGRTC specialistai ištyrė, kad J. Krikštaponis 1941 m. spalio 6 d. iš Kauno išvyko į komandiruotę Baltarusijoje.

„Bataliono kariai varė stovyklos kalinius prie duobių ir šaudė. Komandą šaudyti žmones duodavo Krikštaponis, Juodis, Tamošiūnas ir kitų kuopų būrių vadai“, – sakoma LGGRTC rašte.

Rašte cituojamas buvęs 2-osios kuopos karys Stasys Rutkauskas: „Maždaug už dviejų valandų vokiečiai su vietiniais policininkais atvarė apie 300 suimtųjų. Apie 150 ar daugiau, dabar neprisimenu, atrinko, o kitus paliko bataliono kareiviams saugoti ir suvarė į vagonus. Tuos atrinktuosius, visus žydus ir dalį baltarusių, bataliono kareiviai nuvarė palei geležinkelį link Minsko ir ten sušaudė.

Prieš varymą šaudyti Krištaponis kreipėsi į visus bataliono kareivius, pareikšdamas, kas nori savanoriais eiti šaudyti. Atsirado tokių kareivių apie 30 žmonių, bet pavardžių jų neprisimenu, nes jie buvo iš įvairių kuopų. (...) Su kareiviais į šaudymo vietą nuėjo Krištaponis. Kartu ėjo vokiečių karininkų, vietinių policininkų.“

Savivaldybė atsisako pati spręsti klausimą

Portalas LRT.lt susisiekė su Ukmergės rajono savivaldybe, jos atstovė Daiva Zimblienė nurodė remtis savivaldybės mero Rolando Janicko raštu, adresuotu užsienio reikalų ministrui ir Vyriausybės kanceliarijai.

Rašte teigiama, kad Ukmergės rajono savivaldybės gautoje istorinėje bei archyvinėje medžiagoje nėra pateikta nenuginčijamų ir aiškių bei visuotinai pripažintų įrodymų dėl Krikštaponio dalyvavimo žudynėse.

„Taip pat pažymėtina, kad į Ukmergės rajono savivaldybės merą ir Ukmergės rajono savivaldybės tarybą jau ne kartą kreipėsi atskiri piliečiai ir nevyriausybinės organizacijos dėl J. Krikštaponio vaidmens istorijoje bei poreikio panaikinti šio asmens istorinės atminties įamžinimo ženklą – paminklinį akmenį su bareljefu, esantį Ukmergės mieste.

Ukmergės rajono savivaldybė, reaguodama į gautus kreipimusis ir norėdama gauti profesionalių rekomendacijų dėl istorinės atminties išsaugojimo mūsų krašte, kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą, Lietuvos istorijos institutą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliariją“, – rašo miesto meras.

Anot R. Janicko, sprendimo dėl paminklinio akmens nukėlimo priėmimas peržengia savivaldybės kompetencijos ribas.

„(...) manytume, kad būtų tikslinga priimti bendrą, visas suinteresuotas visuomenės grupes ir visas valstybės institucijas tenkinantį sprendimą, ir toks vieno iš rezistencinio judėjimo vadų pagerbimo ženklų peržiūrėjimas turėtų būti organizuojamas Lietuvos Respublikos mastu“, – mano miesto meras.

Kaip tvirtinama rašte, situacija ne kartą aptarta su Ukmergės žydų bendruomenės, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Ukmergės skyriaus nariais ir buvo prieita prie kompromiso, kad būtų galima sukurti ir pastatyti paminklą J. Krikštaponio gimtinėje, žūties vietoje arba Lėno kaime, kartu perkeliant į tą vietą dabartinį paminklinį akmenį su bareljefu, esantį Ukmergėje.

„Manytina, kad Ukmergės rajono savivaldybė, prisiimdama atsakomybę dėl J. Krikštaponio paminklinio akmens likimo, turi turėti svarų ir nenuginčijamą tam pagrindą, paremtą kompetentingų valstybės institucijų sprendimais bei nustatytais faktais pagrįstomis išvadomis, nes, kaip minėta, visuomenėje nėra vyraujančios vienos nuomonės vertinant J. Krikštaponio veiklą, ir bet koks sprendimas neišvengiamai sukels dalies visuomenės nepasitenkinimą“, – teigiama mero rašte.

Istorikas: savivaldybės politikai turi turėti pilietinės drąsos

Vis dėlto LGGRTC vyr. istorikas Alfredas Rukšėnas, rašto apie Krikštaponį autorius, sako, kad sprendimas nukelti paminklą arba jo nenukelti – savivaldybės reikalas. Anot jo, pati savivaldybė sprendžia, kokie paminklai turi būti ir kokių neturi būti mieste.

„Būtent ten stovi paminklas, veikė Krikštaponis, gyveno tie žmonės, kuriuos istorinė atmintis sieja su Krikštaponiu. Vyriausybė gali ką nors patarti, rekomenduoti, bet patį sprendimą, manau, turėtų priimti savivaldybė“, – portalui LRT.lt tvirtina A. Rukšėnas.

Istorikas svarsto, kad, nepriimdama sprendimo, savivaldybė nenori prisiimti atsakomybės, galvoja apie politinę ateitį: „Jei Vyriausybė priims, jiems bus ramu. Gali būti įvairių dalykų, susijusių su politiniu gyvenimu. Jei paminklą nuims pati savivaldybė, gal kitą kartą į tarybą nebepateks. Galimas toks požiūris.“

Pasak A. Rukšėno, vietos gyventojai turi patys suprasti, kokioje aplinkoje jie gyvena, kokia yra vietovės praeitis. Svarbu ir tai, kad jie įprastų patys priimti sprendimus dėl praeityje gyvenusių žmonių.

„Savivaldybės politikai turi turėti pilietinės drąsos patys priimti sprendimą, neversti [atsakomybės] ant Vyriausybės, kad ji viską padarytų“, – argumentuoja istorikas.

Batalionas dalyvavo ir kituose žudymuose

Istorinių duomenų pakanka, kad būtų galima teigti, jog Krikštaponis buvo Baltarusijoje ir yra susijęs su žydų bei karo belaisvių stovyklos dalies sunaikinimu, taip pat pabrėžia A. Rukšėnas.

Čia jis priduria, kad Krikštaponio biografija yra kontroversiška. Iš vienos pusės, kalba istorikas, Krikštaponis buvo partizanų Vyčio apygardos steigėjas, vėliau didvyriškai žuvo kovodamas, buvo karininkas, patriotinių nuostatų žmogus. Tačiau jis prisidėjo prie žudynių Baltarusijoje, pažymi A. Rukšėnas.

Anot jo, visų pirma Krikštaponio buvimą Baltarusijoje liudija Kauno miesto karo komendantūros dokumentai. Kaip aiškina LGGRTC istorikas, šie dokumentai yra nacių okupacijos laikotarpio – ne bolševikmečio ar sovietmečio dokumentai, kuriuos būtų galima pavadinti suklastotais.

Šie dokumentai rodo, kad Krikštaponis buvo Impulevičiaus vadovaujamo bataliono 2-osios kuopos vadas, o 1941 metų spalio 6 dieną išvyko į Baltarusiją, kur ir vyko žudynės.

„Kai batalionas išvyko į Baltarusiją, jiems nebuvo pasakyta, kad reikės dalyvauti masinėse žudymo operacijose. Jiems buvo sakoma, kad jie dalyvaus kovose prieš sovietinius partizanus. Iš dalies tam tikra prasme bataliono kariai ir karininkai buvo apgauti. (...) Gali būti, kad Krikštaponis nemanė, jog batalionas dalyvaus žydų žudynėse ar karo belaisvių naikinime“, – tvirtina A. Rukšėnas.

Nuvykęs į Baltarusiją, batalionas įtraukiamas į karo belaisvių stovyklos ir žydų getų kalinių naikinimą. Šiuos įvykius patvirtina baudžiamosios bylos asmenų, kurie tarnavo Impulevičiaus batalione.

„Šie dokumentai liudija tą patį – kad batalionas tikrai vyko į Baltarusiją, kad dalyvavo žydų žudynėse, karo belaisvių stovyklos naikinime. Dokumentiškai iš tų bylų galima pasakyti, kad jie liudija Krikštaponio dalyvavimą naikinime.

Pirmasis momentas – 1941 metų spalio 10 diena, kai bataliono 2-oji kuopa, kuriai vadovavo Krikštaponis, dalyvauja geto naikinimo operacijoje. Po šios operacijos gete žydų nebelieka. Kiti duomenys liudija, kad batalionas dalyvavo karo belaisvių stovyklos kalinių naikinime, kad jis įsakinėjo per sušaudymą“, – pasakoja LGGRTC istorikas.

Pasak jo, 2-oji kuopa taip pat šaudė žydus ir kitose vietovėse, bet tai atspindinčiose bylose Krikštaponis, kaip operacijų dalyvis, nefigūruoja.

Paklaustas, ar bataliono kariams grėsė atsakomybė, jei jie būtų atsisakę dalyvauti žudynėse, A. Rukšėnas tvirtina, kad buvo grupė, kuri atsisakė šaudyti geto kalinius. Jiems Krikštaponis leido pasitraukti ir nedalyvauti. Vis dėlto, pabrėžia istorikas, tą kartą šaudyti atsisakę žmonės kitose naikinimo operacijose dalyvavo.

„Tas laikotarpis buvo labai kruvinas. Bet nepastebėjau, kad būtų labai išaugęs dezertyravimo skaičius. Jis išauga tada, kai iškyla kariams pavojus žūti, kai iškyla asmeninis pavojus jiems patiems“, – sako pašnekovas.

Pasak jo, yra buvę epizodų, kai atsisakiusiems dalyvauti žudynėse buvo grasinama arba jie patys buvo sušaudyti, tačiau, akcentuoja A. Rukšėnas, tokios informacijos yra labai mažai.

„Bataliono kariai varė stovyklos kalinius prie duobių ir šaudė“

LGGRTC specialistai ištyrė, kad J. Krikštaponis, tarnaudamas 2-osios kuopos vadu mjr. Antano Impulevičiaus vadovaujamame batalione, 1941 m. spalio 6 d. iš Kauno išvyko į komandiruotę Baltarusijoje, ten vokiečių okupacinė vadovybė 1941–1942 m. naudojo minėtą batalioną žydams, karo belaisviams, civiliams gyventojams persekioti ir naikinti.

Tai, kad J. Krikštaponis buvo susijęs su Minsko karo belaisvių stovyklos kalinių žudynėmis, leidžia teigti po karo teistų buvusių bataliono karių parodymai, rašoma centro kreipimesi. Buvęs 2-osios kuopos karys Stasys Rutkauskas per apklausas parodė, kad 1941 m. rudenį visas batalionas išvyko į Minsko lagerį, kuris buvo Minsko priemiestyje. Antrajai kuopai tada vadovavo J. Krikštaponis. LGGRTC išaiškinime teigiama, kad lageryje buvo laikomi tarybiniai karo belaisviai, civiliai tarybiniai žmonės.

„Bataliono kariai varė stovyklos kalinius prie duobių ir šaudė. Komandą šaudyti žmones duodavo Krikštaponis, Juodis, Tamošiūnas ir kitų kuopų būrių vadai“, – sakoma LGGRTC rašte.

Tai, kad Krikštaponis prisidėjo prie žudynių, patvirtina dar vienas – 2021 metų – LGGRTC raštas. Jame cituojamas S. Rutkauskas.

„1941 m. rudenį, tikslios datos neprisimenu, batalionas kartu su vokiečių batalionu traukiniu išvažiavo į Borisovą. Važiavo visas batalionas. Batalionui vadovavo Impulevičius, kuris kartu važiavo. Iš antros kuopos karininkų važiavo Krištaponis, Juodis, Tamošiūnas. (...)

Maždaug už dviejų valandų vokiečiai su vietiniais policininkais atvarė apie 300 suimtųjų. Apie 150 ar daugiau, dabar neprisimenu, atrinko, o kitus paliko saugoti bataliono kareiviams ir suvarė į vagonus. Tuos atrinktuosius, visus žydus ir dalį baltarusių, bataliono kareiviai nuvarė palei geležinkelį link Minsko ir ten sušaudė.

Prieš varymą šaudyti Krištaponis kreipėsi į visus bataliono kareivius, pareikšdamas, kas nori savanoriais eiti šaudyti. Atsirado tokių kareivių apie 30 žmonių, bet pavardžių jų neprisimenu, nes jie buvo iš įvairių kuopų. Kas ėjo šaudyti savanoriais iš antros kuopos, dabar neprisimenu. Su kareiviais į šaudymo vietą nuėjo Krištaponis. Kartu ėjo vokiečių karininkų, vietinių policininkų.“

Pažymima, kad šių apklausų metu tardytojas S. Rutkausko neklausinėjo apie J. Krikštaponio vaidmenį šiose žudynėse, todėl jis galėjo jo pavardės ir neminėti.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.