Lietuvoje

2021.01.23 07:00

Alius savanoriauti į COVID-19 skyrių nuėjo po skaudžios netekties: koronavirusui pasiglemžus artimiausią žmogų, norėjau būti reikalingas

Aida Murauskaitė, LRT.lt2021.01.23 07:00

„Ši situacija, kuri apėmė ne tik Lietuvą, bet ir visą pasaulį, atveria galimybes skleistis žmogiškumui, jo esmei, žmogaus prigimčiai. Visi nusimeta kaukes ir pamatai, kas yra kas“, – sakė vilnietis dėstytojas ir lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Alius Avčininkas. Laisvadieniais ir po darbo sostinės Užupio gimnazijos pedagogas skuba į Antakalnio ligoninę pas COVID-19 kamuojamus ligonius. Aliaus pasirinkimo savanoriauti priežastis labai skaudi – praėjusių metų pabaigoje virusas pasiglemžė močiutės gyvybę.  

– Kaip apsisprendėte šiuo metu padirbėti ligoninėje?

– Prieš šventes mirė mano baba. Jai darė operaciją, viskas praėjo sėkmingai. Bet reanimacijoje ji užsikrėtė COVID-19 ir organizmas neatlaikė. Virusas buvo per stiprus, o dar lėtinės ligos. Man ji buvo pats brangiausias žmogus žemėje. Ji buvo man draugė, mama, mokytoja. Ji buvo man viskas. Viskas, ko aš išmokau, visos mano vertybės, nuostatos, santykis su pasauliu, kitais žmonėms, atėjo iš jos ir per ją.

Kai ji gulėjo reanimacijoje, mama dukart per dieną skambindavo paklausti, ar atsigauna, ar yra vilties. Sakė, kad vilties yra. O į pačią pabaigą, kai pasakė, kad padėtis sudėtinga, tiek mano, tiek mamos vienintelis noras buvo, kad prieš mirtį galėtume bent ranką palaikyti, kad žmogus mirtų šalia artimųjų, kad atsisveikintų. Supranti, kad tau pats artimiausias žmogus yra visiškai svetimoje vietoje, toli nuo artimųjų, tu negali jo nuraminti, palydėti žmoniškai į paskutinę kelionę. Viena slaugytoja paklausė mamos, koks jos vardas. Išgirdusi atsakymą pasakė, kad baba visą naktį ją šaukė.

Tai mane labai paveikė, supratau, kad ne tik tu nori būti šalia artimo žmogaus, bet ir jam to reikia, tačiau negali to padaryti, nes yra ta baisi situacija.

Pagalvojau: aš jau netekau savo brangiausio žmogaus, o daugybės kitų žmonių artimieji kaip tik dabar kovoja su šia liga, kovoja už gyvybę. Pasvarsčiau, kad būdamas ligoninėje galbūt palengvinčiau jų sveikimo procesą, galbūt pasakyčiau reikiamą žodį, palaikyčiau už rankos, praskaidrinčiau jiems nuotaiką. Galbūt galėčiau padėti, kad kiti nepatirtų to, ką teko patirti mums.

Tad mano noras savanoriauti atėjo iš asmeninės patirties. Aš supratau, ką reiškia ši liga ir ši situacija.

– Raudonoji zona yra pavojinga. Jus jau skiepijo? O gal persirgote šia infekcija?

– Nesu dar pasiskiepijęs. Nesirgau. Pagalvojau, kad organizmas – dar jaunas, tai, jei ką, gal atsilaikyčiau.

Pasvarsčiau, kad ten, raudonojoje zonoje, pagalbos labiausiai reikia. Juk ten didelis ir fizinis, ir emocinis krūvis. Net nesusimąsčiau, kad yra kitų skyrių, kitų galimybių savanoriauti. Nesu šaulys, tad tiesiog nusiunčiau savo gyvenimo aprašymą ligoninei ir parašiau, kad jei reikės pagalbos, esu pasirengęs prisidėti, daryti viską, ką reikia. Norėjau būti ten, kur labiausiai dega.

– Bijojote?

– Užsikrėsti nebijojau ir nebijau. Baiminausi tik būti našta kitiems savanoriams ar darbuotojams, jei ko nors nesuprasiu, nepavyks iš pirmo karto. Bet patekau į labai šaunių darbuotojų ir savanorių būrį, jie man labai padėjo. Iškart gavau pareigą eiti matuoti kraujospūdį. Kai darai, neturi kada bijoti. Kraujospūdį matuoti moku, visuomet jį matuodavau babai.

Savanoriaudamas negalvoju apie baisius dalykus, tarkime, mirtį. Visuomet galvoju, kad viskas bus gerai. Aš einu padėti, tad negaliu savo baime skleisti panikos.

– Ką dar, be kraujospūdžio matavimo, darote?

– Mano darbai – papildyti kvėpavimo įrenginius distiliuotu vandeniu, palatas, koridorius plauti, padėti sauskelnes pakeisti, paversti ligonį, perkelti iš vienos lovos į kitą, padėti nueiti į tualetą, iš priimamojo nuvežti į skyrių, iš skyriaus – į priimamąjį, dėžes lankstyti, šiukšles išnešti. Daryti tai, ko nespėja personalas.

– Aliau, kai pasakojote apie savo asmeninę ir labai intymią priežastį eiti savanoriauti, užsiminėte, kad norite padėti ligoniams grumtis su vienatve, palaikyti už rankos, išklausyti. Visa tai sutelpa į intensyvią budėjimo dienotvarkę?

– Kai būnu prie paciento, tarkime, plaunu grindis ar pildau kvėpavimo įrenginius, stengiuosi pakalbinti sergančius žmones. Kartais nesinori jų varginti, nes nemažai yra nusilpusių, silpstančių tiesiog akyse. Bet stengiuosi bent jau paklausti, kaip jaučiasi.

Sako, sunkiai. Aš jiems: bet gal geriau, nei buvo? Girdžiu: tai žinoma, aš juk čia atvažiavau be sąmonės, dabar guliu tiek ir tiek dienų, jau geriau. Kartais paklausia manęs, ar aš jų gydytojas. Atsakau, kad ne. Ne vienas padėkoja, kad pasidomėjau savijauta.

– Ar per savanorystės ligoninėje dienas paaštrėjo jūsų požiūris? Nemažai yra žmonių, kurie nepaiso karantino taisyklių, neigia virusą, kritikuoja medikus, o ir savanoriai sulaukia pašaipų.

– Kartais norisi su jais susiremti. Gyvenu netoli Neries, tai kartais išeinu į paupį pasivaikščioti. Matau, kiek jaunų, atrodytų, sąmoningų žmonių vaikšto be kaukių. Norisi prieiti ir pakviesti ateiti į ligoninę, paklausti, ką jie galvoja, ar apskritai galvoja.

Jei yra taisyklė dėvėti kaukę, toks visai mažytis reikalavimas, kaip galima to nepaisyti? Man į jokius supratimo rėmus netelpa toks sąmoningumo stygius. Gal man veržiasi mokytojiška prigimtis, bet norisi matant neteisybę prieiti ir pasakyti. Bet kartais pagalvoju, kad gal neverta veltis, juk ne tokie žmonės yra pasaulio pamatas.

– O kokie žmonės yra pasaulio pamatas?

– Geri žmonės, kurie sugeba mobilizuotis, susiimti, laikinai nuslopinti savo poreikius, kad ir jie patys, ir kiti kuo greičiau galėtų patirti komfortą, užuot vien tenkinę savo egoistiškus norus. Tas gerumas yra trapus, jį lengvai galima sužeisti, bet pasaulis remiasi į juos, gerus žmones. Man visuomet norisi jų ieškoti, ieškoti gerumo krislo.

Taip pat skaitykite

– Ar teko ligoninėje susidurti su mirtimi?

– Per mano pamainą nė vienas ligonis nemirė. Bet vakar sustresavau. Vis patenku į tą patį skyrių budėti. Įeinu į vieną palatą, matau – lova tuščia. Aš žinau, kas ten gulėjo, žinau to žmogaus pavardę. Einu į kitą palatą ir ten taip pat matau tuščią lovą. Ten irgi gulėjo žmogus, kurį gerai prisimenu, žinau tos moters vardą. Galvoje sukosi mintis: negi mirė? Nubėgau paklausti slaugytojos. Klausiu, ar tas žmogus išrašytas, ar mirė. Ji sako: „Išrašytas.“ Klausiu dėl kitos moters, sako: „O šita mirė.“ Išvakarėse matavau jai kraujospūdį. Skaudu, bet tokia tikrovė.

Tuomet supratau, kad ir anksčiau kaskart ateidamas akimis tikrinau, ar visi ligoniai savo vietose.

– Aliau, jūs – lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas. Per šio dalyko pamokas analizuojant kūrinius dažnai svarstoma apie gyvenimą, prasmę. Jūs su savo mokiniais kalbate apie dabartinę padėtį?

– Į dabartinę padėtį žvelgiame iš gyvenimo trapumo perspektyvos. Ši epidemija turbūt yra pertrūkis mūsų inertiškoje gyvensenoje. Mes turime sustoti ir pagalvoti, kokia yra esmė, ant ko laikosi pasaulis, kaip turėtume gyventi, kaip nepasiklysti užplūstančioje beprasmybėje.

Ir mokiniams bandau sakyti, kad šis laikotarpis yra pauzė, kai reikia daug dalykų apsvarstyti iš naujo. Pasaulis laikosi ne ant lozungų, tavo darbai turi eiti kartu su žodžiais, tai, ką sakai, turi patvirtinti savo buvimu. Ši situacija, kuri apėmė ne tik Lietuvą, bet ir visą pasaulį, atveria galimybes skleistis žmogiškumui, jo esmei, žmogaus prigimčiai. Visi nusimeta kaukes ir pamatai, kas yra kas. Tai išsivadavimo iš iliuzijų, iš stereotipinio mąstymo laikas.

Apie tai ir kalbame su mokiniais.

– Sakėte, kad nuo pat pradžių suplanavote kelis budėjimus. Tiek ir savanoriausite, ar ketinate tęsti?

– Ketinu tęsti tiek, kiek reikės. Eisiu į ligoninę tol, kol manęs ten reikia, kol yra jėgų, kol pavyksta viską suderinti.

– Ką jūs duodate savanoriaudamas, aišku. O ką jūs gaunate, ką pasiimate iš šios patirties?

– Pirmiausia tai prasmės poreikis, ko išties gyvenime reikia ir į ką reikia atsigręžti. Juk, kaip paaiškėjo, viskas staiga gali apsiversti. Supranti, kad reikia ieškoti galimybių pačiam būti naudingam.

Ligoninėje supratau, kaip yra nuvertinama gydytojų, slaugytojų, slaugytojų padėjėjų profesija. Man pasidarė liūdna, nes matau, kiek jie dirba, kiaurą parą būna su ligoniais, rūpinasi, stengiasi prie sunkaus ligonio ateiti su šypsena, kad tik jis nors kiek geriau jaustųsi.

Beje, ten matau, kaip žmonės keičiasi. Į vieną palatą kone vienu metu buvo paguldytos dvi ligonės. Tarp jų tvyrojo įtampa, nesusišnekėjimas. Ir staiga viena iš jų pradėjo silpti. O kita tarytum atsikvošėjo – kalbino kaimynę, kreipėsi gražiais žodžiais. Tai, kaip skleidžiasi žmonių santykiai krizės akivaizdoje, man yra vienas gražiausių atrastų dalykų.

Drauge pamačiau ir tai, kad žmonės nemoka priimti gerumo. Mano, kad jei kažkas daro gera, tai iš išskaičiavimo, pradeda ieškoti kėslų. Lietuvoje žmonės gal dar neišsivadavo iš to mąstymo, kad daryti gera galima ir neatlygintinai. Šis metas yra puiki proga priimti gerumą ir patiems būti geresniems.

Esu dėkingas, kad pasijaučiau reikalingas, kad manęs reikia ne kaip specialisto, lituanisto, o kaip žmogaus, kaip pagalbininko.

Populiariausi

Agnė Bilotaitė
5

Lietuvoje

2021.03.08 14:10

Ekstremaliųjų situacijų komisija siūlo atlaisvinti judėjimą visoje šalyje, išskyrus „juodąsias“ savivaldybes

šiuo metu „juodosioms“ priskiriamos 8 savivaldybės; atnaujinta 15.17
5
Vilniuje pranešus apie įtrūkimus daugiabutyje, evakuoti gyventojai
29

Lietuvoje

2021.03.08 20:49

Vilniuje pranešus apie įtrūkimus daugiabutyje, evakuoti visi jo gyventojai: vertinama, ar pastatą galima toliau eksploatuoti

papildyta vaizdo įrašu; pastatas turėjo problemų ir anksčiau; atnaujinta 22.15
29
Rugsėjo 1-osios šventė. Mokslo metų pradžios šventė
6

Lietuvoje

2021.03.08 12:27

Mokyklas atverti norintis rajono meras: tėvų nuomonės įvairios – dalis sako nenorintys, kad kaišiotų pagaliukus į nosis

bandomosios mokyklos pirmokės tėvas apie vaikų testavimą: tai – nosies pakutenimas; atnaujinta 13.02
6
Policijos kontrolė
6

Lietuvoje

2021.03.08 12:44

Ant Vyriausybės ekspertų tarybos stalo – ribojimų atlaisvinimo per Velykas klausimas

svarstys ir dėl prekybos ribojimų galimo tolesnio mažinimo
6
Vilniuje pranešus apie įtrūkimus daugiabutyje, evakuoti gyventojai
15

Lietuvoje

2021.03.09 07:42

Ekspertų išvados – daugiabutis Gabijos gatvėje saugus: pažeidimų nėra, atšokusios plytelės priklijuotos nekokybiškai

gyventojai į namus galės grįžti dar šiandien; atnaujinta 09.22
15