Lietuvoje

2019.04.06 11:51

Nuo pavyzdingo komunisto iki nepriklausomos Lietuvos prezidento: kuris Brazauskas buvo tikrasis? (I dalis)

Virginijus Savukynas, LRT televizijos laida „Istorijos detektyvai“, LRT.lt2019.04.06 11:51

Algirdas Mykolas Brazauskas vieniems yra komunistinės praeities atstovas, atvedęs nomenklatūrą į Nepriklausomą Lietuvą. Kitiems – pragmatiškai mąstęs politikas, sugebėjęs išlaikyti Lietuvą nesusiskaldžiusią ir vieningą. Tai kas gi jis buvo? Atsakymo į šį klausimą ieškojo „Istorijos detektyvai“ kartu su Virginijumi Savukynu.

Brazausko komunistinė karjera I

A. Brazauskas gyveno dviejose epochose. Ir abiejose buvo svarbus. Sovietiniais laikais jis buvo partinės nomenklatūros atstovas, atsakingas už Lietuvos ūkį, o oficialiomis progomis reikšdavo pagarbą sovietų propagandos ikonoms.

Nepriklausomoje Lietuvoje jis tapo pirmuoju prezidentu, kuris pasirašė prašymą Lietuvą priimti į NATO. Jam būnant ministru pirmininku Lietuva tapo šio Aljanso, taip pat ir Europos Sąjungos nare. Tad kuris A. Brazauskas buvo tikrasis?

Pirmoje dalyje bus nagrinėjama jo komunistinė karjera, antroje dalyje, kuri pasirodys sekmadienį, bus analizuojama A. Brazausko veikla nuo Atgimimo. 

Kaip A. Brazauskas tapo komjaunuoliu?

Sovietinė sistema žmones pasiglemždavo įvairiai. Vieni karjeros siekdavo pasidavę įvykių tėkmei, kiti ją planavo nuosekliai. Kuriam tipui priklausė A. Brazauskas?

Pradėkime nuo jo šeimos. Būsimo prezidento senelis dirbo carinėje Rusijoje, Kaukaze, buvo geležinkelininkas ir aistringas bitininkas. 1921 m. nusprendė grįžti į nepriklausomą Lietuvą. Algirdo tėvas buvo lojalus Lietuvos pilietis, nebuvo jokių ženklų, kad jis būtų susidomėjęs bolševikų ideologija.

Algirdas gimė 1932 m. Apie nepriklausomą Lietuvą mažai ką prisiminė. Be jokios abejonės, apie sovietų okupaciją galėjo sužinoti tik iš tėvų. Ką šie pasakojo, šiandien nesužinosime. Tačiau istorikas Saulius Grybkauskas, tyrinėjęs A. Brazausko biografiją, atrado labai įdomių dalykų. Pažiūrėję į pradinuko pažymių knygelę matome, kad jis niekuo neišsiskyrė, buvo vidutiniokas. Taigi iš pradžių A. Brazauskas buvo kaip ir dauguma jo aplinkos vaikų. Tačiau 1949 m. įvyksta lūžis.

„Tuo laikotarpiu jis jau susitelkia, matosi, kad galvoja apie ateitį, ir, palyginti su praėjusiais metais, pažymiai gerėja. Nelieka trejetų, jis  tampa penketukininku. Įstoja į komjaunimą. Ką reiškia? Kodėl stoja 1949 m. ? Dar porą metų jam mokytis mokykloje“, – teigia S. Grybkauskas.

Kas  vyko okupuotoje Lietuvoje? Nors ir susilpnėję, tačiau miškuose dar kovojo partizanai. Vasario 16 d. partizanų suvažiavime buvo paskelbta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracija ir išrinktas vyriausiasis Lietuvos ginkluotų pajėgų vadas Jonas Žemaitis, kurį pogrindiniu Lietuvos prezidentu vadins net pats NKVD veikėjas, atsakingas už masines represijas, Lavrentijus Berija. Tada dar gyvas buvo ir Adolfas Ramanauskas-Vanagas. O tuo metu Lietuvos kaimai smarkiai kolektyvizuojami, kultūra persmelkiama sovietine ideologija, o sovietinė propaganda giriasi pasiekimais. Filmai išlikę iki šių dienų. Štai, pažiūrėkite propagandinio filmo ištrauką:

Algirdo Brazausko komunistinė karjera II

1949 m. tikrai tapo aišku, kad sovietinė valdžia atėjo ilgam. Neatidavęs duoklės sovietinei ideologijai, negalėjai tikėtis jokios karjeros, o studijuoti aukštojoje mokykloje galėjo tik labai gabūs ir tvirti jaunuoliai. „Jis jau pradeda galvoti ir žino, kaip ir daugelis jaunuolių, kad be komjaunimo turbūt bus sunku. Jeigu esi ne komjaunimo narys, aukštojoje mokykloje kils klausimų“, – aiškina A. Brazausko pasirinkimą S. Grybkauskas.

Negana to, kaip tik tuo metu jis pradėjo rašyti ir labai įdomų dienoraštį.. Apie ką jis? S. Grybkauskas paaiškina: „Mokinio, gimnazisto įspūdis apie tai, kaip praleido vasarą. Tai būsimo politinio veikėjo autentiškas pasakojimas, ne atsiminimas apie tuos laikus, kaip 17–18 m. jis praleido vasarą, kaip kolūkiai kūrėsi, apie darbadienius, kaip sekėsi dirbti, kaip stengėsi padėti kolūkiams.“

Akivaizdu, kad A. Brazauskas šį dienoraštį laikė savidisciplinos priemone. Jis nusprendė, kad sovietų valdžia įsitvirtino, tad norint ką nors pasiekti, reikia žaisti pagal jų taisykles. Todėl jis pradėjo iš savęs lipdyti sovietinį žmogų. Tai atsispindi ir jo, studijų laikais, parašytame straipsnyje.

1959 m. įstojo į Komunistų partiją. Ir, aišku, ten A. Brazauskas aktyviai sportuoja. Sovietinė ideologija labai sureikšmino sportą. Komunistiniam režimui reikėjo stiprių ir užsigrūdinusių darbininkų, todėl buvo skatinama sportuoti mokyklose, institutuose, universitetuose, netgi gamyklose per pertraukėles buvo daroma mankšta. Beje, pirmą kartą A. Brazausko tuometėje „Tarybų kronikoje“ pasirodo kaip sportininkas. Tai buvo 1961 m. Pažiūrėkite, kaip tuomet atrodė A. Brazauskas.

Algirdo Brazausko komunistinė karjera III

Komunistinės karjeros laiptais

Baigęs mokslus tuometiniame Kauno politechnikos institute (KPI), jis pradeda  karjerą ir greitai skiriamas statyti Kauno hidroelektrinę. Sovietinei propagandai tai buvo ne šiaip dar viena elektrinė. Tai buvo ideologinis akcentas, skirtas parodyti, kaip sparčiai vyksta industrializacija  Lietuvoje. Pažiūrėkite ištrauką iš sovietinio filmo.

Algirdo Brazausko komunistinė karjera IV

Beje, nepriklausomybės metais susiformavo A. Brazausko kaip ramaus, santūraus, išklausančio ir įsiklausančio vadovo įvaizdis. Tačiau toks jis buvo ne visada. Iš pradžių A. Brazauskas vadovavo kitokiais metodais.

Apie tai pasakoja S. Grybkauskas: „Kai atsiverčiau jo organizacijos ir partinio biuro posėdžių stenogramas, radau A. Brazauskui daug priekaištų. Jis išvijo, iškeikė savo darbuotojus inžinierius, kad neklauso partinės organizacijos, o jis, ką tik iš KPI suolo atėjęs, bando įvesti savas taisykles. Jam buvo pasiūlyta pasiskaityti Stalino laikotarpio knygų, kad taptų tikru tarybiniu viršininku, koks A. Brazauskas neva nebuvo.“

Tiesa, toks kietas vadovavimo stilius gal ir neatitiko A. Brazausko prigimties, tačiau daug kas aiškėja prisiminus tuos metus. Kiekvienas bolševikas turėjo dirbti ir vadovauti iš širdies, parodyti, kad jam tikrai rūpi komunizmas. O kaip tai geriausiai parodyti be riksmų ir keiksmų?

„Jeigu esi direktorius, viršininkas, turi keiktis, „rodyti širdį“. Jei ramiai vadovauji, vadinasi, nesi visiškai partinis, nes didžiausias priekaištas ūkio vadovams – administravimas. Negerai siekti tik ūkio efektyvumo, racionalumo, bet nerodyti širdies. O širdis tai yra partiškumas – turi reikalauti, draskytis, šaukti“, – pasakoja S. Grybkauskas.

Galbūt tokiu vadovu ir norėjo tapti A. Brazauskas, tačiau laikams pasikeitus, tapo ramesnis ir toliau kopė karjeros laiptais. 1965 m. buvo paskirtas statybinių medžiagų pramonės ministru, dar po 2 m. pradėjo dirbti Valstybės planavimo komiteto pirmininko pavaduotoju, 1977 m. tapo LKP CK sekretoriumi.

Nuo tada į jį dėmesį atkreipė ir sovietinė propaganda. Jį pradėta rodyti filmuose.

Algirdo Brazausko komunistinė karjera V

Sovietinė sistema jį laikė patikimu komunistu, nebijota išleisti į vadinamąsias kapitalistines šalis. Dar gūdžiais 1964 m. jam buvo leista vykti į komandiruotę Suomijoje, o po 2 m. – į LLR. Negana to, 1966 m. kaip turistas A. Brazauskas lankėsi Austrijoje, dar po metų vyko į komandiruotę į Vokietijos Demokratinę Respubliką (VDR), o po metų kaip turistas aplankė Švediją.

1970 m. A. Brazauskas buvo išleistas į Japoniją. Ši išvyka byloje pavadinta „moksliniu turizmu“. Sovietiniais laikais buvo privalomos vadinamosios šeštadieninės talkos, tuomet darbuotojai neatlygintinai turėdavo tvarkyti aplinką. Tai buvo siejama su Lenino gimimo diena, kurią jis neva praleido ne švęsdamas, bet nešiodamas rąstus. Todėl kasmet trečią balandžio šeštadienį visi turėdavo išeiti į gatves ir parodyti, kad dirba. Aišku, niekas nepersistengdavo, o tos talkos dažniausiai pasibaigdavo išgertuvėmis iki išnaktų. Tačiau sovietinė propaganda tai pateikdavo kitaip. Parodydavo, kad tą dieną paprastus darbus dirba ir aukščiausi nomenklatūros atstovai, tarp jų ir A. Brazauskas.

Algirdo Brazausko komunistinė karjera VI

9-ame dešimtmetyje jis buvo Lietuvos komunistų partijos (LKP) Centrinio komiteto (CK) sekretorius pramonės klausimais ir atsakingas už energetiką. Vienas iš svarbiausių projektų buvo „Mažeikių naftos“ statyba.  Iš pradžių buvo nutarta, kad ši įmonė bus pastatyta prie Jurbarko. Tačiau sukilo kultūrininkai, jie suprato, kad jei atsitiks nelaimė, tai mazutas Nemunu pasieks Baltijos jūrą, ir tai taps ekologine katastrofa. Todėl buvo pasirinkta kita vieta – Mažeikiai.

Taip pamažu įsitvirtino A. Brazausko, kaip racionalaus ūkvedžio, įvaizdis. Būtent tokį jį prisimena ir jo bendražygiai. Štai kaip pirmąją pažintį prisimena G. Kirkilas: „Tuo metu buvau pakviestas dirbti į CK. Tada buvo tokia tvarka – pirmiausia reikėdavo apeiti visus sekretorius. Tuo metu A. Brazauskas buvo pramonės ir ekonomikos sekretorius. Pas jį pirmą atvykau į dabartinius Vyriausybės rūmus, įlipau į liftą keltis į 3 aukštą ir užstrigau, gal 10–15 min., kol mus išvadavo. Dar keli žmonės buvo su manimi.

Atėjau pas A. Brazauską, pirmiausia manęs paklausė: „O kodėl jūs pavėlavot?” Aš atsakiau: „Liftas sugedo, užstrigom.“ Jis labai nemėgdavo vėluojančių žmonių ir pats buvo labai punktualus. Bet kas įdomu, jis iškart pakėlė ragelį ir patikrino mano informaciją. Paklausė, ar tikrai liftas buvo sugedęs. Sakė, nauji liftai, naujas pastatas. Gal taip  padarė impulsyviai. Paskui pasižiūrėjo į mano anketą, tarė: „Tai čia Kultūros skyrius, man nepriklauso, pasirašau.“ Toks buvo pirmas susitikimas.“

Antroji dalis – jau sekmadienį. 

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt