Lietuvoje

2019.04.07 18:31

Nuo pavyzdingo komunisto iki nepriklausomos Lietuvos prezidento: kuris Brazauskas buvo tikrasis? (II dalis)

Virginijus Savukynas, LRT TELEVZIJOS laida „Istorijos detektyvai“, LRT.lt2019.04.07 18:31

Pirmoje dalyje apie Algirdą Mykolą Brazauską buvo nagrinėjama karjera komunistiniais laikais. Antroje dalyje „Istorijos detektyvai“ kartu su Virginijumi Savukynu analizuos, kaip klostėsi A. Brazausko gyvenimas papūtus laisvės vėjams.

Atėjo 1988 m. vasara, įsisiūbavo Sąjūdis. Tapo aišku, kad laikai keičiasi. Paradoksalu, tačiau būtent Sąjūdis A. Brazauskui atvėrė kelią į aukščiausią postą sovietinėje Lietuvoje. „1988 m. vasarą Lietuvos padangėj atsiranda politikas, kuris kalba be popierėlių žmonėms suprantama kalba. Ir svarbu, kad kalba į temą. Kalba, ką visuomenė nori išgirsti – apie tautinius dalykus, lietuvių kalbą, apie tai, ką pradeda kelti Sąjūdis“, – pasakoja istorikas Mindaugas Tamošaitis.

Stagnuojanti Lietuvos komunistų partijos (LKP) vadovybė jau nebetenkino tuometinės Lietuvos visuomenės. Komunistams reikėjo naujų veidų. Į Sąjūdžio mitingus buvo siunčiamas A. Brazauskas. Tikriausiai mitinguose jis ir pajuto, kad Lietuva keičiasi. Tai liudija 1988 m. liepos mitingas Vingio parke. Pažiūrėkite, kaip viskas vyko.

Algirdo Brazausko komunistinė karjera VII

Natūralu, kad 1988 m. jis tapo pirmuoju sekretoriumi, ir tada jam teko laviruoti tarp Maskvos ir Lietuvos. Maskva norėjo kontroliuoti A. Brazauską. G. Kirkilas prisimena vieną mažą, bet iškalbingą to meto smulkmeną: „A. Brazauskas dalyvaudavo įvairiausiuose renginiuose. Jam net nespėjus pasakyti mūsų parašytų kalbų, jos iš karto patekdavo į KGB. Galų gale A. Brazauskas pasakė: „Dabar, vaikinai, eikit į gosplaną (dabartinę Ūkio ministeriją) ir atneškit kompiuterį.“

Mes, visi patarėjai, atsinešėm didžiulį kompiuterį, kelias dėžes. Ir tada džiaugiausi, supratau, kad galima redaguoti tekstą neinant į mašininkių biurą, iš kur popieriai iškeliaudavo iš karto į kitus rūmus. Parašėm kalbą. Buvo labai gerai – gali redaguoti, vėl ištraukti. Interneto dar nebuvo, tik žaidimai.

Kitą dieną rašėme kalbą, kurią jis turėjo pasakyti viename iš Sąjūdžio renginių Nacionaliniame dramos teatre apie istorinį lietuvių romaną. Tai nebuvo A. Brazausko tema, bet tokia kalba vyko. Kitą dieną sekretorius, kuris dar tuo metu buvo priskirtas Maskvos, sutikęs mane koridoriuje rusiškai paklausė: „O kodėl aš tos kalbos nemačiau?“ Taip išsidavė. Aš sakau: „Kodėl jūs turėjot matyt? Čia pirmajam sekretoriui, ne jums.“

Beje, dar vienas dalykas. Maskvoje buvo suprasta, kad Lietuva gali pasukti nepriklausomybės keliu, todėl norėta kontroliuoti padėtį ir į Vilnių pasiųsti emisarai.

„Nuo A. Brazausko išrinkimo TSKP CK komisija būdavo visą laiką. Jie gyveno Vilniuje CK viešbuty, tik žmonės keisdavosi. Turėjo savo kabinetus dabartiniame Vyriausybės pastate. Komisija neišvažiuodavo – jie jau nebepasitikėjo“, – teigia G. Kirkilas.

Galima tik spėlioti, kokias ataskaitas ji siuntė į Maskvą. Tačiau akivaizdu, kad tie žmonės darė viską, kad tik Lietuva netaptų nepriklausoma. Tuo metu A. Brazauskas buvo labai populiarus. Jis parodė, kad  KP turi ir kitokį veidą. Štai, jo kalbos Sąjūdžio suvažiavime paskutiniai žodžiai ir juos lydinti euforija.

Algirdo Brazausko komunistinė karjera VIII

Kodėl M. Gorbačiovas įsižeidė?

Dabar atskleisime vieną nežinomą faktą, dėl ko Michailas Gorbačiovas jautė nuoskaudą A. Brazauskui. Turime nusikelti į 1989 m. Buvo aišku, kad Sąjūdis turi tvirtas pozicijas, stiprėjo balsai dėl Lietuvos nepriklausomybės. Akivaizdu, kad KP privalėjo apsispręsti su kuo ji – su Lietuva ar Maskva. Todėl 1989 m. gruodžio pabaigoje vyko LKP suvažiavimas, kuriame buvo nuspręsta, kad LKP atsiskiria nuo Maskvos komunistų. Kremlius nujautė, kur gali pakrypti sprendimas. Ir A. Brazauskui paskambino pats M. Gorbačiovas. Ką jis pasakė?

Algirdo Brazausko komunistinė karjera IX

Tačiau šantažas tuo nesibaigė. G. Kirkilas prisimena ir kitas provokacijas: „Generolas atvažiavo pasakyti A. Brazauskui, kad jis atsakingas už tai, jog Ignalinos atominę elektrinę užminuos. Jis pasakė – jeigu bus nuspręsta dėl atsiskyrimo nuo Maskvos, žinokit, kad su Ignalina gali visko nutikti. Černobylio katastrofa. Toks buvo šantažas.

Visą naktį laukėm, A. Brazauskas labai greit pasiuntė tuometinį vidaus reikalų ministrą M. Misiukonį patikrinti, ar iš tikrųjų taip yra, ar viskas padaryta, ar nebuvo pažeistas saugumo režimas. Iš Ignalinos grįžo tik ryte ir pasakė, kad viskas vyksta sklandžiai, jokių pokyčių nėra, veikia. Bet buvo toks šantažas.“

Tokiomis aplinkybėmis vis dėlto buvo priimtas sprendimas palikti TSKP. Istorikas M. Tamošaitis šį atsiskyrimą vertina kaip labai svarbų: „Šitas įvykis yra vis dėlto unikalus, nes tai pirmas toks atvejis. Tai buvo iššūkis Maskvai, pačiam M. Gorbačiovui, sistemai, kaip bepavadinsi. Ar būsi politinis oponentas, ar gerbėjas, bet pripažinkim, kad tai buvo neeilinis įvykis.“

O kaip šį Lietuvos komunistų atsiskyrimą nuo TSKP vertino Maskvoje? Aišku, kad neapsidžiaugė. G. Kirkilas pasakoja: „Būtent iškart po atsiskyrimo teko važiuoti į Maskvą. Sausio mėnesį atskridome ir laukėme. Daug sniego. Matau pro langus – išeina pilotas ir sako A. Brazauskui: „Drauge sekretoriau, mašina neatvažiuos.“

Tai buvo aiškus baudimas. Tačiau G. Kirkilas atskleidžia dar vieną labai išraiškingą detalę. Po įvairiausių vargų ši delegacija pasiekė TSKP CK rūmus Maskvoje. Ir štai kas ten nutiko:

„Aišku, mūsų neįleido, išskyrus A. Brazauską. Girdėjom didelį triukšmą. Staiga ateina Borisas Jelcinas, jis tuo metu buvo Maskvos pirmasis sekretorius. Pasižiūri į mus, sako: „A, čia šitie, kurie sugriovė TSKP?“ Ir įėjo.“

Taigi Maskvos valdžios koridoriuose šis atsiskyrimas buvo vertinamas kaip SSRS griovimas. Tai vėliau patvirtins ir M. Gorbačiovas. Ir dabar atskleisime, kodėl jis buvo, o gal ir yra, supykęs ant A. Brazausko. 1997 m. Varšuvoje per vieną renginį jis diplomatui A. Valioniui prisipažino: „Jūs be reikalo išėjot, A. Brazauskas be reikalo taip padarė. Jis būtų visą Rusiją gerokai patempęs. Jūs, baltai, visą laiką tempėt, buvot savotiški TSRS Vakarai. Be jūsų mes tapom kitokie. Galėjom visi susitvarkyti kitaip.“

A. Brazauskas ir Lietuvos laisvės klausimas

Dar 1988 m. apie Lietuvos laisvę kalbėta nedrąsiai, o jau po metų tokia valia buvo atvirai reiškiama. O kaip A. Brazauskas? Jis laikėsi atsargiai. Štai vienas momentas iš 1988 m. vasaros.

Algirdo Brazausko komunistinė karjera X

„Reikia pripažinti, kad Lietuvos nepriklausomybės klausimas, jos atkūrimas tikrai nebuvo A. Brazausko arkliukas. Ir dėl to biografai galėtų drąsiai sakyti ir priekaištauti – o kodėl taip yra?“, – klausia M. Tamošaitis

Tačiau, kita vertus, negalime sakyti, kad A. Brazauskas buvo slaptas Lietuvos nepriklausomybės priešininkas. „Jis, aišku, buvo nepriklausomybininkas, bet didžiausias jo stabdys – jis visąlaik tuoj pradėdavo galvoti apie ūkį“, – „Istorijos detektyvams“ teigė G. Kirkilas.

Yra išlikęs 1989 m. vaizdo įrašas, kuriame A. Brazausko pasvarstymai šiandien atrodo labai naiviai. Pažiūrėkite:

Algirdo Brazausko komunistinė karjera XI

Didelę gyvenimo dalį jis gyveno SSRS, tad suprato, kaip veikia ekonomika socializmo sąlygomis. Persiorientuoti jam buvo tikrai sunku.

Kaip buvo rengiamas pasikėsinimas į A. Brazauską?

1991 m. rugpjūtį Maskvoje žlugo neįvykęs pučas. Pasaulis, o ir pati SSRS suprato, kad ji žlugo. Lietuvą pripažįsta visos galingos valstybės. Lietuva pagaliau iškovojo tikrą laisvę. Natūralu, kad komunistų populiarumas smigo žemyn.

„1989 m. pabaigoje jo vadinamoji partija buvo labai gausi. Buvo per 200 tūkst. narių, paskui viskas žaibiškai mažėjo. Supratome – jeigu Lietuva vadavosi iš KP, būti KP nariu tarsi turi būti arba nesveikas, arba kuo nors ypatingas. Dėl to pabėgs daug žmonių ir sąjūdininkų, ir ta pati Nijolė Oželytė, Kęstutis Glaveckas, prieš tai išeis Romualdas Ozolas, Kazimira Prunskienė. Daug žmonių, kurie pakėlė sparnus ir nutūpė Sąjūdyje“, – apie tuometinę padėtį pasakoja M. Tamošaitis.

Tad iškilo klausimas – o ką daryti buvusiems komunistams? Gal išsivaikščioti ar kurti naują partiją? Ir čia svarbų vaidmenį suvaidino ne kas kitas, o būtent A. Brazauskas.

„Pačioje partijoje buvo visiška krizė, chaosas. Nežino, ką daryti. [...] Tas žmogus, kuris sulipdė partiją, išvedė ją iš aklavietės, buvo A. Brazauskas. Ir pasakė taip: „Jeigu norit, dinkit, bėkit. Iš čia aš niekur nebėgsiu. Koks buvau, toks esu, jokių partijų nekursiu, einu tuo pačiu keliu ir eisiu iki galo“, – teigia M. Tamošaitis.

Taip buvę komunistai persivadino LDDP. Dar 1992 m. pradžioje jie nematė didelės ateities Lietuvoje. Tačiau tuo metu įvykiai klostėsi žaibiškai. Dėl įvairiausių politinių peripetijų buvo paskelbti pirmalaikiai Seimo rinkimai. Jie turėjo įvykti 1992 m. rudenį. Ir štai, koks netikėtumas! Juos laimėjo buvę komunistai su A. Brazausku priešakyje.

Tačiau iki tol įvyko tai, kas šiandienos Lietuvoje visiškai neįsivaizduojama. Buvo bandoma nužudyti A. Brazauską. Ir tai buvo ne vien planai, sprogimas iš tiesų įvyko. Tai buvo Šiauliuose. Į susitikimą su rinkėjais turėjo atvykti ir A. Brazauskas. Susitikimo vietoje buvo padėta bomba, kuri turėjo susprogdinti atvažiavusius politikus, t. y. A. Brazauską ir jo bendražygius. A. Brazauskas, kaip tyčia, susirgo ir į Šiaulius neatvažiavo.

Tačiau ten buvo G. Kirkilas, kuris pasidalijo prisiminimais: „Buvo tokia vieta kaip ir prezidiumas, bet mes nusprendėm pasielgti demokratiškai. V. Beriozovas sako: „Žinai, Gediminai, nereikia tų prezidiumų. Eikim čia, į aikštės vidurį, o čia kapelą pasodinsim, kuri paskui koncertuos“. Ir aš girdžiu, kaip kažkas driokstelėjo. Atsisuku ir matau, kaip kyla kapelos būgnai, kiti instrumentai. O kapelos žmonės laukia, kol mes pamitinguosim, ir tada ateis pagroti. Paskui prasidėjo sproginėjimai eilėse, ten petardos, matyt, buvo išvedžiotos. Paskui pamatė išvedžiotus laidus.“

Tuo metu Lietuvos generaliniu prokuroru buvo A. Paulauskas. Štai kaip jis prisimena tuos laikus: „Tada sudarėme tokią tyrimų grupę iš vidaus reikalų, prokuratūros. Iš Saugumo departamento neėmėm žmonių, nes ten dirbo tik keletas. Nuvykę jie ilgai, gal apie kokį mėnesį dirbo. Kaip mane informavo grįžę, galimi kaltininkai buvo aiškūs“.

Tai kas gi buvo galimas kaltininkas?

„Kaip dabar jau patys kaltininkai atvirai pasakoja apie tą įvykį, tuo metu ir krito įtarimų šešėlis ant Razmino, jis buvo sulaikytas. Ir dėl to, ir dėl kitų nusikaltimų, nes jis buvo vienas iš radikaliausiai nusiteikusių, kuris nevengė pasisakyti dėl žudymų, žmonių grobimų, dėl įvairiausių akcijų.

Tik tiek, kad tuo metu tiesiog nebuvo surinkta pakankamai įrodymų, kad jam pareikštumėm kaltinimą ir bylą atiduotumėm į teismą. Byla buvo sustabdyta“, – A. Paulauskas pasakoja „Istorijos detektyvams“

Kaip elektrikas iš Kauno tapo Lietuvos prezidentu?

Po triuškinamos pergalės Seimo rinkimuose atėjo eilė išrinkti atkurtos Lietuvos Respublikos prezidentą. Tuometinė LDDP jau žinojo, kad ji yra populiari. Tad kodėl nepasinaudoti proga ir laimėti dar vienus rinkimus? Tiesa, iš pradžių buvo galvojama apie kitą kandidatūrą, o ne apie A. Brazauską. Pirmuoju Atkurtos Respublikos prezidentu turėjo tapti garsus poetas Justinas Marcinkevičius.

„Pats A. Brazauskas ir įtikinėjo J. Marcinkevičių. Ir man teko tame pokalbyje dalyvauti. Bet Just. Marcinkevičius manė, kad jis visiškai netinkamas politikai“, – teigia G. Kirkilas.

Pats A. Brazauskas taip pat nesiveržė į šį postą. Kodėl?

„Tuo metu atrodė, kad prezidentas turi būti taikdarys tarp labai supriešintos visuomenės, kuri ypač susipriešino po 1992 m. Seimo rinkimų. Teko įtikinėti labai ilgai, jis ilgai sprendė. Tiesą sakant, jis tuo ir motyvuodavo, kad tai nėra jo pozicija“, – pasakoja G. Kirkilas.

Tačiau aplinka įtikino, kad jis privalo kelti savo kandidatūrą prezidento rinkimuose. Jo oponentas buvo Stasys Lozoraitis. Kaip ir reikėjo tikėtis, rinkimus laimėjo A. Brazauskas. Štai jo priesaika Seime:

Algirdo Brazausko komunistinė karjera XII

Kokie svarbiausi prezidento darbai? Šiandien galime įvertinti. Pirmiausia būtent tai, kad jis pasirašė laišką, kuriame prašoma Lietuvą priimti į NATO.

„Sprendimas buvo labai įdomiai priimtas. Iš pradžių buvo rašomas laiškas NATO generaliniam sekretoriui. Pirmasis projektas buvo silpnokas, po to buvo sudaryta darbo grupė, kurioje dalyvavo Vytautas Landsbergis, daugelis kitų”, – prisimena G. Kirkilas.

Šiandien, jau priklausydami NATO, galime tik džiaugtis tokiu žingsniu. Juk sunku pasakyti, ar tikrai šiandien būtume tokie saugūs, jei tuomet nebūtų padaryta tokių sprendimų.

Antras darbas – būtent jo prezidentavimo laikotarpiu su Lenkija buvo užmegzti pirmieji diplomatiniai santykiai.

„Čia labai svarbus yra Lenkijos faktorius. Kaip žinoma, 1994 m. buvo pasirašyta sutartis tarp Lenkijos ir Lietuvos. Nemažas nuopelnas yra to meto Užsienio reikalų ministerijos, paties A. Brazausko. Bet neužmirškim, kad tuo metu Lenkija siekė NATO. Ir štai viena iš pasirašomų sutarčių – pasirašyti, ar nepasirašyti? Lenkija laikosi to principo ir A. Brazauskas taip pat tarsi eina į tą pusę“, – teigia M. Tamošaitis.

Ir vis dėlto A. Brazauskas nusprendė antrą kartą nekandidatuoti į prezidento postą. Šis sprendimas jam buvo labai sunkus, ir tai buvo matyti televizijos ekranuose, kai jis apie tai paskelbė.

Algirdo Brazausko komunistinė karjera XIII

Atrodė, kad jis pasitraukė iš politikos, tačiau po kelerių metų A. Brazauskas vėl grįžo, 2001 m. tapo premjeru. Būtent tada Lietuva įsijungė į ES ir NATO. Šiandien niekas nesiginčija, kad šie žingsniai labiausiai lėmė Lietuvos pažangą. Juk galime palyginti valstybes, kurioms nepasisekė tapti šių svarbių klubų narėmis – ten gyvenimo lygis yra žymiai prastesnis. Taigi A. Brazauskas yra nusipelnęs ir nepriklausomoje Lietuvoje. Jis mirė 2010 m.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt