Svajonių ūkyje įsikūrusi Gintarė kartais nemiega naktimis: alpakų liga yra susergama

Kai Gintarė Tarvydavičienė būna pavargusi po sunkios dienos, nueina į ūkinį pastatą pabendrauti su savo alpakomis, ir po valandėlės tądien susikaupusi įtampa atslūgsta. Laikoma, kad šie gyvūnai turi terapinių savybių ir net padeda autistiškiems vaikams, tiesa, švelniakailiais augintiniais besirūpinantys šeimininkai kartais sulaukia ir spjūvio į veidą. Gintarė LRT.lt sakė, kad alpakų liga susergama – jos namie prieš penkerius metus buvo 5 augintinės, o dabar jų jau 47.

Gintarė su vyru Tomu gimė ir užaugo Rokiškio rajone, studijavo Kaune, paskui išsikraustė į Klaipėdą, vėliau įsikūrė jos priemiestyje, o dar vėliau – jos rajono vienkiemyje. Moteris nuo mažens mylėjo gyvūnus, galvojo ir apie veterinarijos studijas, bet šios minties atsisakė, susimąsčiusi, kaip bus liūdna, jei jos gydomas keturkojis neišgyvens.

Gyvendama su vyru priemiestyje ir dirbdama mieste moteris vis pasvajodavo apie dar atokesnę vietą, kurioje galėtų laikyti daugiau gyvūnų, tarp jų ir jai į širdį kritusias alpakas – ir galiausiai prikalbino vyrą šią svajonę įgyvendinti.

Tiksliau, šeima suplanavo į vienkiemį išsikraustyti maždaug per 10 metų – bet veiksmas įgavo pagreitį, tad išsikraustė per metus. Čia, atokioje vietoje Kolelių kaime, dabar ganosi visa banda alpakų, o joms kompaniją palaiko trys žavūs šunys, du katinai, yra ir Angoros triušių bei vištų.

Kai prieš penkerius metus Gintarė su vyru Tomu pasirašinėjo vienkiemio pirkimo dokumentus, jiedu jau buvo įsigiję keturias alpakas, netrukus viena iš jų susilaukė jauniklio. O štai pokalbio metu šeimos ūkyje buvo jau 47-osios augintinės ir jų būrys netrukus turėtų pasipildyti dar keliais mažyliais. „Alpakų liga yra susergama“, – su šypsena konstatavo Gintarė.

Augintinės kilmingos, atvežtos iš Lenkijos, Austrijos ir kitur, o jų kraujo linija siekia net Naująją Zelandiją. Sutuoktiniai davė ūkiui pavadinimą „Čiobrelių rojus“ ir rengia jame edukacijas bei kitokius renginius, be to, moteris dar dirba savo įkurtoje reklamos agentūroje.

Reikia vienam kitą prisijaukinti

Gintarė pripažino, kad alpakos iš prigimties nėra jaukūs ir prisiglausti mėgstantys padarėliai – kad tokiais taptų, su jais reikia labai daug dirbti. „Kai įsigijome pirmąsias alpakas, būdavo, mes prie jų einame, o jos nuo mūsų bėga... Visgi šie gyvūnai gali įprasti pasitikėti žmogumi, be to, išskiriamos ir jaukios jų linijos, kurias mes ir stengiamės veisti. Domėjausi jų psichologija, vykau ir į mokymus užsienyje, kad suprasčiau, kaip jos mąsto“, – pasakojo Gintarė.

Pasirodo, kad prisijaukintum išdidžią alpaką, turi tapti žemesnis už ją – atsitūpti ar atsisėsti – o tada smalsus gyvūnas ateis pažiūrėti, kas čia toks, norės pauostinėti, ir taip palengva užsimegs ryšys. „Pas mus atvykstančius lankytojus įspėjame, kad prie gyvūnų pritūptų, palauktų, kol tie patys prieis, o ir tada bendrautų ramiai, nedarydami staigių judesių. Mes šiais laikais įpratę veikti greitai, bet su alpakomis viskas vyksta lėtai“, – pastebėjo Gintarė.

Alpakos įsimena, ką žmogus joms padarė – būna, kad šeimininkai turi sugirdyti vaistus, ir jos kurį laiką būna įsižeidusios, nenori bendrauti. O štai kai joms padedama pagimdyti (šių gyvūnų gimdymai neretai sudėtingi), būna už tai dėkingos ir rodo pagarbą.

Naujagimiui alpakiukui paprastai duodamas vardus iš pirmos mamos vardo raidės, o savo variantus pasiūlo „Čiobrelių rojaus“ feisbuko paskyros sekėjai. Šeimininkai dar pažiūri, į kurį iš siūlytų vardų augintinis reaguoja, ir tuomet jį suteikia.

Paklausta, ar pati nepainioja visų 47-ių gyvūnų vardų, Gintarė patikino, kad tikrai ne. Taip pat ji atsimena, iš kur kiekvienas gyvūnas kilęs, kada kuri patelė gimdys, kas kuo sirgo ir kokių savybių turi. „Tiesa, painiojame alpakas pirmas dvi dienas po kirpimo, kai jos staiga pasikeičia, o šiaip skiriasi ir jų snukučiai, ir šonai, ir uodegos. Praėjus porai dienų po kirpimo jau atskiriame jas pagal charakterį“, – sakė šeimininkė.

Princas Haris ir Spjaudalinė

Pašnekovė pastebėjo, kad alpakos savo charakteriais tikrai skirtingos. Jai vienas artimiausių augintinių – Princas Haris, kreminės smėlio spalvos (kitaip sakant, „ryžas“, dėl to ir gavo tokį vardą) patinas, kuris yra retos suri veislės. Jo vilna krinta sruogomis žemyn ir primena šilką, o charakteris – išskirtinis.

Dar vienas įspūdingas patinas – Revolution, šeimininkų vadinamas Reviu. Jį atsigabeno iš Vokietijos, siekdami pagerinti vilnos kokybę, ir vadina „vilnos monstru“, jis yra gavęs gražiausios Lietuvos alpakos apdovanojimą. Maža to, jis labai malonus – šeimininkės apkabintas, gali ir pusvalandį stovėti prie jos prisiglaudęs.

Dar viena labai mylima augintinė – Skye, rudai pilka baltanosiukė, labai rami ir draugiška, prisirišusi prie šeimininkų kaip šuniukas. Tokie patys mieli ir jos vaikučiai.

Savą charakterį turi ir Pūkutė – viena pirmųjų šeimos augintinių. „Paprastai ji būna smalsi ir draugiška, bet kai laukiasi, gauna pravardę Spjaudalinė – jei ją nėščią palieti, suriaumoja, o jei neatsitrauki, tada apspjauna tavo veidą savo skrandžio turiniu, kurio kvapas labai nemalonus“, – pasakojo šeimininkė.

Tad kaip būna su tuo alpakų spjaudymusi, ar jis gresia ir į ūkį užsukusiems lankytojams? Gintarė paaiškina, kad alpakos spjaudosi ne šiaip sau seilėmis, o iš skrandžio atrytu apvirškintu maistu, kuris dvokia – taip jos ginasi ir nori priversti „priešininką“ atsitraukti. Tačiau prieš spjaudamos jos dar perspėja – pademonstruoja irzulį, nepasitenkinimą, ir tik po kurio laiko imasi rimtesnių priemonių.

„Konfliktų būna ir bandoje, kai jos nori užimti aukštesnę poziciją, taip pat apspjauti kartais būname mes, bet ne lankytojai. Mums gali kliūti tada, kai leidžiame joms vaistus, kerpame nagus ar kitaip labai išgąsdiname. Lankytojams paaiškiname, kaip reikia elgtis, ir jiems spjūvių patirti netenka, nors vaikų ekskursijas dėl viso pikto perspėju, kad jeigu bus nedrausmingi ir erzins alpakas, šios gali apspjauti“, – paaiškino Gintarė.

Lankytojų už 15 km nuo Klaipėdos įsikūrusiame ūkyje netrūksta – būna žmonių, kurie čia užsuka, keliaudami prie jūros, būna ir tokių, kurių pagrindinis tikslas – susitikti su gyvūnais ir ramiai praleisti pusdienį gamtoje. „Žmonės mus giria, kad mūsų gyvūnai draugiški, kad pas mus švaru (alpakos savo reikalus atlieka į vieną vietą), o ir ramu pas mus tarp miškų“, – sakė ūkio šeimininkė.

Šeštadienio vakarą – cezario pjūvis

Žinoma, ūkyje yra nemažai darbo. Gintarė gyvena pagal tokią rutiną: 7 val. ryto atsikėlusi pirmiausia per kamerą pasižiūri, ar aptvaruose ramu, ar niekas nesiruošia gimdyti, ir, jeigu ne, dar ramiai susiruošia, išgeria arbatos, na, o tada jau eina pasirūpinti alpakomis – įpila vandens, paduoda šieno, kai oras geras, išleidžia į ganyklas. Vaikinai ir merginos ganosi ir gyvena atskirai.

Rūpesčio reikia ir triušiams bei vištoms, šunims ir katėms. Paskui šeimininkė keliauja į darbą biure, o ūkį prižiūri jos vyras. Grįžusi iš darbo ir vakare ji vėl traukia pasirūpinti augintiniais. Be to, kas kelias dienas valo aptvarus ir ganyklas.

Veiklos tikrai daug ir moteris pripažino, kad jos vyras mielai kraustytųsi į senuosius namus, kuriuose gyveno tik su šunimis ir katinais. Ypač daug rūpesčių būna su alpakų gimdymais ir su jaunikliais. Štai Skye gimdymas prasidėjo šeštadienio vakarą, ir tapo aišku, kad jai nepavyksta. Tuomet šeimininkė susisiekė su kauniete veterinare Jurgita Autukaite, kuri vienintelė Lietuvoje dirba su alpakomis, išsiaiškino, kad gimdyvei reikalingas cezario pjūvis. Taigi įkėlė augintinę į priekabą ir išvažiavo į kliniką.

„10 valandą vakaro buvo atlikta operacija, po jos veterinarė siuvo Skye gimdą, aš gaivinau skysčio prisigėrusį alpakiuką, paskui jį apvaliau... Namo grįžome 2 valandą nakties, po to reikėjo kas 3 valandas matuoti mažyliui temperatūrą, gliukozės kiekį kraujyje, laimei, viskas baigėsi gerai“, – pasakojo Gintarė.

Už pastangas sutuoktiniai sulaukia ne tik alpakų draugijos, bet ir vilnos (kirpti alpakas privalu, antraip vasarą jos perkaistų). Tuo šeimininkai patys neužsiima, surado įgudusius specialistus, kurie atvažiuoja iš Lenkijos ir per dieną apkerpa visą bandą, tuo pačiu dar ir sutvarko gyvūnų nagus ir dantis. Alpakų vilna minkšta ir švelni, ji būna pirmos ir antros rūšies, – iš pirmosios, ją apdirbus, verpiami siūlai, antra naudojama veltinio gamybai. Gaminiais augintojai prekiauja ūkio krautuvėlėje.

Taip pat Gintarė bendradarbiauja su Klaipėdos universitetu, į užsiėmimus ūkyje atvyksta autistiški vaikai, mat alpakos turi terapinių savybių ir teigiamai juos veikia. „Tą teigiamą poveikį jaučiu ir aš pati – būna, po sunkios dienos nueinu į tvartą, pabendrauju valandėlę su gyvūnais, ir per dieną susikaupusi įtampa atslūgsta. Panašiai alpakos veikia ir lankytojus. Būna, atvažiuoja šeima ir matyti, kad moteris savo vyrą čia atsitempė ir jis tuo nepatenkintas – o pabuvęs pas mus atkunta ir pradeda visko klausinėti“, – pasakojo alpakų kaimenės šeimininkė.

Tačiau gali būti, kad jai šių žavių augintinių nepakaks – moteris svajoja ateityje pasistatyti dar vieną ūkinį pastatą ir įsigyti kupranugarių. Ji paaiškino, kad šie labai ištvermingi žolėdžiai ištveria ir 20 laipsnių šaltį. Su kupranugariais bendravo kituose ūkiuose (ne Lietuvoje) ir jie jai pasirodė labai jaukūs ir protingi gyvūnai.