„Man jau daugiau nei 50 metų, o darbe daug jaunesnių kolegų, vadinamųjų Z kartos atstovų. Kartais sunku su jais susikalbėti, erzina jų paviršutiniškumas, atsakomybės stoka, tai, kad jie daug ko nežino. Na, o nedarbingumą jie ima daug dažniau nei aš, nors nė už ką nepatikėčiau, kad jų sveikata prastesnė. Vis susimąstau, ar čia tie jaunuoliai tikrai neatsakingi, ar aš jau senstu ir kažko nesuprantu apie šiuolaikinį gyvenimą“, – nuogąstauja LRT.lt skaitytoja Giedrė.
Psichologė, lektorė Gintarė Buinickaitė pastebėjo, kad nėra geros ar blogos kartos, tiesiog galima išskirti tam tikras bendras skirtingais laikotarpiais gimusių žmonių savybes.
„Reikia neužmiršti, kad nė vienas negimė mokėdamas. Tad bet kuriam jaunam žmogui, nesvarbu, ar tai Z kartos, ar tūkstantmečio, ar dar ankstesnės kartos atstovas, trūksta patirties. Pačioje pradžioje jaunam darbuotojui reikia suteikti informacijos apie darbą ir daug ką paaiškinti. Kai kurie mūsų akcentuoja tai, kad Z kartos atstovai nieko nežino, bet taip pat buvo sakoma ir apie tūkstantmečio kartą“, – pastebėjo G. Buinickaitė.
Z karta, kuriai priskiriami gimusieji 1997–2012 m., – pirmoji karta, augusi spartaus interneto ir mobiliųjų telefonų laikais. Taip pat tai pirmoji karta, augusi su vaikų teisėmis, išmananti darbo teisę ir dėl to besitikinti teisingo, sąžiningo elgesio darbe.
Šiuos vaikus augino vadinamieji „tėvai sraigtasparniai“ – jie savo vaikais ypač rūpinosi, taip pat sprendė už juos jų problemas. Be to, tai pirmoji karta, su kuria buvo kalbamasi apie emocinę sveikatą, jie buvo mokomi kalbėti apie savo jausmus ir juos atpažinti.
Jautrūs ir protingi
„Dėl ypatingos tėvų priežiūros ir ilgo buvimo telefone Z kartos atstovai psichologiškai subręsta lėčiau, jų priekinė smegenų dalis baigia formuotis tik maždaug apie 27-uosius gyvenimo metus, o ta dalis yra atsakinga už problemų sprendimą – nors jie turi daug žinių, nebūtinai moka rasti išeitį sudėtingose situacijose, o ir su tomis situacijomis dėl nuolatinio buvimo telefone susiduria rečiau“, – pastebėjo G. Buinickaitė.
Be to, dėl telefonų įtakos Z kartos jaunuoliams gali būti sunkiau bendrauti gyvai. Kita vertus, jie moka savo mintis reikšti aiškiai, trumpai ir pagrįstai, o vyresnių kolegų daugžodžiavimas jiems gali atrodyti keistai. Jei kas nors, pavyzdžiui, mokymuose kalba ilgai ir išsamiai, Z kartos atstovui gali būti sunku koncentruoti dėmesį. Beje, kaip pastebėjo psichologė, apskritai žmonėms būdinga, kad, metams bėgant, jie ima kalbėti vis daugiau.
Kadangi Z kartos atstovai nuolat koncentruojasi į save, jiems būdingas didelis jautrumas. Taigi darbe jiems svarbi psichologiškai saugi ir palaikanti aplinka. Kai kuriems vyresniems kolegoms gali būti keista, kai jie ima kalbėti apie savo jausmus, bet juk tėvai ar pedagogai juos to išmokė. Nebūtina kažko su tais jų „jausmų protrūkiais“ daryti, tereikia išklausyti jų pastebėjimų.
Nuo mažens naudodamiesi technologijomis, jie pratę informaciją gauti čia ir dabar, tad ir darbe jie nori atsakymus į savo klausimus gauti greitai. „Iš tikrųjų man šie žmonės atrodo neįtikėtinai protingi, nuo pat mažens išmokę dirbti su informacija. Mokėdami bendrauti aiškiai ir tiksliai, jie nori, kad ir su jais būtų bendraujama taip pat, be kažkokių ilgų išvedžiojimų“, – sakė G. Buinickaitė.
Dar, pasak jos, įdomu tai, kad Z karta yra pirmoji karta, kuri save dažnai identifikuoja kaip introvertišką, – vyresni žmonės šio apibūdinimo vengė. Vis dėlto Z kartos atstovai taip pat nori bendrauti, tik galbūt tą norą išreiškia ramiau ir santūriau. Atėję į naują darbą, nepuls iš karto bičiuliautis – pradžioje jie nori susigaudyti situacijoje, pažinti ir suprasti kitus, o jau vėliau – kurti ryšį.
Nemėgsta hierarchijos, jaučiasi lygiaverčiai
G. Buinickaitė pastebėjo, kad dar neturintys jokios darbo patirties Z kartos atstovai kartais įsivaizduoja, kad dirbs tokį darbą, kokio nori, ir susidūrus su realybe, jiems gali būti skaudu, kad darbas pasirodo visai ne toks, apie kokį svajojo.
„Žinoma, nereikia aplink tokius jaunus darbuotojus vaikščioti ant pirštų galiukų, baiminantis, kad jie yra jautrūs ir greitai įsižeis, – tiesiog reikėtų konkrečiai paaiškinti, kad jūsų organizacijoje įprasta daryti taip ir ne kitaip. Tai, kad jie kai kuriuos dalykus supranta kitaip nei mes, nereiškia, kad mes turime prie jų prisitaikyti, bet nereiškia ir to, kad turime bendrauti piktu tonu, nes tas pyktis nieko gero neduos.
Darbuotojui (ne tik Z kartos atstovui, bet ir visiems kitiems) labai svarbu žinoti, dėl ko jis dirba ir kokio tikslo siekia. Tad nuo pat pradžių reikia nuoširdžiai, atvirai komunikuoti su nauju darbuotoju apie tai, kaip jam sekasi, kur reikia pasitempti, o ką daro gerai. Žinoma, galima atvirai pasakyti, kad žmogus į darbą ateina ne tik pasėdėti, o tam, kad atneštų savo įmonei tam tikros vertės“, – pastebėjo psichologė.
Taip pat jauniems darbuotojams svarbu sulaukti grįžtamojo ryšio iš vadovų, kad suprastų, ką daro gerai ir kur dar turėtų pasitempti (vis dar yra tokių vadovų, kurie mano, kad pavaldiniai turi tik dirbti, ir niekuomet jų nepagiria).
Beje, Z kartos atstovai nemėgsta hierarchijos ir jų neveiks argumentas „Aš esu vadovas, todėl turi būti taip, kaip aš pasakiau“ – jų pagarbą reikia užsitarnauti. Be to, daugelis jų nuo mažens prisijungdavo priimant sprendimus namuose, tad yra nusiteikę tą patį daryti ir darbe – juk nors yra jaunesni, jie jaučiasi lygiaverčiai.
Taip pat G. Buinickaitė pastebėjo, kad, bendraujant su Z kartos atstovais, šiukštu nereikėtų kritikuoti jų dėl jauno amžiaus ar patirties trūkumo. Verčiau prisiminti, kad ir patys pirmame darbe daug ko nesupratome. Pašnekovė priminė bestselerių autoriaus Simono Sineko mintį, kad seniau ir apie tūkstantmečio kartos atstovus (gimusius 1981–1996 m.) buvo sakoma, kad jie yra labai tingūs ir niekam tikę darbuotojai, taigi Z kartos atstovai nėra išskirtiniai.
