„Jei aš būčiau dar bent porą mėnesių prabimbinėjusi, nežinia, kaip būtų“, – savo instagramo paskyroje pasakojo vestuvių planuotoja Laura Vagonė, praėjusį pavasarį išgirdusi krūties vėžio diagnozę. Apie tai kalbėti nelengva, bet L. Vagonė tikisi, kad jos patirtys paskatins bent vieną moterį nedelsti ir pasitikrinti.
Apie pastarųjų mėnesių išgyvenimus L. Vagonė prakalbo savo socialiniame tinkle, savo įrašu pasidalijo ir su LRT.lt skaitytojais.
„Spalis visame pasaulyje – krūties vėžio mėnuo. Mano asmeniniame kalendoriuje jis visada bus kovą, nes tada sužinojau, kad „pasisekė“ šitoje loterijoje. Kaip ir apytiksliai 2 000 moterų Lietuvoje kasmet.
Biopsijos rezultatų laukimas buvo kraupiausias praėjusių metų laikotarpis. Iš klinikos pėsčiomis grįžau 5 km autopilotu. Galvojau ir apie sūnų, ir apie klientus, ir kodėl man. Tačiau, net ir šitoje situacijoje galima rasti kažką gero: man labai pasisekė – krūties vėžys buvo nustatytas nulinėje stadijoje.
Iki tol nežinojau, kad tokia egzistuoja. Bet esmės tai nekeičia, tai vis tiek vėžys ir skamba baisiai. Iki šiol nėra lengva apie šią kelionę kalbėti, be to, kaip tik artėja laikas vėl tikrintis, tad nerimo yra ir jo bus dabar jau visada, bet noriu visoms moterims, kurios mane seka, pasakyti, kad, kai jau kažką užčiuopsit pirštais – gali būti vėloka“, – rašo L. Vagonė.
Ji pati sakė nieko nejautusi, visi kiti tyrimai buvo geri. „Jei aš būčiau dar bent porą mėnesių prabimbinėjusi, nežinia, kaip būtų dabar. Pati efektyviausia krūties vėžio prevencija yra savailaikis pasitikrinimas. Ir nėra jokio kito stebuklingo būdo. Daryti tai reikia ne vieną kartą gyvenime, o periodiškai. Nes, patikėkit, ir aš maniau, kad bet kam tai gali nutikti, tik ne man“, – pridūrė žinoma vestuvių planuotoja.
Savo įraše ji taip pat dėkojo savo šeimos gydytojai, kuri po mamogramos, nors ji nieko blogo neparodė, visgi užrašė moterį dar ir tyrimui echoskopu. Dėkinga naviką gana sudėtingoje vietoje radusiam gydytojui, taip pat chirurgui, atlikusiam tausojančią operaciją, po kurios praėjus dviem paroms jau grįžo į darbus.
„Dar labai dėkinga savo palatos draugėms, moterims, kurios, turėdamos sunkesnes diagnozes, išgyvenusios sudėtingesnį gydymą, mane visą laiką ligoninėje guodė, kol ašaros nevaldomos liejosi upeliais. Aš, žinot, iš tų verkiančių.
Mane išgelbėjo darbas, intensyvus sezonas, kuris neleido nugrimzti į savigailą, kas tikrai nesunku. Galbūt dėl patiriamo nuolatinio valdomo streso čia ir atsidūriau. Kita vertus, nieko kito daryti nenoriu.
Negaliu sakyti, kad troškau pasipasakoti apie šią patirtį visiems. Bet man užteks, jei po šio rašinio nors viena moteris, mama, draugė, kažkieno sesuo nueis pasitikrinti“, – įrašą užbaigė L. Vagonė.
