„Psichiatrijos laukas ilgą laiką ignoravo žmogaus teises, o prievarta ir patologizavimas tapo norma“, – teigia dr. Dainius Pūras, per šešerius metus Jungtinių Tautų specialiojo pranešėjo pareigose inicijavęs pasaulines diskusijas apie būtinus pokyčius: nuo prievartos mažinimo iki žmogaus teisėmis grįstų paslaugų stiprinimo. Vilniaus universiteto profesorius, vaikų ir paauglių psichiatras dalijasi įžvalgomis apie sistemines psichiatrijos spragas ir aiškina, kodėl dažnai net geriausi ketinimai susiduria su struktūrų ribotumais ir kaip tai veikia emocinę sveikatą.
Apie savo vaidmenį šiame procese jis kalba santūriai, bet su aiškiu suvokimu, kad jo darbas pataikė į laikmetį. „Iš tikrųjų pavyko prasmingai įsiterpti į vykstantį įdomų pasaulinį procesą. Laikmetis buvo tinkamas. Visą gyvenimą tam ruošiausi“, – sako jis.
D. Pūro rengiamos ataskaitos neliko nepastebėtos – jos ne tik inicijavo diskusijas, bet ir išryškino stiprią nuomonių takoskyrą. „Jos buvo arba šlovinamos, arba keikiamos. Tai kažką reiškia“, – pripažįsta jis, pabrėždamas, kad veikė kaip nepriklausomas ekspertas, vertinęs globalią situaciją, o ne konkrečias valstybes.
Visos laidos įrašo klausykitės čia:
Nors, kaip pats pastebi, savo kieme pranašu nebūsi, tarptautinis įvertinimas išlieka reikšmingas – D. Pūro darbai verčiami į kitas kalbas, yra kviečiamas dalytis patirtimi ir įžvalgomis įvairiose šalyse.
Jau ankstyvoje profesinėje aplinkoje D. Pūras kėlė klausimus dėl praktikų, kurios kitiems atrodė savaime suprantamos. Šis jautrumas vėliau peraugo į platesnį požiūrį, jungiantį mediciną ir žmogaus teises – ryšį, kuris, pasak gydytojo, vis dar per dažnai ignoruojamas.
D. Pūras teigia, kad tarptautinėje aplinkoje dažnai susidurdavo su nuostaba – kaip gydytojas gali taip smarkiai pabrėžti žmogaus teises. „Lyg žmogaus teisės – kažkokia abstrakcija, o medicina – kūno dalių remontas“, – skeptišką požiūrį apibendrina jis.
„Jeigu žmogaus teises pastumsi į šoną, tokią mediciną, tokią psichiatriją rekomenduoju uždrausti, nes ji tampa labai pavojinga“, – priduria psichiatras.
Kritiškas žvilgsnis į psichiatrijos istoriją
Psichiatrijos istoriją jis vertina kritiškai – kaip sritį, kuri ilgą laiką bandė prilygti kitoms medicinos šakoms, tačiau šis siekis ne kartą virto žalingomis praktikomis. „Psichiatrijos istorija galėtų būti siaubo filmas, nors ketinimai visada buvo labai geri“, – pabrėžia D. Pūras.
Skirtingai nei, pavyzdžiui, onkologijoje, kur biomedicinos pažanga leido pasiekti akivaizdžių proveržių, psichiatrijoje lūkestis „suremontuoti“ smegenis taip pat, kaip gydomi kiti kūno organai, jo manymu, yra klaidingas.
Pašnekovas primena, kad dar prieš kelis šimtus metų buvo suvokta – žmogaus psichikos negalima aiškinti vien biologiniais principais. „Yra vulgarusis materializmas – kad smegenis galima „paremontuoti“ kaip kepenis ir taip viską išspręsti“, – sako jis.
Pasak D. Pūro, iki šiol tebetikima, kad netrukus bus atrasti konkretūs psichikos sutrikimų biologiniai paaiškinimai, tačiau jis tuo abejoja: „Sako, tuoj suras savižudybės geną ar dar kažką. Galiu lažintis, kad nesuras.“
Jo teigimu, tai rodo esminį nesusikalbėjimą dėl pačios psichiatrijos prigimties. Vietoje siauro biologinio aiškinimo jis siūlo platesnį žvilgsnį – į žmogaus aplinką, santykius, socialinius veiksnius.
Šiandien, anot jo, psichiatrijoje tvyro įtampa tarp skirtingų požiūrių. Pripažįstama, kad ši sritis neišvengiamai susijusi su filosofija. Kita vertus, praktika vis dar smarkiai įsprausta į medicininį modelį – diagnozės, gydymo protokolai, finansavimo logika. „Vis tiek nustatykime diagnozę, paskirkime gydymą, kitaip pinigų nebus“, – sako jis.
Toks modelis, D. Pūro teigimu, dažnai nustumia platesnį supratimą į šalį ir ne visada padeda žmogui – kartais priešingai. „Žmonės nori, kad būtų geriau, o išeina, kad net žalojami su tais metodais“, – pripažįsta jis.
Normos keičiasi
Psichiatrija, pasak D. Pūro, yra sritis, kur daug interpretacijų ir subjektyvių sprendimų. „Pažįstu gerų psichiatrų, iš kurių vienas vaistus paskirs aštuoniems iš dešimties ligonių, o kitas – dviem. Ir nėra būdo išsiaiškinti, kuris geresnis“, – sako jis.
Įvairovė apima ne tik gydymą, bet ir pačią normos ir patologijos ribą. Diskusiją dar labiau keičia patys žmonės, kurie anksčiau būdavo laikomi pacientais. „Ateina autizmą turintys žmonės ir sako: baikite mus patologizuoti, džiaukitės, kad mes tokie esame“, – pasakoja profesorius.
Tokios pozicijos dar labiau išjudina tradicinį medicininį modelį, kuris ilgą laiką rėmėsi principu kuo greičiau nustatyti diagnozę ir ją gydyti.
D. Pūras pabrėžia, kad psichiatrija yra kryžkelė tarp medicinos, filosofijos ir žmogaus patirties, o požiūris į normą yra kintantis ir priklauso nuo epochos bei kultūros. „Susitarimai keičiasi, kas bus už 10 metų, neįmanoma prognozuoti“, – teigia jis.
Anksčiau taikyti drastiški metodai dažnai daugiau žalodavo, nei padėdavo, nors šiandien situacija gerėja. „Diskriminacijos ir stigmos dar lieka daug, Lietuvoje taip pat. Bet visame pasaulyje tų problemų yra. Tikrai nesame blogiausi, bet galėtume pretenduoti į lyderius, jeigu norėtume“, – priduria jis.
Psichiatrija skolinga moterims
D. Pūras atkreipia dėmesį, kad psichiatrija ypač skolinga moterims – ilgą laiką jų emocinė būsena buvo patologizuojama. Terminas „isterija“, kilęs iš graikiško žodžio „histera“ (gimda), ilgą laiką reiškė, kad moterys nevaldo jausmų. „Dabar nėra isterijos termino, bet istorija rodo, kaip moteris visada buvo vertinta pagal savo kūną, jausmus, šeimą <...>, visą laiką kas nors būdavo blogai“, – sako jis.
Laidos svečias aiškina, kad psichiatrija buvo pasitelkiama ne tik gydyti, bet ir kontroliuoti, pažymėti „nenormalų“ elgesį – nuo disidentų Sovietų Sąjungoje iki socialinių normų spaudimo.
„Tai sritis su mažai objektyvių kriterijų – gal nereikėjo psichiatrams kurti diagnozių“, – pabrėžia D. Pūras, primindamas, kad istorijoje moterys dažnai buvo stigmatizuojamos ir net persekiojamos, o psichiatrija kartais tai įteisindavo. „Ieva gi sugundė Adomą, ne Adomas Ievą. Ieškok moters, ar ne?“, – kalba jis.
Nors psichiatrijoje vyrų ir moterų patirtys labai skiriasi, negalima teigti, kad vyrai yra racionalesni, sako pašnekovas. Pasak jo, jie dažnai nukenčia dėl socialinių vyriškumo stereotipų. „Vyrai iki šiol Lietuvoje gyvena 10 metų trumpiau. Tai susiję su ta sritimi. Ilgai berniukams aiškinome, kad tik bobos bliauna, o tu – vyras, tai ir būk vyras“, – nurodo D. Pūras.
Moterys istorijoje nukentėjo dėl ilgai egzistavusių normų ir diskriminacijos. Dėl patriarchalinių normų, šeimos ir kūno stereotipų jų elgesys dažnai būdavo patologizuojamas. „Galima moralizuoti, o galima psichiatrizuoti, sakyti: ne, ji nėra blogas žmogus, ją reikia tik uždaryti į psichiatrinę, nes ji išprotėjo“, – aiškina gydytojas.
Jis pasakoja ir asmenines patirtis iš darbo Jungtinėse Tautose, kai moterys liudijo apie patirtus suvaržymus ir prievartą psichiatrijoje. „Jos sakydavo: „Ir tada jie darė tai, kas man sukėlė lygiai tuos pačius jausmus, kaip tada, kai mane išprievartavo.“
D. Pūras pripažįsta, kad dalis kolegų jo pastabų nepriėmė rimtai, tačiau jo ataskaitos sulaukė tarptautinio dėmesio ir padėjo pabrėžti, kad psichiatrija yra skolinga moterims. „Tikiuosi, kad jauni psichiatrai tai supranta“, – sako jis.
D. Pūras sutinka, kad psichiatrija iš dalies susiformavo pagal vyrišką perspektyvą, kurioje moterų emocinis pasaulis buvo suvokiamas kaip grėsmė. „Psichiatrija nuėjo supaprastintu keliu: neurozės ir psichozės. Ir tos psichozės ypač psichiatrizuojamos – tada sako, kad nėra kito būdo, kaip tik taikyti prievartą“, – komentuoja jis.
Jis prisimena darbą vaikų ir moterų skyriuose, kur teko matyti daug moterų, prievarta atvežtų ir gydytų dėl psichozinių būklių. Dalis šių būklių, anot gydytojo, būna susijusios su patirtomis traumomis: „Dominuojantis žodis psichiatrijoje dabar – „trauma“. Ir kas patiria daugiau traumų? Moterys“, – pabrėžia D. Pūras.
Pasak jo, ilgainiui psichiatrija pradėjo kaupti mokslinę medžiagą ir atsisakyti vien biologinio paaiškinimo: „Dabar peržiūrima, ar tikrai norime vaistais naikinti smegenų dalis, jei daug problemų, panašu, yra stipriai susijusios su vaikystėje ar paauglystėje vykusiais dalykais.“
Laikmečio įtaka
D. Pūras mano, kad psichiatrija turėtų labiau orientuotis į žmogų ir socialinį kontekstą, o ne vien patologizuoti elgesį. Jo požiūrį formavo ne tik profesinė patirtis, bet ir istorinės patirtys.
„Paaiškėjo, kad tiek Vakarų, tiek sovietų pusė manipuliavo žmogaus teisėmis, abi paėmė dalį jų ir aiškino, kad kita pusė – bloga“, – sako jis, prisimindamas jaunystę Šaltojo karo laikais ir pasaulio įvykius, kurie formavo jo suvokimą apie teisingumą ir žmogaus teises. Profesorius priduria, kad didžiausią įtaką jam padarė Romas Kalanta.
D. Pūras nurodo, kad socialinė ir ekonominė nelygybė tiesiogiai veikia psichikos sveikatą: „Kieno blogiausia psichikos sveikata? Nuskurdusiųjų ir turtuolių. Jei turi milijonus, garantuotai nebus gerai su psichikos sveikata.“
Pasak jo, ši įžvalga persikelia į profesinę sritį – svarbu ne tik gydyti, bet ir kurti teisingesnę, lygesnę visuomenę. „Atrodo, kad čia lemiamas dalykas <...>. Jeigu kažkurią dalį žmogaus teisių išimsi, anksčiau ar vėliau bus blogiau“, – pabrėžia jis.
D. Pūras atkreipia dėmesį, kad žmogaus teisių gynėjai kartais būna nekritiški – laiko bet kokį socializmą geresniu už kapitalizmą, net jei tai reiškia žmogaus teisių pažeidimus: „Vakarų kairiesiems primenu: ir kitoje pusėje yra negerų dalykų.“
Lytinio švietimo problema
Laidos svečias negaili kritikos lytiniam švietimui Lietuvoje. Pasak jo, daugelis paauglių patiria spaudimą dėl cenzūruotos informacijos apie kūną ir lytinius santykius.
„Vaidiname, kad norime geros paauglių emocinės sveikatos. Kaip tai gali būti, apsimetant, kad lytiškumo nėra, siunčiant žinią, kad viskas, kas po bamba, yra šlykštu?“ – klausia jis.
Psichiatras primena, kad nors suaugusiųjų emocinės sveikatos klausimai pamažu sprendžiami, paauglių situacija lieka sudėtinga: „Paaugliai labai gerai suvokia, ar tėvai, ar Seimo nariai apsimetinėja. Tada atitinkamai galbūt maištauja.“
D. Pūras pabrėžia, kad lytiškumas yra viena iš trijų pagrindinių sveikatos dedamųjų, šalia fizinės ir psichinės. Todėl, pasak jo, tarptautiniuose dokumentuose apie teisę į sveikatą reikia įtraukti ir seksualinę dimensiją: „Jeigu jau vadinat mandatą, kurį turėjau, „Teisė į fizinę ir psichinę sveikatą“, prašau pridėti ir „seksualinę“. Tai būtų teisinga.“
Jis ragina nebijoti kalbėti apie seksualumą ir ugdyti jaunuolius atsakingai: „Darželyje ir pradinėje mokykloje reikia mokyti vaiką, kad jo kūno niekas negali liesti.“
Pasaulis be diagnozių
Kalbos vartojimas psichiatrijoje yra svarbus, nes keičia aplinkinių požiūrį, pabrėžia profesorius. „Pats terminas gali būti stigmatizuojantis. Biomedicininis modelis atkakliai siūlo ir vadovėliuose nurodoma „psichikos liga“. Dabar yra naujas požiūris, kuriam atstovavau savo ataskaitose, – „psichosocialinė negalia“.
Tačiau aplinkoje esančių žmonių mentaliteto keitimas prieštarauja biomedicininio modelio požiūriui, pažymi jis. „Kai kurie gydytojai tai laiko asmeniniu užpuolimu. Jis gydo, o jam neleidžia: „Kas čia dabar darosi? Leiskite man „paremontuoti“ šio žmogaus smegenis. Aš sugrąžinsiu jam orumą. Tada galėsite žaisti su žmogaus teisėmis“, – aiškina D. Pūras.
Jis kritiškai vertina stagnaciją ir atvirai sako, kad permainos – geras dalykas. Pasak jo, psichiatrijoje jos ilgą laiką buvo blokuojamos, nes daugelis kolegų nenori prarasti monopolio galių, nors pokyčiai seniai subrendę ir visiems būtų į naudą.
Paklaustas, ar įmanomas pasaulis be diagnozių, D. Pūras sako, kad teoriškai – taip, tačiau praktiškai tai sudėtinga dėl sistemos veikimo: „Jeigu be diagnozių, tada griūna visa finansavimo sistema. Kol nenustatai diagnozės, tol pinigai sveikatos sistemoje nepajuda.“
Jis atkreipia dėmesį į pačios psichiatrijos klasifikacijos ribotumą. Amerikiečių sukurta sistema, ilgą laiką stiprinusi medicininį požiūrį, šiandien jau kritikuojama pačių kūrėjų: „Prisipažįsta, kad diagnozių sudėliojimas į lentynėles – nieko gero. Psichiatrijoje galima šešias, septynias [diagnozes] rasti tam pačiam žmogui.“
Pasak jo, tai rodo gilesnę problemą – nežinojimą, kas iš tiesų gydoma. „Klausdavau psichiatrijos korifėjų, ar žinome, ką gydome. Jie sako – nežinome. Buvome sukūrę hipotezę apie cheminį disbalansą smegenyse, bet jos nepavyko įrodyti.“
Ši nežinomybė, D. Pūro teigimu, kelia ir etinių klausimų apie gydymo praktiką, nes psichiatrijoje paciento atsisakymas gydytis kartais būna ignoruojamas.
Jis taip pat pabrėžia, kad psichiatrija neturi aiškių biologinių žymenų, todėl, jo manymu, svarbu atsisakyti visagalybės iliuzijos. „Psichiatrams patiems būtų sveika nebevaidinti nei dievų, nei pusdievių ir aiškiai pasakyti visuomenei, kad daug ko nežinome. Dabar psichiatrai pasiėmė visą galią – bijo paleisti žmogų, nes jei jis nusižudys, tai jiems kabės Damoklo kardas“, – atsakomybės faktorių pažymi jis.
Profesorius apibendrina šią sritį kaip nuolatinės diskusijos lauką: „Tai yra idėjų kova – ir visi supranta, kad pasaulio istorijoje tai nieko kito, tik idėjų kova.“
D. Pūras sako, kad dirbant su pacientais svarbiausia turėti laiko: „Jeigu sistema verčia išspręsti per 15 minučių, tada ir pradedame prievarta eksploatuoti, nes neturime laiko normaliai pabendrauti.“
Jo paties požiūrį formavo paprastas principas – santykis su žmogumi, o ne diagnoze. D. Pūras kritikuoja siekį psichiatriją paversti tikslia diagnostine sistema: „Vis nori pritempti psichiatriją prie to, kad tiksliai nustatytum diagnozę. Nėra to tikslumo.“
Jo manymu, problema – siauras medicinos suvokimas: „Medicinos studijos pavirto į mokymą „remontuoti“ kūno dalis.“ Jis primena vokiečių gydytojo, laikomo modernios patologijos tėvu, Rudolfo Virchowo mintį, kad medicina, visų pirma, yra socialinis mokslas.
Todėl psichikos sveikata, pasak profesoriaus, pirmiausia susijusi su aplinka: „Tai yra tai, kas vyksta aplink mus – šeimoje, visuomenėje, mokykloje, santykiuose su savimi.“
Parengė Ignas Ramanauskas
