Žiemą Kretingoje, o vasarą Nidoje gyvenantys Rasa ir Matas Mizgiriai yra susituokę jau 21 metus ir augina 5 vaikus. Ne visi tie metai buvo rožėmis kloti, bet kalbėdamiesi su LRT.lt pašnekovai pabrėžė, kad, išmokus klausytis ir iš tiesų išgirsti vienas kitą, gyvenimas tapo kur kas paprastesnis.
Pora susipažino 2002 m., kai Rasa, tuomet dar vienuoliktokė, su savo folklorinio ansamblio vadove keliavo autostopu, o keleriais metais vyresnis studentas Matas važiavo pro šalį ir sustojo jų paimti. Jaunuoliai netruko susidraugauti, o po 2,5 metų ir susituokė.
Dabar vyriausiajam Mizgirių sūnui Vykintui jau 20 m., dukrai Austėjai – 15, Teresei – 12, Jonui – 9 m., jaunėliui Antanui – penkeri. Pora neslepia, kad visi jų vaikai, išskyrus pirmąjį, buvo planuoti. Be to, jiems neatrodo, jog vaikų būtų labai daug. Dabar, kai vyriausiasis sūnus išvykęs į kariuomenę, namai tapo tuštesni ir kažko lyg trūksta.
Rasa augo trijų vaikų šeimoje, tad sako, kad turbūt jai natūraliai norėjosi didesnės šeimos. O Matas turėjo vieną sesę ir seniau nesvarstė, kiek konkrečiai vaikų šeimoje turėtų būti. Tiesa, moteris pastebėjo, kad susilaukusi penktojo ji kartą tarsi pažvelgė į save iš šono ir pagalvojo, kad „vaikų jau visai nemažai“.
Sutuoktiniai neužginčija nuomonės, kad sunkiausia – susilaukus pirmojo vaiko, kai viskas atrodo labai nauja ir daug nežinios. Kai sulauki antrojo vaiko, jautiesi kur kas ramiau, o kai vaikų dar daugiau, pokyčiai jau būna mažesni, tiesiog žinai, kad namuose niekad nebus nuobodu. „Tėvų savijautos dinamika maždaug tokia – susilaukęs antrojo susitaikai, kad tavo gyvenimo aktualijos negrįžtamai pasikeitė ir kiekvieno vakaro planas jau kaip ir aiškus“, – nusišypsojo abu.
Puoselėti santykius ar skirstytis?
Sutuoktiniai neslepia, kad dar susilaukus pirmagimio jų santuoką buvo ištikusi krizė, kai šeima galėjo ir iširti (dėl to tarp pirmųjų dviejų vaikų ir yra nemažas 5 metų amžiaus skirtumas).
„Pradinei euforijai atslūgus, atėjo etapas, kai reikėjo rūpintis vaiku, baigti studijas ir įsitvirtinti darbe, sukurti namus, verslą ir apsispręsti, kuriame Lietuvos gale gyvensime. Kai tempas toks didelis ir rūpiniesi viskuo, tik ne tarpusavio santykiais, ilgainiui gero nelauk. Galiu palyginti su šaldikliu – jeigu į jį dėsi ir dėsi nuoskaudas, kad dabar nieko neužuostum, vieną dieną durelės nebeužsidarys ir viskas „sprogs“ pačiu netinkamiausiu būdu ir metu“, – pastebėjo Rasa.
Porai geriau save suprasti ir viską susidėlioti į vietas pradėjo savanorystė „Jaunimo linijoje“. Rasa atsiminė, jog ji suprato, kad šeimai praverstų psichologinė pagalba, bet prieš dvidešimt metų ją susiorganizuoti buvo sudėtingiau nei dabar. Ir štai vieną dieną internete ji pamatė „Jaunimo linijos“ kvietimą prisijungti.
„Paspaudusi nuorodą pamačiau, kad ieškomi savanoriai, kurie baigtų mokymus ir paskui teiktų emocinę pagalbą telefonu. Pagalvojau, kad ne ten pakliuvau, juk aš ieškau pagalbos sau, o ne galimybės padėti kitiems. Bet galvoje pradėjo kirbėti mintis, kad verta pabandyti, ir vyras man pritarė. Užsirašiau į mokymus, kur įgijau ne tik teorinių žinių, bet ir praktinių įgūdžių, kurių esmė – savo jausmų atpažinimas ir priėmimas. Tame procese pastebėjau, kad man iš tiesų svarbu padėti kitam, kad iš esmės aš esu geras žmogus, nors iki tol jaučiausi gerokai „susimovusi“. Padėdama kitiems, pati patyriau vidinį gijimą“, – atsiminė Rasa.
Matydamas teigiamas žmonos permainas, į mokymus užsirašė ir Matas. „Esminis įgūdis, kurio išmokome „Jaunimo linijoje“, buvo aktyvus klausymas, o tai labai pasitarnavo mūsų kaip poros santykiams“, – sakė jis.
Na, o įveikusi santykių krizę vietoj skyrybų pora užsinorėjo antrojo vaiko.
Kartais gyvena „be civilizacijos“
Rasa pastebėjo, kad jiems kaip daugiavaikei porai yra svarbus gebėjimas atsikovoti laiko ir erdvės sau tarp kitų reikalų – jie kartu eina sportuoti į sporto salę, pasivaikščioti su šunimi, reguliariai pabėga nuo vaikų į SPA savaitgalius Birštone. Mat būna taip, kad įsisukęs į darbus bei vaikų priežiūrą imi jausti, kad kažko trūksta: viskas kaip ir gerai, bet jautiesi apleista (-as) savo mylimiausio žmogaus.
„Vienąsyk pasidarėm tokią išeiginę dieną – nuvežėme vaikus į mokyklas ir darželius, o patys, atidėję visus darbus į šoną, šešias valandas ėjome dviese pajūriu. Išėjo tobulas pasimatymas“, – atsiminė Matas.
Jis yra VšĮ „Irklakojis“ vadovas, organizuoja aktyvų poilsį ir komandos formavimo renginius pajūryje tiems, kas nebijo veiklų lauke. Ir kartu su šeima vasarą jie juda kanojomis, plaustais, aitvarais ar vėjaračiais, o žiemą gaudo vėją, lėkdami ledrogėmis užšalusiu ežeru ar skriedami sukietėjusiu pajūrio smėliu.
„Augdamas Nidoje nuo 5 metų mokiausi buriuoti, tai tiesiog įaugo į mano sąmonę, todėl, apkeliavęs pasaulį ir jo pasirinkimus, ilgainiui sugrįžau prie savo šaknų ir sugalvojau veiklą, kuri siejasi su tuo, kas aš esu“, – pasakojo Matas.
Judėjimas, sportas, buvimas gamtoje visokiausiomis sąlygomis Rasos ir Mato šeimoje yra savaime suprantami dalykai. Visi vaikai, išskyrus penkiametį Antaną, buriuoja, mergaitės lanko Europos skautų užsiėmimus. Vasarą, kai tėčiui yra pats darbymetis, smagiausios atostogos yra pabėgti buriniu laivu iš prabangiosios Nidos į laukinę Nemuno deltos gamtą – tada buriuoja, kūrena laužus, maudosi, kur tik įsigeidžia, ir gyvena „be civilizacijos“.
Daugelį nustebina nuotrauka, kurioje Rasa stumia kūdikio vežimėlį, važiuodama riedučiais. „Tąkart kaip tik šventėme Antanuko 2 mėnesių sukaktį. Negalėjau atsidžiaugti palengvėjusiu gyvenimu po penktojo gimdymo, todėl norėjosi judesio. Sunkiausia buvo suorganizuoti transportą kitiems šeimos nariams ir šuniui, o visa kita – vienas malonumas. Lėkiau riedučiais į Preilą ir atgal, o kiti su dviračiais ir paspirtukais vos spėjo vytis“, – prisiminė Rasa.
Šeimos kelionės Lietuvoje su vaikais gali būti ne mažiau smagios nei užsienyje. Štai kartą automobiliu su trimis vaikais keliavo į Kroatiją – kelionė buvo ilga ir nepatogi, o iš esmės džiugino tik trys dienos, kurias praleido įspūdingoje gamtoje ant jūros kranto. Taip pat jie yra su vaikais lipę ir į kalnus Maljorkoje ir trenkęsi į kitas šalis.
„Tačiau ilgainiui pastebėjome, kad svarbu taupyti jėgas logistikai ir kitiems neesminiams dalykams. Lietuvoje atostogaudamas sutaupai ne tik pinigų, bet ir jėgų bei sveikatos (kam nepasitaiko apsirgti svečioje šalyje?). O juk atostogų esmė ta pati – pabūti su artimaisiais“, – sutarė abu.
Užklausus apie tvarką namuose, sutuoktiniai atsakė, kad daug sunkiau būtų, jei vaikai būtų išties maži – štai tada gali tvarkytis visą dieną, o namai vis tiek neatrodo tobulai. Telieka nuleisti kartelę ir nustoti dėl to graužtis.
„Kai ūgtelėjo pirmieji trys vaikai, sudarėme darbų paskirstymo lentelę, kur kiekvienas galėjo pamatyti, kokį vieną ar kitą darbą turi tądien padaryti. Pastaruoju metu lentelės atsisakėme – tiesiog sudarau sąrašą, ką reikia sutvarkyti, ir pažymiu vardus, kas ką daro. Visiems viskas aišku“, – šypsojosi Rasa.
Ji pripažino, kad vienu metu, kai du vaikai buvo mažiukai, o ji pati ėmėsi dirbti, kurį laiką samdė ir namų tvarkytoją, mat kai vaikai maži ir reikia dirbti, išties gali apimti neviltis, kad nieko nespėji. Dabar vyresnieji jau perima nemažai ūkio darbų – nuo krosnies kūrimo, žolės pjovimo iki automobilio vairavimo ar valgio gaminimo.
Tėvų reikia ir paaugliams
O kaip daugiavaikiams tėvams sekasi sutarti su paaugliais? Rasa pripažino, kad nors paauglystė į namus beldžiasi jau trečią kartą, vis tiek ji su vyru tuomet pasijunta ne kaip mokytojai, o kaip mokinukai. Kažin ar įmanoma išvengti to etapo, kai į vaiko kambarį geriau kojos nekelti, ir apskritai jam niekas neįdomu. „Svarbu neprarasti ryšio, nors kartu ir būtina disciplinuoti paauglius, išlaikyti ribas, dėl kurių esame sutarę – tarkime, dėl ekrano laiko, pamokų praleidinėjimo ar grįžimo namo laiku“, – sakė Matas.
Jis atsiminė vienoje konferencijoje girdėjęs apie tyrimą, parodžiusį, kad nors paaugliai ir manifestuoja, kad tėvai jiems – ne autoritetas, viduje jie visgi nori, kad gimdytojai jais rūpintųsi ir juos kontroliuotų. Jie šiuo gyvenimo etapu jaučiasi labai pažeidžiami, o suaugusieji jiems būna tarsi saugumo garantas. Jei to saugumo tėvai nesuteikia, paaugliai gali jo ieškoti kitur, tarkim, susidėję su netinkama kompanija.
Pasak Rasos, bene sudėtingiausias vaiko amžius – 13–14 metų. „Tada žmogus jau būna kaip ir protingas, bet linkęs priimti kvailus sprendimus – tai yra paaiškinama tuo, kad jo frontalinė smegenų žievė dar neišsivysčiusi. Na, o 15–16 m. jis jau vėl tampa normaliu žmogumi“, – pastebėjo Rasa.
Vis dėlto ji įsitikinusi, kad tėvai turėtų drąsiai pasinaudoti savo patirtimi ir autoritetu, mokydami dalykų, kurių jų vaikas dar galbūt nežino, pvz., kaip ką nors susiūti, ar vyresniems – vairuoti, ieškotis darbo. „Kartu imamės ir tokio visai paprasto dalyko kaip matematika (šypsosi). Mokantis kartu įtampos mažėja ir atsiranda bendra patirtis, kuri suartina. Juk mes ir esam tie patikimiausi informacijos ir patirties šaltiniai, kurių taip trūksta mūsų paaugliams“, – teigė pašnekovė.
O ar sutuoktiniai skiria daug dėmesio vaikų mokslui ir geriems pažymiams? „Stengiamės, kad vaikai ugdytų įvairius savo gebėjimus, pavyzdžiui, jie lanko muzikos mokyklą (smuiko ir violončelės specialybes), daug sportuoja – vasarą buriuoja, žiemą – žaidžia krepšinį. O mokyklos dešimtukų mes nesureikšminame, nes tas skaičius neparodo žmogaus vertės. Stengiamės kalbėtis apie tai, kad mokytis reikia dėl savęs paties, o ne dėl švietimo sistemos reikalavimų. Juk yra, pavyzdžiui, sėkmingus startuolius įkūrusių žmonių, kurie nė nebaigę vidurinės mokyklos“, – sakė Matas.
Rasa pritarė, kad geri pažymiai neužtikrina, kad viskas gyvenime klostysis gerai – štai ji pati už abitūros egzaminus gavo tris šimtukus, ir vis tiek nežinojo, ką nori daryti su savo gyvenimu. Galiausiai pasirinko studijuoti politikos mokslus TSPMI, nes tai atrodė įdomu ir perspektyvu, beje, studijas irgi baigė puikiais pažymiais. Šiek tiek padirbėjo pagal specialybę, o paskui su šeima persikraustė į Nidą, kur tų politikos mokslų niekam nereikėjo.
Dabar Rasa darbuojasi, kaip pati vadina, mamų verslo koučere ir padeda mamoms, auginančioms vaikus, augti pačioms verslumo ir sveikatingumo srityse. Savo veikla, kurią patogu derinti su rūpinimusi šeima, ji labai patenkinta, tačiau tam nebuvo būtina gauti trijų šimtukų.
Prieš Kalėdas nieko nepirko
O koks šioje daugiavaikėje šeimoje būna Kalėdų laukimas? Šeima yra katalikiška, tad, nors per adventą ir tenka visur skubėti, jie, pasak Rasos, stengiasi išsikovoti laiko tam, kad paruoštų savo širdis kūdikėlio laukimui, Viešpaties Jėzaus artumui. Stengiasi su vaikais rengti rankdarbių vakarus – gamina atvirukus, papuošimus iš vilnos, šiaudų, sustoja bent trumpam kartu vakaro maldai.
Ne kartą per adventą sudarė sąrašus dalykų, ko atsisakys ir kiek pinigų tokiu būdu sutaupys, kam juos paaukos, už ką melsis – stokojančią šeimą, nukentėjusius nuo karo Ukrainoje ar pan.
„Dar viena smagi praktika – neiti visą adventą į parduotuvę. Taip vienąsyk nutiko netyčia, bet labai patiko ir į pabaigą įsivažiavome, todėl norėjosi pakartoti. Tuomet labai kūrybiškai gamindavom valgyti iš visokių atsargų (rudenį mūsų šaldikliai prisipildo įvairios naminės mėsos, podėliai – raugintų kopūstų ir naminių daržovių), vakare gliaudydavome kaip saldumynus riešutus, kurie ilgiausiai stovėjo užmiršti. Sukomės, kaip išgyventi be duonos, grietinės ir panašiai, o jausmas buvo kaip kokiame kalnų žygyje“, – nusišypsojo Rasa.
Eglutė Mizgirių namuose puošiama Kūčių vakarą. Tada, pasak suaugusiųjų, šventinė nuotaika kyla kulminacijos link ir visi laukia sulaikę kvapą.
