Psichologas Andrius Jančiauskas su žmona nusprendė susikrauti lagaminus ir pusmečiui kartu su trejų ir penkerių metų sūnumis leistis į kelionę po Okeaniją. Psichologas dalijasi atradimais – kaip naujos patirtys keičia vaikų smalsumą, norą tyrinėti pasaulį, kodėl kelionėse stiprėja šeimos bendrystės jausmas ir kaip savyje atrasti drąsos tėvystei.
– Šiuo metu laukiate trečiojo vaiko, kaip manai, ar trys vaikai yra daug?
– Aš galvoju, kad vienas vaikas jau yra daug, o toliau – nebėra skirtumo. Man patiko draugo matematika. Jis pasakė, kai vienas vaikas ateina į tavo gyvenimą, pokytis yra 100 proc., kai ateina antrasis, krūvis yra 50 proc., kai ateina trečiasis – 25 proc. Tie mažėjantys skaičiai mane įkvepia.
– Ar trys vaikai buvo jūsų šeimos planas?
– Man atrodo, kad abi dalys yra svarbios – tiek planuoti, tiek tikslus įgyvendinti pagal galimybes. Reikia pagalvoti, ar šeimoje yra pakankamai resursų įvairiomis prasmėmis. Nutarėme, kad dabartiniame santykyje esame pasiruošę turėti dar vieną žmogų šeimoje.
– Kaip tau atrodo, kokią vietą tėvystėje užima drąsa?
– Banalu būtų atsakyti, kad didelę, bet man atrodo, kad yra eksperimentų, kuriuos tėvystėje padaręs, turėjau atrasti drąsos savyje. Prieš keletą metų su abiem vaikais esu išvažiavęs atostogų, į kurias nevažiavo mama. Man atrodo, tai yra drąsu, mažiausiajam Mykolui nebuvo dviejų metukų.
Kitas drąsus žingsnis buvo pusmečio išvažiavimas į kelionę po Okeaniją. Supratome, kad greitai reikės gyventi pagal vyresnėlio sūnaus Jono grafiką. Dabar jis yra priešmokyklinukas. Supratome, kad turime paskutinę galimybę trumpam ištrūkti. Pasižiūrėjome, kokį pasaulio gabalą galėtume pamatyti – išvykome Okeanijos kryptimi. Pamatėme Australiją, Naująją Zelandiją, Balį, Japoniją ir Pietų Korėją. Trys mėnesiai praėjo mažoje, judančioje erdvėje – kemperyje, vėliau traukiniuose.
– Kas kėlė daugiau iššūkių: keliavimas kemperiu ar keliavimas traukiniu?
– Daugiau džiaugsmo kėlė kelionė kemperiu. Tuo tarpu navigacija viešuoju transportu, gyvenimas viešbučiuose buvo varginantis, sunku sutalpinti ten tiek daiktų ir žmonių, su kemperiu tikrai yra patogiau.
– Kas yra didesnis iššūkis: apsispręsti važiuoti ar pati kelionė?
– Man buvo gerokai lengviau inicijuoti šį projektą, nes jau esu taip daręs, kai buvau vienas. Keliavome kartu su draugu, taip pat pusei metų. Per pusę metų pasaulis taip stipriai nepasikeičia, neprarandi taip daug, kaip galvoje atrodo. Kitoje svarstyklių pusėje, aišku, atsistoja neįvykdyti projektai, neuždirbti pinigai, klientai, kurie nesulaukė mano pagalbos – buvo iššūkis nutolti pusei metų. Išvažiuojant klausiau savęs, ar išvykus iš ligoninės, kuri yra mano tarnystės vieta, sugrįšiu ir vėl dirbsiu psichikos sveikatos srityje, ar nenutiks taip, kad įsipatoginsiu nebegrįžti.
Tą vietą atsimenu kaip emocinio karo frontą, kuriame nėra lengva ar patogu išbūti. Kita vertus, ten yra labai įdomu (...). Taip iki galo nesu tikras, kuriai vietai – ar šeimai, ar ligoninei, – turiu atiduoti didesnę dalį resursų, jų reikia labai daug ir ten, ir ten.
– Ar tėvystės kelionėje nerimavai dėl savęs?
– Nerimo dėl savęs neturėjau. Labai aiškiai atsimenu, kai gimė pirmasis sūnus, dirbau statybose, stačiau pastolius. Kai pradėjau statyti pastolius trečiame aukšte, supratau, kad pirmą kartą jaučiu baimę. Pagalvojau: „Negaliu mirti, nes yra žmonės, kuriems esu labai svarbus.“ Pajutau, kad man norisi mažiau rizikuoti, jaučiu atsakomybę už save.
– Ar šeimos įsivaizdavime tėtį laikai tuo, kuris turi būti stipriuoju resursu?
– Vaikams arčiausia linija yra mama. Tada mama remiasi į tėtį, kai tėtis grįžta namo, tada ir vaikai remiasi į tėtį. Aš jaučiu, kad man gerai pavyksta remtis į maldą, meditaciją, sportą ir artimus draugus. Jei neturėčiau prasmingo darbo, man taip pat kažko trūktų, darbas tikrai yra svarbi mano teritorija, jos man trūko keliaujant.
Darbe sėkmės pojūtis yra didesnis nei vaikų auginime. Auginant vaikus, atrodo, kad gali labai daug stengtis, bet nematyti rezultatų. Atsimenu, kaip Naujojoje Zelandijoje plaukėme laivu į vieną iš fjordų. Su mumis keliavo vyresnė pora iš JAV. Moteris pasakė, kad mūsų vaikai nuostabūs. Aš galvojau, ar gausiu pastabų, kad vaikai garsūs, judrūs, bet ji pasakė atvirkščiai: „Neimk į galvą, užaugs labai geri bernai, mano buvo tokie pat, dabar yra sėkmingi vyrai, mes galime su vyru ramiai gyventi.“
Pradėjau graudintis, tai buvo tikras šviesulys, patvirtinimas, kad viską darome gerai.
– Ką didysis jūsų šeimos nuotykis davė jūsų vaikams?
– Aišku, vaikai daug ko neatsimins iš kameros perspektyvos, bet jų kūnai patirtis atsimins. Svarbiausia patirtis jiems, kad jų tėvai šešis mėnesius be sustojimo buvo su jais, iš jų tris mėnesius ir jų senelis. Man atrodo, tai yra svarbiausia – patirti, kad visi gyvename tame pačiame burbule.
Jaučiau, kaip mano penkiametis kelionės metu po truputį paleido savo irzliąją dalį. Ji neišnyko, bet jos sumažėjo. Jis tapo atviresnis patirčiai, stimuliacijoms, patirtys pradėjo aktyvinti jo smalsumą, norą eiti, domėtis.
– Ar nustebinai save kelionėje?
– Aš išmokau išbūti su vaikų emocijomis. Kai vaikas verkia, bet sugebi išlikti meilus, nekyla irzulys, supranti, dėl ko reikia išlaikyti ribas. Manau, kad tai buvo didžiausias atradimas. Man atrodo, taip įvyko, nes pailsėjo mano psichika (...).
Su pirmuoju vaiku pamačiau, kad tai tik etapas, kuris praeis, turiu tik išmokti išbūti.
– Kaip suplanuoti tokio dydžio kelionę su mažais vaikais?
– Tai yra įgūdžio klausimas. Pradedi nuo savaitgalio, tęsi savaitę ir žiūrėk – jau dvi savaitės ar mėnuo gali praeiti sklandžiai. Mano pirmosios didesnės ekspedicijos, taip vadinu judančias keliones, buvo į Meksiką, antroji į Vietnamą, ten pajutau, kad galėčiau prisiimti ir didesnę atsakomybę – galiu būti kažkam kelionėje atrama. Tačiau tikrai žinau šeimų, kuriose moterys užima šią poziciją.
Šioje kelionėje, kad ir kaip bukai skambėtų, supratau, kad buities yra daugiau nei organizavimo, pabaigęs savo sritį, turiu nerti į buitį, jį yra sunkesnė. Tik kelionėje supratau, kiek daug yra buities, supratau, koks svarbus yra ir mano dalyvavimas joje.
Viso pokalbio klausykite laidos įraše.
