„Esu introvertė. Ir tik apsivilkus kitą rūbą pati tampu kita, atvira ir garsi. Nuostabu, kaip žmogus gali savyje talpinti du skirtingus save“, – LRT.lt sako aktorė Agnė Šataitė, šįkart atverianti eteryje mažiau matomą pusę. Su Agne pasikalbėjome apie aktorystę, šeimą ir jaudulį, su kuriuo laukia mini serialo „Vilko gomurys“ premjeros.
– Nors eteryje jus galima išvysti gan dažnai, jūsų interviu žiniasklaidai – palyginti reti. Žurnaluose nebuvo nei jūsų vestuvių, nei dukros Gabrielės nuotraukų. Laikais, kai socialiniuose tinkluose viešinama daugybė asmeninio gyvenimo detalių, išliekate gan uždara. Taip saugote savo asmeninę erdvę?
– Aktoriaus darbas yra viešas. Mano veikla yra atiduoti, dalintis, dovanoti. Tą mažytį savo pačios pasaulėlio gabaliuką norisi sau turėti. Saugoti, ačiū Dievui, nereikia. Esu introvertė. Ir tik apsivilkus kitą rūbą pati tampu kita, atvira ir garsi. Nuostabu, kaip žmogus gali savyje talpinti du skirtingus save. Matote, kalbuosi su jumis ir stebiuosi savimi. Kaip taip gali būti...
– Vis tiek žmonėms įdomu, kokia yra Agnė Šataitė už kadro, namuose ir gyvenime. Tokia pat aktyvi, energinga ir ekspresyvi ar visiška to priešingybė? Pedantė ar nedidelio chaosėlio kūrėja? Mėgstanti planuoti ar elgtis spontaniškai?
– Iš šono geriau matosi. Namie kartais dukra man duoda pastabą: „Mama, tu rėki.“ O man neatrodo, kad aš rėkiu, man atrodo, kad aš normaliai kalbu.
Kalbant apie save ir savo tvarką, kuri man labai reikalinga, esu griežta planuotoja, nepakenčiu chaoso ir nelabai mėgstu spontaniškos įvykių eigos. Žinoma, pasitaiko išimčių. Esu susidėliojusi darbo ir mėgstamų veiklų grafiką, jo laikausi. Taigi čia esu gan nuobodi.
Namuose esu pedantiška, tiesiog kartais dėl laiko nebeaprėpiu. Pramokau nedaryti tragedijos dėl neplautų grindų ar numestų žaislų. Bet komfortiškai jaučiuosi tada, kai namai blizga ir viskas vyksta pagal planą. Man būna sunku skaityti knygą, jeigu namuose betvarkė. Būtent disciplina ir susikurta tvarka aplink kuriant mane atpalaiduoja, dėl to galiu sau leisti išeiti už ribų. Normalu, kad pasinėrus į kūrybą eilinė tvarka sugriūna, bet paskui skiriu laiko tvarkai atkurti, viskam sustyguoti.
– Nors atrodo, kad kūrėjai mėgsta skrajoti padebesiais, dauguma jų sako, kad buitis ir rutina jiems geriausia meditacija ir būdas pajusti pagrindą po kojomis. Kas jus geriausiai įžemina?
– Man rodos, kad esu labai žemiška. Tvirtai jaučiu pagrindą po kojomis. Ir žinoma, mėgaujuosi tais kūrybos momentais, kai galiu išskristi, visiškai atsiduoti kitai realybei, kai tema ar vaidmuo užvaldo mane. Spektaklis ar darbas prieš kameras man tikrai ne kartą padovanojo fantastiškų pakilimų, kai realiai skrendi, o siela šoka. Tos akimirkos labai brangios. O geriausiai įžemina vaikas, kurį auginame.
– Jūsų vyras – žinomas kompozitorius Giedrius Puskunigis. Jūsų namuose turbūt daug kūrybos, kūrybiško požiūrio į kasdienybę... Kas yra didžiausias iššūkis gyvenant su kitu kūrėju?
– Oi, ne. Namuose dabar daug pamokų. (Juokiasi.) Aš nežinau, ar gyvenimas su kitu kūrėju yra iššūkis, nes aš nežinau, kaip gali būti kitaip. Mes tiesiog gyvename, vienam iš mūsų atsidūrus kūrybos pike, tiesiojoje ar užstrigus, stengiesi išgyvent, išbūt, išlaukt. Aš tai ir vertinu, kad kartais ratais kvadratais, bet mes kartu.
– Tiesa, kiek suprantu, jūsų dukra Gabrielė nuo menų taip pat nenutolusi. Matydama jūsų su vyru pavyzdį galbūt pati pasiprašė?
– Gabrielė mokosi Čiurlionio menų mokykloje, antroje klasėje. Neprogramuojam jos kelio. Mūsų tikslas yra supažindinti ją su įvairiomis galimybėmis. Dėl to ji groja, jodinėja arkliais, lankė keramikos studiją, gimnastiką. Dabar svarbiausia, kad ji gautų kuo geresnį išsilavinimą, o visi sprendimai yra ir bus jos. Menų mokyklos pasirinkimas buvo ir jos, ir mūsų paskatinimas. Mes vedėm, rodėm ir skatinam naudotis savo prigimtinėmis savybėmis, jas lavinti.
– Jei dukra pasakytų, jog nori būti aktore, bandytumėte atkalbėti ar paskatinti?
– Aš nebandysiu jos atkalbėti. Bet jeigu manęs paklaustų, nesiūlyčiau rinktis šios profesijos. Aktoriaus kelias sudėtingas, realiai tu pardavinėji save. O jeigu nesi labai „verslus“, uždaresnis – sumažėja karjeros galimybės. Esi priklausomas nuo režisierių, mados. Ir kaip pataikyt? Niekada nežinosi. Sėkmės faktorius mūsų profesijoje labai reikšmingas. Atsidurti tinkamu metu tinkamoje vietoje su tinkamais žmonėmis.
– Kada pati pajutote, kad aktorystė yra jūsų pašaukimas?
– Iš principo mane dar vaiką traukė teatras. Ir labiau ne žiūrėti, o dalyvauti, sukurti situaciją ir joje apsigyventi. Baigusi mokyklą nuoširdžiai protu nesuvokiau, kur einu. Judėjau pagal širdies ritmą. Kai atvažiavau stoti, staiga mano galvoje neliko kitų pasirinkimų. Susitikimas su teatro režisieriumi Rimu Tuminu tapo kito gyvenimo pradžia. Ir nuo tada aš niekad neabejojau, kad einu savo keliu. Nes einu ten, kur mane veda širdis, kuo tikiu. Kai aplanko dvejonės, nepasitikėjimas dėl ko nors, kas neišsipildė, nepavyko, neįvyko, būna skaudu, sunku, bet niekada nedvejojau dėl to, kuriuo keliu einu.
– Jūsų profesijos magija ta, kad ji leidžia pasimatuoti skirtingas situacijas, gyvenimus, charakterius. Ar dažnai juos pasimatavusi susimąstote, kaip gera sugrįžti į savąjį?
– Man labai artimas kažkada mūsų teatro buvęs šūkis „Teatras tikresnis už gyvenimą“. Kai vaidinu, per save iš amžinybės prikeliu kitą žmogų, jį apkabinu, tuomet aš pati jaučiuosi gyva, tada aš labiausiai gyvenu. Bet būtina sugrįžti į save, kitaip tai jau patologija.
– Be to, kad dabar jus galima išvysti teatro scenoje, televizijos projektuose „Stonkus tiesiogiai“ ir „Mažasis brolis“, kokie dar darbai jūsų mintyse ir planuose?
– Dabar baigiu vasarą pradėtus darbus ir čia pat prasideda nauji. Esu pereinamam laike. Todėl daug apie tai nekalbėsiu. Laukiu ir kai kurių darbų rezultato. Vienas jų man ypatingas. Spalio pabaigoje pasirodys Emilio Vėlyvio šešių epizodų mini serialas „Vilko gomurys“. Lietuvos ir Vokietijos mistinis psichologinis detektyvas, kurį filmavome prieš trejus metus Klaipėdoje ir Vilniuje. Tai kino filmas, kurį bus galima pamatyti televizijoje ir medijose.
Tas laikas, kai filmavome, man visada liks ypatingas. Beveik mėnuo Klaipėdoje, viską palikus, atsiribojus nuo buities ir visokių darbelių, galėjau nert į vaidmenį, gyvenau tuo. Režisierius Emilis Vėlyvis, operatorius Feliksas Abrukauskas, prodiuserės Daiva Varnaitė Jovaišienė, Asta Liukaitytė, aktoriai, su kuriais dirbau, tarp jų tarptautinės žvaigždės – Tommi Korpela, Edwardas Holcroftas, Ingeborga Dapkūnaitė – svajonių komanda, man tikrai pasisekė!
– Ką jums duoda galimybė išbandyti skirtingus žanrus?
– Skirtingi žanrai leidžia pažinti save, pajust savo galimybių amplitudę. Kai esi priverstas išeit iš savo komforto zonos, iš ten, kur daugmaž žinai, kaip vyksta procesai, – tobulėji. Pasitaiko, kad įsėdi ne į tą vežimą, bet jeigu nebūtum pabandęs – nežinotum. Man taip buvo, kai prodiuseris Haroldas Mackevičius mane kalbino ateit į „Dviratį“. Buvo laikas, kai aš atsisakiau. Atsiprašiau, pasakiau, šis žanras ne mano, nemoku parodijuoti. Ir rami grįžau į teatrą. Pabėgau. (Nusijuokia.) Bet po kelerių metų jis man vėl paskambino, tada man norėjosi naujų patirčių ir iššūkių – nuėjau ir likau.
– Aktorystė turbūt iš esmės verčia būti empatiška ir gerai pažinti, suprasti žmones. Turbūt galima sakyti, kad aktoriai yra savotiški psichologai. Sutiktumėte?
– Psichologai vadovaujasi savo žiniomis ir metodais pažindami žmogų. Galų gale yra kažkokie algoritmai, kuriais jie vadovaujasi. Aktorius per save pažįsta kitą. Tu susitapatini, kito jausmus paverti savais. Ir kiekvienas aktorius turi savo metodą, kuris tave priartina prie kito žmogaus – personažo. Psichologas vis tik yra stebėtojas ir pagalbininkas atsiverti, o aktorius savo profesijoje yra dalyvis. Gal kartais ir jam pačiam reikia psichologo? (Šypsosi.) O jeigu kalbėtume apie aktorių žmogų ir jo profesines žinias, patirtis ir ar jos leidžia geriau suprasti kitą, prigimtį... Galbūt.
– Panašu, kad pastaraisiais mėnesiais ką nors įterpti į jūsų darbotvarkę – iššūkis. Ar lieka vietos lėtam, tingiam pabuvimui, spontaniškumui?
– Lieka. Labai smagu po spektaklio su kursiokais pasėdėt bare, neseniai sėdėjom. Su dukra po mokyklos paslampinėti Sapiegų parke. Tas laikas įrašytas į grafiką. (Šypsosi.) Aš jaučiuosi gerai, kai mano darbotvarkė yra užpildyta. Daugiau nerimo, kai ji laisvesnė... Visokių kvailų minčių į galvą lenda.
– Lapkritį laukia jubiliejus. Nežinau, ar esate iš tų, kurie prieš gimtadienius pasineria į filosofinius pamąstymus, bet kokias emocijas kelia artėjantis apvalus gimtadienis?
– Siaubas, stengiuosi apie tai dar negalvoti. Tiesa, po vieno pasisėdėjimo su kursiokais staiga toptelėjo: tuoj 40, bet protingesnė netapau. Šiaip jau gražūs metai, bus apie ką pagalvoti.
– Atrodo, kad savo gyvenimą susidėliojote labai gražiai: karjera, šeima, namai... Ko nors trūksta?
– Ačiū. Nuolat kažko trūksta, vis kažko ilgiuosi arba kažko laukiu. Tai veda pirmyn ir neleidžia sustoti.
