Rugsėjo vidury paralimpietis Rapolas Micevičius visai žiemai palieka Lietuvą ir iškeliauja į kalnus ruoštis savo svajonei – žiemos paralimpinėms žaidynėms. Drauge su juo iškeliauja ir tvirčiausias jo ramstis – mylimoji Brigita ir jųdviejų keturkojis D`Artanjanas. „Esu dėkingas jai už tokį palaikymą. Kai išsibarstau, ji mane surenka iš gabalėlių“, – šypsosi tituluotas sportininkas, o dabar – ir laidos „100 metų“ vedėjas.
– Esate žinomas kaip tituluotas sportininkas ir pirmasis paralimpietis nuo 1994-ųjų, atstovausiantis Lietuvai žiemos paralimpinėse žaidynėse. Panašu, kad dabar jus atpažins dar ir kaip TV laidų vedėją. Kaip atsidūrėte eteryje?
– Iš tiesų mintys apie tai galvoje brendo jau seniai. Žiūrėdavau Johnny Knoxville`io laidas, Joe Rogano „Fear Factor“ ir galvodavau, kaip norėčiau vesti ką nors panašaus. Atrodė, kad būtų smagu kurti savo laidą, kurioje žmonių lauktų įvairūs fiziniai ir psichologiniai išbandymai.
Taigi galima sakyti, kad darbą eteryje išmanifestavau, tik kitokiame, bet nė kiek ne mažiau mane sudominusiame projekte „100 metų“, kuriame kalbame apie ilgaamžiškumą (vadinamąjį longevity). Ši tema man visada buvo labai artima, nes pats stengiuosi laikytis sveikos gyvensenos principų, noriu ne tik gyventi ilgai, bet ir kuo ilgiau išlikti veiklus, energingas, gerai besijaučiantis.
Prisipažinsiu, iššūkis dirbti eteryje buvo didesnis, nei tikėjausi, tačiau labai džiaugiuosi galimybe pasikalbėti su mokslininkais ir savo sričių žinovais ir daugiau sužinoti apie mitybą, sportą, įrenginius, padedančius stebėti žmogaus būseną, pasigilinti į genetiką ar net kultūrą.
– Kada jus patį sudomino sveikatai palanki gyvensena?
– Aktyvus buvau visada, sportavau nuo vaikystės. Jau tada galėjau palyginti, kaip mano savijauta skiriasi, kai pajudu ir kai, pvz., dėl traumos sportuoti negaliu. Mityba susidomėjau kiek vėliau, turbūt būdamas 18 metų. Kadangi buvau gana liesas, pradėjau aiškintis, kaip sveikai priaugti daugiau masės, norėjau daugiau sužinoti apie angliavandenius, baltymus, ląstelieną ir kitus su maistu susijusius dalykus. Vis tik aktualiausia sveika gyvensena ir režimas tapo prieš ketvertą metų, kai tapau profesionaliu sportininku.
– Profesionalaus sportininko keliu pasukote po nelaimingo atsitikimo, kai, patyręs kojos traumą ir daugybę operacijų, prieš trejetą metų galiausiai pasirinkote amputaciją. Kaip pavyko palyginti greitai atsitiesti po tokio išbandymo?
– Manau, kad mano paslaptis yra tai, kad, nieko nelaukęs, ėmiau ieškoti naujo man džiaugsmo teikiančio kelio. Nors daug metų slidinėjau, į tai niekada nežiūrėjau kaip į profesionalų sportą, bet po nelaimės ieškodamas motyvacijos supratau, kad būtent jis teikia man daugiausia laimės. Taigi po amputacijos, dar gulėdamas ligoninėje, išsikėliau sau tikslą tapti profesionaliu sportininku ir išvažiuoti į paralimpines žaidynes.
Tuo metu ėjau svarbias pareigas tarptautinėje įmonėje, bet nusprendžiau palikti darbą ir pasiryžau pabandyti. Reikėjo drąsos viską mesti, bet pasiryžau ir visiškai susitelkiau į tikslą. Degiau mintimis pasidaryti tinkamą kojos protezą ir pradėti sportuoti, tai tapo mano motyvacija ir padėjo susidoroti su fiziniais ir emociniais sveikimo iššūkiais.
– Vis tik tai buvo nemenkas gyvenimo pokytis, kurį reikėjo priimti.
– Pokyčiai manęs negąsdino, priešingai – jie mane visada vedė į priekį: mėgstu sužinoti ką nors naujo, pamatyti, patirti. Kadangi dar nuo universiteto laikų mano gyvenimas nuolat mainėsi, teko daug keliauti ir netgi gyventi užsienyje, patirtą traumą priėmiau kaip dar vieną pokytį ir naują galimybę.
– Ir pirmųjų medalių ilgai laukti neteko?
– Neteko. Buvau palyginti neseniai pradėjęs treniruotis ir neturėjau daug patirties, kai Europos taurės varžybose iškovojau bronzą. Matydamas, kaip sekasi mano konkurentams, supratau, kad trasą įveikiau greitai ir užimsiu gan aukštą vietą, tačiau mano technika nebuvo labai gera. Todėl sužinojęs, kad pelniau apdovanojimą, negalėjau tuo patikėti – labai džiaugiausi, bet, rodos, nesijaučiau jo vertas. Vis tik tai buvo ženklas, kad esu teisingame kelyje, todėl daug ir sunkiai dirbau, kad patobulėčiau kaip snieglentininkas.
– Vis tik prieš kelerius metus jūsų siekis išvykti į paralimpines žiemos žaidynes atrodė ypač drąsus.
– Žinojau, kad bus sunku, bet turbūt prieš kelerius metus ir pats aiškiai nesupratau, koks iš tiesų tai sudėtingas iššūkis. Tačiau kadangi užsibrėžiau tokį tikslą ir pasižadėjau jį pasiekti, negalėjau nieko nuvilti. Tam atidaviau labai daug resursų ir jėgų. Supratęs, kad Lietuvoje aukšto lygio pasiekti negalėsiu, nusipirkau kemperį ir žiemai apsigyvenau Austrijos Alpių papėdėje, ten galėjau treniruotis kasdien. Taip gyvenu jau trejetą metų – vasaras leidžiu Lietuvoje, žiemas – kalnuose.
Buvo sunku, bet nepasidaviau ir pagaliau tai, ko siekiau, tapo realybe – kovą važiuosiu į Milano–Kortinos žiemos paralimpines žaidynes. Aišku, varžybos visada yra ir sėkmės reikalas, bet dabar mano tikslas – kuo geriau pasirodyti.
– Gyvenimas kemperyje – skamba ne itin patogiai...
– Iš tiesų apsistoju kemperių komplekse, kur yra visi patogumai: dušai, skalbykla, sporto salė ir pan. Kaip namuose. Tiesa, šiemet kemperį planuoju palikti Lietuvoje, nes iki kovo laukia daugybė kelionių po skirtingas šalis, varžybas, taigi, bus patogiau apsistoti viešbučiuose ar pasinaudoti trumpalaikės nuomos paslaugomis. Panašu, kad laukia daug kraustymosi ir teks pagyventi su lagaminais. Bet niekas ir nesakė, kad bus lengva ar patogu. Turbūt bet kuris ko nors pasiekęs žmogus pasakytų, kad tikslo siekimas pareikalavo labai daug pastangų, buvo sunku ir fiziškai, ir emociškai.
– Pasiruošimas jau įsibėgėjęs?
– Vasarą sportinę formą palaikiau salėje ir aitvaruodamas, taip pat rūpinausi, kad būtų pagamintas slidinėti tinkamas protezas. Kaip tik dabar prasideda svarbiausias pasirengimo etapas – rugsėjo vidury porai savaičių išvykstu į Italiją, ten treniruosiuosi su italų komanda. Paskui į Lietuvą sugrįšiu vos kelioms dienoms, susipakuosiu daiktus ir visai žiemai išvyksiu į kalnus.
– Drauge su jumis iškeliauja ir mylimoji Brigita?
– Taip, kaip ir kasmet kartu važiuos ir mūsų šuo, karališkasis pudelis D`Artanjanas. Taip ranka rankon ir koja kojon drauge keliaujam jau trečius metus.
– Susipažinote, kai jau buvote pradėjęs sportininko kelią?
– Taip, kaip ir daugelis, per pažinčių programėlę. Spėjome porą kartų susitikti, ji man labai patiko, bet praėjus kelioms dienoms po pažinties man teko išvykti į varžybas Vokietijoje. Kadangi ir ji tuo pat metu važiavo į Vokietiją pas tėtį, pasiūliau susitikti. Kad ją pamatyčiau, važiavau 400 kilometrų. (Nusijuokia.) Susitikę susiplanavome savaitės kelionę į Austriją, važinėjomės po apylinkes, slidinėjome ir turėjome progą vienas kitą geriau pažinti. Nuo to laiko nesiskiriame.
Kadangi ir ji visuomet svajojo pakeliauti, o dirbti gali nuotoliniu būdu, visur keliaujame kartu. Iš tiesų esame labai panašūs – ji taip pat yra aktyvi, mėgsta adrenaliną, ekstremalų sportą, aitvaravimą, vaikščiojimą.
Esu jai dėkingas už tokį palaikymą. Ar be jos verslas taip gerai eitųsi? Tikrai ne. Ar be jos aš būčiau geresnis žmogus? Tikrai ne. Kai išsibarstau, kai atrodo, kad trūksta motyvacijos, ji mane surenka iš gabaliukų, padeda susikaupti ir eiti toliau.
– Nepanašu, kad esate iš tų, kurie lengvai pasiduoda sunkumams ar mėgsta skųstis, bambėti.
– Pasiskundžiu. Būtumėte girdėję, kiek bambėjau dėl protezo, nerimaudamas, ar jį suspės pagaminti iki man išvykstant. Tikrai pabambu, bet stengiuosi toje būsenoje neužsibūti – suprantu, kad ne viską gyvenime galima kontroliuoti, bet bent jau stengiuosi padaryti viską, ką galiu.
– Suprantama, kad sportas reikalauja labai daug užsispyrimo ir geležinės valios. Ar lieka vietos nedidelėms nuodėmėms?
– Žinoma. Mėgstu saldumynus, „Netflix“, man patinka drybsoti lovoje. Nepasakyčiau, kad dažnai turiu tokią progą, bet jei nors kartą per mėnesį pavyksta turėti lėtesnį rytą, pagulinėti iki 11 val. ir pasižiūrėti filmą, būnu labai laimingas. Tik pastaruoju metu nelabai turėjau tokios galimybės, vasara buvo labai užimta ir aktyvi – be to, kad ruošiausi žaidynėms, dar atidariau nuosavą verslą, aitvaravimo mokyklą, važinėjau po Lietuvą dėl laidos „100 metų“ filmavimų, juos spėjome užbaigti iki man išvykstant.
Gyvendamas tokiu ritmu, nuklydimų neišvengsi, tačiau nuo rudens vėl grįžtu į vėžes ir galėsiu griežčiau laikytis režimo.
Man tai svarbu, nes esu profesionalus sportininkas, tačiau savo laidose „100 metų“ kalbėdami apie ilgaamžiškumą tikrai nesakome, kad būtinai reikia imtis ekstremalių pokyčių ar išsikelti sau neįgyvendinamų tikslų. Norisi įkvėpti žmones domėtis savo sveikata ir žengti kad ir nedidelius žingsnius geresnės savijautos link. Kartais pakanka vieno procento pokyčio per dieną ar savaitę – maži žingsniai padeda sukurti naujus įpročius, kad turėtume daugiau energijos, galėtume džiaugtis geresne savijauta ir būtume laimingesni.
– Kas jus daro laimingesnį?
– Adrenalinas, saldumynai, o svarbiausia – esantieji šalia: mylimoji, šeima, draugai, šuo, gera kompanija. Aišku, norisi po savęs ką nors palikti, įkvėpti žmones. Tarkime, įkūrus aitvaravimo mokyklą, man gera matyti, kaip nuo savo kasdienybės pavargę žmonės atranda naujų patirčių, naują pomėgį, ko nors išmoksta ir išeina daug laimingesni. Nauji pomėgiai neretai atveria duris į bendraminčių bendruomenę, o kaip teigia mokslininkai, tai taip pat gali prailginti mūsų gyvenimą.
Kas dar gali prailginti mūsų gyvenimą ir kas padeda ilgiau išlikti sveikiems, veikliems, nepriklausomiems – kiekvieną šeštadienį per LRT TELEVIZIJĄ nuo 8.00 val. laidoje „100 metų“. Visas laidas galite rasti čia.
