„Aš idealistė ir tai yra mano siaubas“ – prisipažįsta LRT.lt pokalbių laidoje „Lipt stogais su Jurga“ apsilankiusi Anželika Cholina. Režisierė, A|CH šokio teatro siela ir šokio pedagogė dalijasi profesinio ir asmeninio gyvenimo užkulisiais – kai lieka tik ji ir jos talentas, kuris, kaip sako ji, priverčia padėkoti gyvenimui.
– Esi užsiminusi, jog savo choreografinį talentą tu atskleidi jau nuo 5-erių metų. Tai kaip atrodė tas nykštukų ir snaigių šokis?
– Turbūt labiau mėgėjiškai nei profesionaliai. Mėgstu pabrėžti tą gyvenimo periodą tik todėl, kad mane labai džiugina, jog dar vaikystėje pradėjau kurti, dėl to suprantu, kad esu savo vietoje. Tai buvo mano pradžia ir viskas prasidėjo, kai buvau vaikas, sugebėjau atpažinti, ką aš mėgstu daryti. Džiaugiuosi savo įdirbiu, dabartinė meistrystė iš to ir atėjo. Aš nesu už tai, kad vaikas eitų į šimtą būrelių, svarbiausia atpažinti, ką vaikas galėtų daryti geriausiai, kas jam galėtų būti įdomu.
– O kas tave ten nuvedė?
– Abu tėvai. Tais laikais nebuvo didelio pasirinkimo, buvo du būreliai: klasikinio ir liaudies šokio. Aš buvau nuvesta į klasikinio šokio būrelį.

– Atrodai labai susitvardžiusi, bet gili asmenybė, ar tavo viduje vyksta daugiau dalykų, nei parodai išorėje?
– Nežinau. Nesu pagaunama, nes nenoriu būti pagauta. Man atrodo, kad moteris turi turėti savyje neužbaigtumą, ne viską apie ją reikia žinoti, tai yra vadinamoji paslaptis. Tai yra gražu ir moteriška.
– Laidos prodiuseris sakė, jog bijotų tau užduoti kai kuriuos klausimus, kaip manai, kodėl?
– Aš galiu atsakyti į visus klausimus, tik reikia mokėti paklausti, sakau tai visiems. Aš negaliu pakeisti kito žmogaus išankstinės nuomonės, bet ta išankstinė nuomonė trukdo iš principo. Suprantu, kad ta riba, kurią peržengiau ne aš, o mane perkėlė kiti žmonės, publika, kuri užkėlė ant kažkokio debesies ir gėrisi iš tolo, nebekuria ryšio, tik gėrisi iš tolo.
Tai yra visų artistų problema, paradoksas – tu nori būti matomas, nors aš nenorėjau, bet kai peržengi tą ribą arba tave už jos perkelia, prasideda kitas gyvenimas, kita realybė, kai tave myli visi. Tačiau jei tave myli visi, tai reiškia, jog tavęs nemyli niekas. To reikia nepamiršti.
– Tai kaip išgyventi tai? Kai pasirenki tą kelią, tu juk visada žinai, kas tavęs laukia.
– Nieko nežinome apie tą žmogų televizoriuje, galime tik numanyti apie jį, turėti savo įsivaizdavimą. Ir to yra labai daug. Yra daug mitų apie meno žmones. Manau, kad aš nenoriu būti už tos ribos, nes ten yra vienatvė, ten nėra žmonių, kurie žiūri į tave paprastai. Žmonėms reikia personų, kurias jie dievintų, kuriomis žavėtųsi. Tačiau šią kainą reikia žinoti.
Jeigu esi geras ir išlaikai kūrybiškumą, neturi duobių, gali pasidaryti dievu. Garbinimo momentas yra žmonių prigimtyje, nežinau, ko reikia, kad žmonės į tave atsigręžtų kitaip.

– Ar tau sunku susitikti su žmonėmis, nes esi labai stipri? Ar tau reikia ne mažiau stipraus žmogaus?
– Kai esi brandus žmogus, nebesi lengvas grobis. Sudėtinga susitikti.
– Kalbame apie moters užbaigtumą – kaip manai, ar tai yra įmanoma, ar tai galėtų būti tikslu?
– Turiu estetikos pojūtį, man svarbu gražūs spektakliai, man patinka gražūs žmonės, pati mėgstu atrodyti bent jau sau tvarkingai. Man patinka išskirtiniai rūbai, gyvenimo ekskliuzyvai. Tai kažką gali bauginti, tačiau tikiuosi, kad yra žmonių, kurie žiūri į tavo širdį, o ne į mito foną, kuris yra aplink tave.
– Ar manai, kad tai, ką užsidedi ant savęs, yra žaidimas?
– Tai yra profesijos dalis. Tačiau manau, jog kiekvienas žmogus save mato kaip paveikslą. Aš niekada negalvojau, kad taip, kaip aš save matau, turės kažkokį poveikį visuomenei. Mane vadino „juodąja choreografe“, o tai yra visai ne apie mane. Balerinos turi geras figūras, spalva pabrėžia jų siluetą, tai yra elegancijos spalva, ne gedulo. Tai yra požiūrio dalykas.
Aišku, kad savo garderobe turiu įvairiausių spalvų, niekada negalvojau apie save tokių dalykų, bet žmonės sugalvojo. <...> Kitų žmonių nuomonė manęs nepaveikia.
– Kam galėtum padėkoti už tai?
– Pati visuomet buvau tikra, suprasdavau, kodėl man sakydavo tam tikrus dalykus, bet juos priimdavau kaip netiesą. Išgyvenimų dėl kitų nuomonės niekuomet neturėjau, dėl veiksmų – taip: draugų, partnerių, kolegų išdavystės <...>, tačiau moku taip viską sustyguoti, jog manęs tai nebeveikia.

– Ar tai nėra užsisklendimas?
– Ne. Aš moku viską priimti, man tai padeda – moku priimti gerą, moku priimti blogą. Iš tiesų niekas nėra blogai, gal man to tiesiog nebereikėjo, gyvenimas nuo to atplėšia. Mes per daug įsivaizduojame, jog galime kažką nuspręsti, pasirinkti. Žmogus neturi pasirinkimo, jį veda aukštesnė jėga, visada tai jaučiu.
Visi blogi dalykai mano gyvenime atsitiko tam, kad nutiktų geri. Kai tą dėsnį pradedi jausti, supranti, kaip reaguoti į gyvenimą. Todėl aš nesu stipri, aš tiesiog žinau dalykų, kuriuos turėtų žinoti visi.
– O kokie tai dalykai?
– Labai paprasti. Žmonija būtų laiminga, jei laikytųsi dešimties Dievo įsakymų – ten viskas parašyta. Dabar daugiausiai uždirba psichologai, o ką tai reiškia? Vaiką mokyti reikia pamatyti save, atpažinti save, išmokti tvarkytis su vidinėmis problemomis. Mes gyvename peržengę ribas, visi pasaulio atsitikimai yra pasekmė to, kad mes gyvename nusisukę nuo savo vidaus.
– Ar tikrai yra taip blogai?
– Man taip atrodo. Aš dirbu su daug žmonių, mano spektaklių temos intuityviai ateina iš to jausmo, kai aš pastebiu dominuojančias problemas. Mes turime jausti pulsą, koks dabar yra žmogus, kaip jis gyvena, kas yra jo viduje. Pagrindinis klausimas, kurį aš sau užduodu prieš statydama spektaklį, – ką aš noriu pasakyti šiuolaikiniam žmogui.

– Kokia yra pagrindinė žinutė?
– Santykiai. Tai yra svarbu, tai yra esmių esmė. Nebus jokios laimės, pasaulis nesusitvarkys, jeigu mes nesusitvarkysime tarpusavyje, jeigu nebus švaros, nebus šviesaus ėjimo vienas į kitą, nematysime grožio vienas kitame.
Mano darbas su savimi prasidėjo nuo to, jog visuomet norėjau matyti tik tai, kas yra gero žmoguje, ne iš karto supratau, kad turiu tokį principą, tik vėliau galėjau jį įsivardinti. Supratau, kad noriu to laikytis visą gyvenimą. Tada pradedi sąveikauti su tuo, pradedi tikėti, kad ir tu toks esi, tai pradeda daugintis. Aš idealistė, tai yra siaubas, nes nebesutinku tokių kaip aš.
Kai įsilauži į kito sielą, turi duoti pažadą, kad niekada nepaliksi to žmogaus, kad juo rūpinsiesi visada tiek, kiek jam reikės tavęs. Tai yra labai svarbu. <...> Su manimi labai sunku, nes su manimi labai paprasta.
– Ar tau būna, kad ne laiku susitinki jį?
– Jam būna.
– O kodėl?
– Tiesiog ne laiku, nors labai gaila, bet dažniausiai taip ir būna. Mus (kreipiamasi į Jurgą Šeduikytę – LRT.lt) labai sunku pamiršti.

– Kodėl?
– Kartais mėgstu paklausti: „Kaip sekasi tau mylėti mėnulį, kai saulę pažinai?“ Būna sunku pamiršti saulę. Kiekvienas žmogus turi teisę manyti, kad jis yra geriausias. <...> Žodžiai yra mūsų priešai, žmonės labai savaip viską interpretuoja, tai yra požiūrio klausimas.
– Kas yra buvimas savimi, kada jis prasideda?
– Aš manau, kad reikia nukirpti praeitį. Netgi tai, kas buvo vakar. Žmogaus prigimtis yra įrėminti galvojimą, kas buvo tada, kas mūsų laukia. Apie tai reikia negalvoti. Mano didžiausias darbas visą gyvenimą buvo bandymas suvaldyti proto diktuojamus žingsnius, kurie dažniausiai nieko bendro neturi su manimi.
– Ar tu jautiesi vieniša?
– Reikalas tas, kad man tas jausmas labai patinka. Būti vienai man patinka, per šį jausmą į mane ateina labai daug dalykų, man jis ne blogas, o stebuklingas. Aš niekada nesėdžiu ir negalvoju apie spektaklį, nesiklausau muzikos iš anksto, bet kai esu viena, aš sugaudau srautus, kas yra svarbu. Dėl to nebijau laiko su savimi. <...> Aš esu labai romantiška, žinau, kas yra visaverčiai santykiai, nes mano gyvenime to buvo. Aš esu moteris, man reikia vyro.
– O kas yra tie visaverčiai santykiai?
– Kai paprasta. Tik vienas dalykas.

– O kai būna nepaprasta, ką tai reiškia?
– Tuo metu mes nebūname savimi. Žmonės būna geresni, nei jie yra, dėl to įvyksta griūtis, tačiau tai vyksta ne sąmoningai. Kai tu gali būti savimi, tu pritrauki tą santykį.
– Pastebėjau, jog turi minkšto valdingumo savo profesijoje, ar tai tiesa?
– Taip, nes esu moteris. Tačiau po tuo slepiasi ir pagarba bei meilė artistui. Tai darau ne todėl, kad kažkas veiktų, o todėl, kad kitu atveju spektaklis nebus geras. Jei kas nors bus įsitempęs, jei kas nors nesijaus reikalingas, neįvyks virsmas.
– Kas yra talentas?
– O tu nežinai? Tai toks indas.
– Ar jis pilnas?
– Visada. Gyvenimas yra labai gražus savo spalvomis ir savo kalneliais. Viskas, kas atsitinka, yra tokia smulkmė, palyginti su tuo, ką mes galime jausti, patirti, pamatyti.
– Ar yra žmogus, kuris tave dabar užpildo?
– Ne.
– Ar tu tiki, kad jis yra?
– Taip, nes visas gyvenimas yra ir taip, ir ne.










