„Praėjęs pavasaris ir vasara buvo pokyčių metas – tuo pat metu atsisakiau alkoholio ir feisbuko“, – LRT.lt pasakoja Andrius Užkalnis, nuo rugsėjo gyvenantis Klaipėdoje, kur tikisi atrasti vidinį nusiraminimą. Juk kaip pats sako, vaikštinėjant tuštėjančiu paplūdimiu gerai išsivalo galva, išsipučia demonai. „Savo pamokas išmokau ir dabar galiu būti truputį išmintingesnis ir geresnis sau“, – sako jis.
– Kodėl nusprendėte palikti sostinę ir įsikurti Klaipėdoje?
– Noras išvažiuoti iš Vilniaus brendo pamažu. Gyvenau Naujamiestyje, labai gyvoje vietoje, tarp daugybės žmonių, ir labai norėjau nuo to atsitraukti. Nuolat tarsi kompulsyviai su šuniuku vis išvažiuodavome į miškus prie Trakų, į Aukštaitiją ar Dzūkiją.
Apie pastarąją galvojau ir nusprendęs kraustytis. Svarsčiau, kad galėčiau gyventi kur nors Dzūkijos nacionaliniame parke, bet supratau, kad man ten būtų per daug kaimas – iki artimiausios parduotuvės važiuoti toli, nėra nei „McDonald`s“, nei „Akropolio“ ar kitų man mielų dalykų.
Kadangi esu Žaliakalnio vaikas, galvojau ir apie gimtąjį Kauną, bet kažkaip neužsikabinau. O pavasarį savaitę pagyvenęs Klaipėdoje supratau, kad čia persikelti galėčiau. Turėjau nusižiūrėjęs butą netoli senamiesčio. Seną, statytą tarpukariu, ir nors nemėgstu taip sakyti, pasakysiu – su gera aura. Jame tiesiog labai gerai jaučiausi. Pasikalbėjęs su buto šeimininkais, apsisprendžiau nedelsdamas, viską susiplanavau, nusistačiau persikėlimo datą ir nuo rugsėjo esu čia.
Tiesa, manęs klausia, gal man labiau patiktų Kalifornijoje, kur esu praleidęs daug laimingo laiko. Galbūt. Tačiau realios sąlygos šiuo metu tam nėra tobulos. Mano šuniukas Salvatore nelabai gali keliauti lėktuvu, ypač tokių ilgų atstumų. Be to, Kalifornijoje gyvenau prieš dešimtmetį. Tada buvau jaunesnis, dinamiškesnis, o ir aplinkybės buvo kitos. Jei dabar reikėtų kurtis ir spręsti įvairius gyvenimo aspektus, tai keltų daugiau įtampos ir nukreiptų mano energiją nuo kūrybos ir kitų man patinkančių dalykų.
Todėl, kaip sako anglai, Don`t make perfect the enemy of the good – neleisk, kad tobulybės paieškos iš tavęs atimtų gerus dalykus. Galėjau ilgai ieškoti tobulybės, bet pavasarį suradau gerą variantą, kuris atitiko mano poreikius ir būseną.
– Ar vėjuotas uostamiestis šiltai priėmė?
– Kadangi mano sprendimas buvo ne lošimas prie ruletės stalo, o veikiau sąmoningas pasirinkimas, toks pats, kaip atostogų destinacija ar patiekalas restorane, gavau tai, ko ir tikėjausi, netgi daugiau.
Keldamasis į Klaipėdą galvojau apie jos paplūdimius, Melnragę, Girulius, žinoma, apie Kuršių neriją, kurią labai mėgstu ir į kurią dažnai keliuosi keltu.
Be viso to, atradau Palangą. Anksčiau mano tekstuose buvo tam tikros pašaipos, ypač Basanavičiaus gatvei, cukraus vatai ar kokiam nors vyriškiui, vaikštinėjančiam su jūreiviška kepurėle, dryžuotais marškinėliais ir guminėmis šlepetėmis... Dabar matau, kad ir mano darbui, ir mano emociniam būviui, kuris buvo svarbiausia persikėlimo priežastis, netoliese esanti Palanga labai tinka. Vaikštinėjant po tuštėjantį paplūdimį gerai išsivalo galva, išsipučia visokie demonai.
– Ko pajūry ieškojote? Tam tikro nusiraminimo? Galimybės susidėlioti mintis?
– Tas pirmasis žodis „nusiraminimas“ – labai taiklus. Iš tiesų ramybė yra būtent tai, ko ieškau. Ramybės nuo erzelio, nuo šurmulio, kuris paprastai pristatomas kaip kažkas labai teigiamo, pvz., Kaziuko mugės šurmulys. Galbūt kai kam visa tai iš tiesų teigiamas dalykas, kai kam galbūt labai patinka ir tai, kas penktadienio vakarais vyksta Vilniaus ar Islandijos gatvėse, tik ne man. Man reikia ramybės nuo dirgiklių, nuo žmonių, kurie brukasi į mano teritoriją, ramybės zoną, asmenines ribas.
– Vis dėlto ne visi ryžtasi tokiems dideliems pokyčiams, ypač kai atrodo, kad gyvenime viską tarsi jau ir susidėliojo...
– Jei mano dukros būtų moksleivės ar turėčiau griežtai prie Vilniaus pririštą darbą, būtų kitaip. Turbūt ta drąsa yra ne tiek drąsa, kiek patirtimi pagrįstas galimybių ir rizikų įvertinimas. Juolab kad mano gyvenimas įvairiais aspektais nuolat keitėsi – gyvenau įvairiose šalyse, dirbau skirtingus darbus. Net ir per daugiau nei 16 metų BBC mano pareigos keitėsi.
– Galbūt tiesiog tokia tauta esame – mums svarbu turėti savo namus ir vietą, kurioje įleidžiame šaknis.
– Tam yra istorinė priežastis – esame žemdirbių, sėslių žmonių tauta, kuriai pagrindinė vertybė ir saugumo pamatas visad buvo savas žemės kampas. Su laiku jis transformavosi į norą tiesiog turėti savo nekilnojamojo turto ir jo sukaupti kiek įmanoma daugiau. Tai ir savotiška ekonominės nepriklausomybės forma, ir emocinio saugumo, nusiraminimo šaltinis. Turėdamas namus, žmogus jaučia didžiulį komfortą.
Man taip niekad nebuvo. Būdamas 24-erių išvykau į Didžiąją Britaniją. Ten nuomojausi, paskui buvau nusipirkęs namą, 2011-aisiais grįžęs į Vilnių tą namą pardaviau. Tačiau didelio prisirišimo tarsi ir nebuvo. Turbūt keliaudamas per įvairias vietas ir profesijas aš ir ieškau to vidinio nusiraminimo ir saugumo jausmo. Kai keiti vietas ir veiklas, tu kontroliuoji situaciją, o ne situacija tave. Ko gero, iš to vidinio nerimastingumo suveikia toks kontrolės mechanizmas, padedantis jaustis saugiau.
Kitas dalykas – turiu gal kiek lengvabūdišką įsitikinimą, kad mano gabumai turės paklausą, todėl, net ir keičiantis gyvenimo aplinkybėms, pragyvenimui vis tiek kaip nors užsidirbsiu. Taip ir būna.
– Esate kūrybinės profesijos žmogus, užsisėdėjimas gali sietis su nuoboduliu, įkvėpimo stygiumi.
– Be abejo. Kai gyvenau Kalifornijoje, išgyvenau turbūt vieną didžiausių kūrybinių pakilimų. Dabar jau įprasta, kad daugelis dirba mokamose platformose, monetizuoja savo kūrybą, o anuomet buvau vienas pirmųjų už savo kūrybą pradėjusių prašyti pinigų. Ir didelei mano nuostabai, žmonės man norėjo mokėti. Bet svarbiausia čia ne pinigai – žmonės norėjo man mokėti, nes jiems tikrai patiko tai, ką rašau. Panašiai buvo ir gyvenant Italijoje, kiek trumpiau Prancūzijoje, Portugalijoje. Naujos vietos visada ką nors atneša.
Aišku, nieko naujo nepasakysiu, bet kūrybinių profesijų atstovai neretai įdarbina ir savo traumas, demonus, nerimus, ir turimus emocinius sutrikimus. Žmogus, kuris išsigydo ir yra emociškai subalansuotas, sunkiai begali kurti.
Yra daug tokių pavyzdžių, vienas jų – siaubo rašytojas Stephenas Kingas. Metus gerti, jam pasidarė sunku rašyti, jo knygose buvo mažiau polėkio, siužetai tapo plokštesni, viskas pasidarė normaliau. Visa tai sunku paaiškinti, gali pasirodyti, kad giriu priklausomybes, bet taip tikrai nėra. Beje, gegužę ir aš pats visiškai atsisakiau alkoholio ir įsitaisiau naują kone maniakišką priklausomybę – dabar per dieną nueinu 20 tūkst. ar daugiau žingsnių.
– Neatrodo, kad su alkoholiu turėjote rimtų problemų.
– Kad žmogus turi problemų su alkoholiu, dažniausiai pamatome tada, kai jis sudaužo automobilį, partrenkia pėsčiąjį, smurtauja artimoje aplinkoje ar pan. Nesakau, kad aš jau turėjau didesnių problemų ar buvau perėjęs prie vadinamojo day drinkinig`o, tačiau pajaučiau, kad alkoholis veikia mano tonusą ir darbingumą, o fiziologiniai dalykai turi ir psichologinį poveikį. Kadangi esu įpratęs daug ir intensyviai dirbti, nemažai parašau, nusprendžiau alkoholio atsisakyti.
Man tai buvo dar vienas pasikeitimas. Apskritai man praėjęs pavasaris ir vasara buvo pokyčių metas – tuo pat metu, kai atsisakiau alkoholio, atsisakiau ir feisbuko.
– Pastebėjau, paskutinis jūsų įrašas feisbuke paviešintas gegužės 18-ąją. Bet kodėl ėmėtės tokių pokyčių? Su branda atėjo suvokimas, kad nesame amžini ir reikia save pasaugoti?
– Prie amžiaus ir brandos dar pridėčiau autorefleksiją. Kaip gydytojas surenka paciento anamnezę, taip ir mes galime apgalvoti įvairius savo gyvenimo aspektus. Kaip vieną ar kitą dieną jaučiamės, ką galime, ko negalime, kodėl taip yra ir pan. Taip susimąsčiau ir apie feisbuką. Ar iš jo gaunu gerų emocijų? Vargu. Ar ko nors naudingo išmokstu? Vargu. Greičiau eikvoju savo laiką, kuris yra baigtinis resursas, ir tiesiog filtruoju per save nelabai vertingą atsitiktinę informaciją.
Atsisakęs feisbuko, pajutau poreikį ir galimybę filtruoti ir žmones aplink. Vis dėlto esame suma žmonių, su kuriais praleidžiame daugiausia laiko, todėl mūsų atsakomybė išsivalyti erdvę aplink save, kad joje liktų tik tie, iš kurių galime ko nors išmokti, kurie padeda ką nors suprasti ir kurie gali būti pavyzdžiu to, kur einame. O kai esame socialiniuose tinkluose, ypač feisbuke, renkamės gyvenimą šiukšlyne. Ten yra tik palyginti nedidelė dalis žmonių, kuriuos pasirenkame patys, draugų, daugumą mums primeta algoritmai, o šie mūsų interesų nepaiso.
Gal ir šiurkštus palyginimas, bet buvimas ten man primena merginą, atėjusią į barą, kuriame vyrai su ja elgiasi kaip gyvuliai ir verčia jaustis nepatogiai. Tokiu atveju jai reikia susimąstyti, ar ji tikrai į tą vietą atėjo. Kaip sakoma, neklausk savęs, kodėl žmonės elgiasi kaip klounai, tiesiog nustok eiti į cirką. Žmonių ir vietų yra visokių, o mes turime pasirinkti, kur norime eiti, kur mums saugu.
– Jums feisbukas buvo itin pavojinga zona – kartais atrodydavo, kad žmonės ateidavo tiesiog išsilieti ant jūsų.
– Žmonės reagavo ne į mane, o į mano vaidmenį. Vis tiek visi vieši žmonės turi savo vaidmenis, nes nešti save nepridengtus gali būti labai skausminga net ir patiems kiečiausiems. Be to, man tai buvo kaip kontaktinis sportas – provokuoji, kad sukeltum reakciją, nes iš to ateina populiarumas, įsitraukimas, tampi aktualus. Tave pamatę žmonės tiesiog negali tylėti – turi būtinai ką nors pasakyti, iškrauti neigiamas emocijas. Galbūt esi savotiška personifikacija to, kas juos gyvenime „trigerina“, užgauna. Kai surenki visus smūgius, visus gumbus, atsiranda frustracija, pyktis, noras reaguoti ir savotiškas kūrybinis kuras, juodasis įkvėpimas. Tas malūnas sukasi, pats save užvesdamas.
Nesigailiu, kad ten buvau, nes išmokau daug pamokų, daug supratau, pamačiau daug skirtingų žmonių tipų. Tačiau suprantu, kad tai galima daryti nebūtinai į tai pasineriant stačia galva, galima viską stebėti iš tam tikros distancijos ir tas pačias tendencijas pamatyti pasaugant save arba bent jau taip greit nesudeginant, išvengiant neproduktyvių konfliktų, ieškinių ir finansinių bei emocinių išlaidų.
Suprantu, kad tai patinka ir publikai, ir visiems portalams (jų dėl to tikrai nekaltinu), nes drama yra būtina sudėtinė dalis norint sudominti skaitytoją. Tik nebūtinai aš turiu būti jų šaltiniu. Man atrodo, kad tokių pramogų ir taip jau daviau pakankamai, o man jos davė nedaug įdomaus. Džiaugiuosi tik tuo, kad jei ką ir dariau protingai, tai niekada iš savo skyrybų nedariau viešo aiškinimosi ar labai viešos istorijos. Ir dabar matydamas žmones, kurie socialiniuose tinkluose lieja emocijas ir dalijasi savo skausmu, pagalvoju – koks apgaulingas vaistas yra bandyti nuo to gydytis einant į viešumą. Pasekmės, šalutinis poveikis blogesni nei teigiamas efektas. Savo pamokas išmokau ir dabar galiu būti truputį išmintingesnis ir geresnis sau.
– Gal jūs pats ir vengėte apie skyrybas kalbėti viešai, bet jos vis tiek buvo aptarinėjamos. Dabar, kiek žinau, taip pat turite širdies draugę, tik apie ją viešai nekalbate. Pasimokėte iš ankstesnių patirčių?
– Žinoma. Ką teigiamo man gali duoti santykių viešinimas? Man tikrai nieko, nebent žiniasklaidai, nes matomų ir žinomų žmonių santykiai turi paklausą. Žmonės, kurie neturi savo gyvenimo, mėgsta stebėti kitų žmonių gyvenimą. Taigi šią pamoką išmokau ir viskas yra radikaliai kitaip.
– Kas gražiausia santykiuose, kai susitinka du jau subrendę, gyvenime įsitvirtinę žmonės?
– Bendrumo atradimas. Jaunas žmogus dar nebūna daug nuveikęs, pakeliavęs, sutikęs skirtingų žmonių ir sukaupęs daug patirčių. Tas bagažas ganėtinai menkas, todėl su kitu gali dalytis tik tuo nedaugeliu dalykų, kuriuos ir jis spėjo sukaupti. Su metais tas bagažas užsipildo, todėl žmonės jau turi apie ką pasikalbėti. Visas grožis slypi toje bendrystėje. Be to, mano amžiaus žmonės į santykius eina būdami realistiški, nes dauguma jau būna nudegę, nusimušę kelius ir alkūnes.
– Užsiminėte apie viešumoje kuriamą vaidmenį. Daugelis žmonių juo taip tiki, kad nesusimąsto, jog gyvenime esate visiškai kitoks. Ar tai nepakiša kojos susipažįstant su naujais žmonėmis, moterimis?
– Sunku įvertinti. Turbūt kažkiek [turi įtakos]. Nemanau, kad yra idealių situacijų, kai viskas lengva. Viskas labai priklauso nuo to, kiek kitas žmogus supranta, su kuo jis bendrauja ir ką tai gali reikšti. Kiek tas žinomas žmogus yra vaidmuo ir kiek jo žinomumas yra darbas. Galbūt kai kam lengviau, kai kam – sunkiau. Tarkime, ir medikus geriausia supranta antrosios pusės, dirbančios medicinos srityje. Juk tai specifinis darbas, kai žmogus kasdien susiduria su tragedijomis, mirtimi, dėl to gali kilti įvairių aspektų asmeniniuose santykiuose.
Antra vertus, aš pats galbūt ne visada suprantu, ką jaučia kitas, būdamas su manimi. Pats jau esu pripratęs, kad žmonės į mane atsisuka ar palydi žvilgsniu, tad to tiesiog nebepastebiu. Tai savotiškas apsaugos mechanizmas, nes jei nuolat jautriai dairyčiausi, kas kiek į mane pažiūrėjo, nesijausčiau nei labai gerai, nei labai saugiai. Tačiau esančiam šalia greičiausiai yra kitaip.
– Pabaigai dar norėtųsi sugrįžti prie Klaipėdos, tai turbūt dar ne paskutinė stotelė...
– Pirmomis savaitėmis norisi, kad būtų paskutinė. Kraustymasis yra didelis stresas ir didelė revizija. Ne tik daiktų, bet ir to, kuo užsiimi, prie ko esi prisirišęs. Turi nuspręsti, ką pasilieki, o kas tėra iš įpročio valkiojamas lagaminas, kurio turi atsisakyti.
Bet ar aš įsivaizduoju, kad jau nusėdau visam gyvenimui? Nežinau, turbūt ne. Gyvendamas Jungtinėje Karalystėje, rašiau knygą „Prijaukintoji Anglija“, joje pasakojau apie lietuvius, išvykusius dar prieš nepriklausomybę. Jie jau buvo įpratę, įsikultūrinę Anglijoje, o Lietuva reiškė tik tolimus vaikystės prisiminimus. Tačiau Anglija nebuvo jų šalis, jie netgi kalbėjo su akcentu. Ar ir aš pasenęs noriu taip baigti? Tikrai ne.
Aišku, kažkuri vieta bus paskutinė, tačiau tikriausiai apie jokią vietą kaip apie paskutinę negalvojame. Gyvenimas yra kelionė, o ne destinacija. Iš tiesų viskas yra virsme, o bet kuris įsikūrimas yra pasiruošimas kitai kelionei. Dar nežinau, kada ir kur, bet manau, kad po kelerių metų vėl galėsiu pasakoti apie persikėlimą. Galbūt į Italiją ar Ameriką...
