„Mažais žingsniais darau viską, kad į Lietuvą perkelčiau visas savo veiklas“, – LRT.lt sako fotografas Rokas Darulis, pastaraisiais metais gyvenantis tarp Vilniaus ir Londono. Mados pasaulyje įsitvirtinęs fotografas gali didžiuotis, kad jo darbai spausdinami prestižiniuose žurnaluose, priešais jo objektyvą atsiduria garsūs modeliai, tarp jų – ir milijardieriaus Elono Musko mama Maye. Tiesa, savo asmeniniu triumfu menininkas vadina parodą „Wild and Free“, kurioje įamžino tėvynės gamtos ir moterų grožį. Būtent šis projektas Roką suvedė ir su sužadėtine Marija.
– „Wild and Free“ – taip vadinasi sostinėje eksponuojama jūsų fotografijų paroda ir pirmasis autorinis albumas. Iš aplinkinių teko girdėti pasvarstymų, kad toks pavadinimas puikiai apibūdina ne tik šį projektą, bet ir jus patį. Pritartumėte?
– Pritarčiau. Augdamas daug laiko praleidau sodyboje pas senelius, miškų apsupty, mane visuomet traukė laukinė gamta. Turbūt labiausiai tai pajaučiau aštuoniolikos, persikėlęs į Londoną, kur dalį laiko gyvenu iki šiol. Gamtos ten man labai trūksta, todėl grįžus į Lietuvą norisi lėkti prie jūros, ežerų, tarsi bandyčiau atsigriebti už tai, ko daugelį metų stokojau.
– O dažnam vis dar atrodo, kad svetur – ir žolė žalesnė, ir dangus giedresnis...
– Nemanau, kad tai labai brandus požiūris. Suprantu, kad neretai nuvažiavus į kokį nors megapolį atrodo, kad ten daug įdomiau, visko yra, tačiau ilgiau ten pagyvenęs pradedi vertinti gyvenimo kokybę Lietuvoje.
Iš tiesų būdamas Londone jaučiuosi taip, lyg nuolat kažkur vėluoju, nuolat esu spūstyse, eilėse... Norint kur nors nuvažiuoti, ten turi sugaišti valandą ar pusantros, o užsimanęs ištrūkti į gamtą – ir dar ilgiau. Tai labai išvargina, todėl galiausiai pastebi, kad susitinki tik su draugais, gyvenančiais tavo rajone. Tai greičiau izoliuoja.
Tuo tarpu Lietuvoje turime daug gamtos, žmonių kiekis optimalus, atstumai – lengvai įveikiami. Daug kur gali tiesiog nueiti, neužtrukdamas gali apvažiuoti visą miestą, o vos per pusvalandį atsidurti prie ežero. Kas gali būti geriau?
Be to, daugelį metų gyvenau svetur – trejus metus su šeima praleidau Amerikoje, po to persikėlėme į Airiją, o nuo studijų metų gyvenau Londone, kur viena koja esu iki šiol, tačiau niekur nesijaučiau kaip namuose, visur buvau svečias. Namų jausmas aplanko tik Lietuvoje.
Todėl visuomet jaučiau tam tikrą vidinį konfliktą – noriu būti tėvynėje, tačiau pasirinkau karjeros kelią, dėl kurio turiu būti kitur. Rodos, norėjosi persiplėšti. Iš to ilgesio pastaraisiais metais pradėjau vis dažniau grįžti, vis daugiau laiko leisti čia, įsikūriau namus. Mažais žingsneliais darau viską, kad su laiku čia perkelčiau ir visas savo veiklas.
– Pripratote prie nuolatinio judėjimo ir negalite nusėdėti vienoje vietoje ar jau pasvajojate apie stabilumą?
– Atradau tam tikrą pusiausvyrą. Kai ilgiau užsibūnu Vilniuje, smagu nuvažiuoti į Londoną ir prasiblaškyti, tačiau juo paprastai persisotinu per savaitę ir noriu sugrįžti namo. Per daugelį metų gyvenimas taip mainėsi, kad jau norisi įleisti šaknis ir turėti daugiau stabilumo. Iš tiesų esu žmogus, kuriam jo reikia, bet dėl kažkokių keistų priežasčių pasirinkau profesiją, kur stabilumo visiškai nėra. (Nusijuokia.)
– Nepaisant to, jus vadina laimės kūdikiu – įsitvirtinote tarptautinėje rinkoje, dirbate su žinomais modeliais, jūsų darbus publikuoja garsiausi žurnalai. Kokia tokios sėkmės kaina?
– Londone turėti tau atstovaujančią agentūrą – didelis pasiekimas, industrijoje tai reiškia, kad esi profesionalus, vertinamas ir patikimas. Tačiau toks įsitvirtinimas reikalauja didelių aukų.
Dažnas klaidingai įsivaizduoja, kad gali prasimušti užsienyje būdamas Lietuvoje – iš patirties žinau, kad tai neįmanoma. Jei nori įsitvirtinti svetur, turi viską palikti, išvažiuoti ir ten minti savo taką, daug dirbti, megzti pažintis.
Taigi paauglystėje supratęs, kad savo ateitį noriu sieti su fotografija, išvykau studijuoti į Londoną, o baigęs mokslus norėjau kuo greičiau pradėti dirbti. Iš tiesų ilgus metus tikslingai ir daug dirbau, nežinodamas, ar mano pastangos kada nors atsipirks. Dabar pagalvoju, kad jei visą tą kelią reikėtų praeiti iš naujo, nežinau, ar pasiryžčiau, bet anuomet turėjau daug jaunatviško maksimalizmo ir aiškų tikslą, kuris neleido nukrypti nuo kelio.
Pradžia buvo labai neaiški, uždirbau mažai, vos užtekdavo pragyvenimui, tačiau tuo metu pinigai man nerūpėjo – viską dariau iš meilės profesijai, noro tobulėti ir pasiekti tai, ką buvau užsibrėžęs.
Mane ypač traukė mados fotografija. Taigi iš pradžių vienoje agentūroje modelius fotografavau nemokamai, bet po kelių mėnesių supratau, kad nebepragyvenu ir agentūra pradėjo man mokėti – už fotosesiją gaudavau keliasdešimt svarų.
Netrukus sulaukiau pasiūlymo tapti studijos asistentu. Šis darbas taip pat pareikalavo daugybės jėgų, nes darbo valandų neskaičiuodavau – ateidavau pats pirmas, visus įleisdavau, ruošdavau kavą, nešiodavau daiktus, padėdavau per fotosesijas, o joms pasibaigus viską sutvarkydavau ir namo sugrįždavau tik vėlai vakare. Šalia to dar papildomai fotografuodavau.
Praleidęs Londone aštuonerius metus supratau, kad nuo tokio gyvenimo ritmo pervargau ir daugiau nebegaliu, praktiškai pasidaviau ir išvažiavau į Lietuvą. Tačiau čia pabuvau vos porą savaičių – kai palikau Londoną, atsirado agentūra, kuri norėjo man atstovauti, taigi vėl susikroviau lagaminus ir grįžau atgal. Dabar, po keliolikos metų Londone, jau galiu dalį laiko būti Lietuvoje, tačiau kas kartą būdamas čia pajaučiu, jog darbo sumažėja – kai tavęs nėra vietoje, tavęs reikia rečiau.
– Beklausant jūsų susidaro įspūdis, kad mados pasaulyje darbas vyksta konvejeriu, o ar lieka vietos kūrybai?
– Lieka, tačiau ribotai. Mados fotografo darbas yra kuo tiksliau išpildyti kūrybos vadovų viziją. Prieš fotosesiją gaunu daugybės puslapių dokumentą, kuriame tiksliai aprašyta kūrybos kryptis, dekoracijos, šviesos, modeliai, jų makiažas ir šukuosena. Kiek daugiau kūrybinės laisvės yra fotosesijose žurnalams, tačiau ir ten yra daugybė taisyklių bei įvairių niuansų, kurių privaloma laikytis.
Būtent todėl, pavargęs nuo komercinių fotosesijų, pradėjau galvoti apie ką nors kūrybiškesnio – ilgalaikį projektą, kurį galėčiau išvystyti į parodą ir knygą. Taip prieš šešetą metų gimė „Wild and Free“. Kadangi tai buvo mano pabėgimas nuo visų darbų, pradėjęs jį daryti, pasakiau, kad niekam neleisiu įsikišti ar primesti savo nuomonės ir viską darysiu taip, kaip noriu. Taigi šis projektas yra mano asmeninis triumfas.
– Koks jausmas šešerių metų darbą, fotografijų albumą, laikyti rankose, versti jo puslapius?
– Dar ruošiant albumą buvo labai daug jaudulio – reikėjo išsirinkti popierių, drobę, įspaudą... Galvoji, dėlioji, bet nežinai, kaip galiausiai viskas atrodys. Taigi liepą gavęs pirmąją atspausdintos knygos kopiją, bijojau ją atsiversti, galvojau – o kas, jeigu įsivėlė klaida ar spausdinant išsikreipė spalvos? Pamenu, tuo metu namuose buvome kartu su sužadėtine, kai pamatėme, jog viskas puikiai pavyko, užliejo emocijų banga, pradėjome šokinėti iš laimės. Buvo sunku patikėti, kad viskas pavyko.
– Vis tik gyvename skaitmeninių nuotraukų laikais, kodėl jums taip norėjosi popierinės knygos? Juk galėjote savo darbais tiesiog dalytis socialiniuose tinkluose...
– Tiesą sakant, kai dar nežinojau, kad projektas taps knyga, nuotraukomis dalijausi socialiniuose tinkluose. Sulaukęs teigiamų atsiliepimų, supratau, kad iš to gali išeiti didesnis projektas ir jas viešinti lioviausi, norėjau išlaikyti paslaptį iki parodos ir albumo pasirodymo.
Turbūt sunkiausia ir buvo kelerius metus fotografijų niekam nerodyti, nors buvo daug kadrų, kuriais norėjau dalytis. Bet ne mažiau žavėjo mintis po savęs palikti apčiuopiamą daiktą. Galbūt po 30 metų kas nors jį atras kur nors senelių lentynoje ir susidomėjęs atvers.
Iš tiesų šiandien visi padarome šimtus nuotraukų, bet jos nugula kažkur debesyje, kietuosiuose diskuose, lieka užmirštos ir tarsi išnyksta. Vartant popierinį albumą atrodo, kad tie kadrai gyvena toliau. Netgi turėjau idėją iš kiekvienų metų atsirinkti po 100 nuotraukų, kurios apibūdina tuos metus, ir jas atsispausdinti, susidėti į albumą.
Albumas „Wild and Free“ man taip pat tapo savotišku dienoraščiu, nes kiekviena nuotrauka yra emociškai susieta su tam tikru mano gyvenimo etapu, santykių pokyčiais, artimųjų netektimis. Nors atrodo, kad per penkerius metus tiek visko nutiko ir visi įvykiai galvoje susipynė, kiekviena fotografija mane sugrąžina į fotosesijos dieną – kiekvieną jų labai aiškiai pamenu, gerai atsimenu, koks tądien buvo oras, kaip sekėsi, kaip jaučiausi, kas tuo metu vyko mano gyvenime.
– Vadinasi, apie jus daugiau pasakoja jūsų darbai nei socialiniai tinklai?
– Anksčiau daugiau visko dėdavau į socialinius tinklus, dalydavausi ir asmeninio gyvenimo akimirkomis, tačiau kažkuriuo metu pavargau. Taip pat jaučiu, kad su metais norisi vis daugiau pasilikti sau. Paradoksalu – kai visi nori dėmesio, aš vis labiau vertinu savo privatumą, ramybę ir tylą. Iš tiesų esu jautrus introvertas, todėl daugiau savęs išdalijęs noriu poilsio. Nors nuolat tenka dirbti su didelėmis komandomis, pastebiu, kad po ilgesnio laiko jau pradedu dairytis tylaus kampelio, kad galėčiau vėl įsikrauti.
– Sakėte, kad prisimenate kiekvieną „Wild and Free“ fotosesiją. Kaip jos vyko? Atrodo, kad už nuotraukų slepiasi ir labai įdomus procesas.
– Pats procesas suteikė daug gerų emocijų. Iš tiesų darbas studijoje nėra toks spindintis ir romantiškas, koks gali pasirodyti iš šono – ilgos darbo valandos, daug skubėjimo ir bandymas įgyvendinti iš anksto numatytą kadrą. Nėra jokios paslapties ir atradimo džiaugsmo.
Tuo tarpu fotosesija gamtoje, miške yra kaip žvejyba ar medžioklė – pasiimi savo įrankį – fotoaparatą, pasikvieti modelį, važiuoji į gamtą, bet nežinai, ką gausi. Kartais dėl to netgi jausdavau tam tikrą kaltę – nors nesi tikras, kad pavyks pagauti norimą kadrą, modelis dėl tavęs turi atsikelti paryčiais, lipti į šaltą vandenį....
Aš ir pats keldavausi trečią nakties, kad spėčiau susiruošti, pasiimti modelį ir nuvykti į numatytą vietą, kol dar ankstus rytas ir yra geriausia šviesa. Dažniausiai septintą ryto visos fotosesijos jau būdavo pasibaigusios ir nekantraudavau grįžti namo bei išvysti nuotraukas.
– Apsinuoginti prieš kamerą moterims yra labai intymus ir jautrus momentas, kaip užtarnauti jų pasitikėjimą?
– Man padėjo daugelio metų įdirbis, be to, dauguma pozavusių moterų yra iš mados pasaulio, tad jas pažinojau jau anksčiau, buvome kartu dirbę. Jos sakė pasitikinčios manimi ir mano vizija, žinojo, kad nuotraukose neatrodys vulgariai. Tą pasitikėjimą stengiausi kurti ir proceso metu. Dar prieš fotosesiją su modeliu viską aptardavome, papasakodavau savo viziją, klausdavau, ar jausis patogiai ir pan. Galiausiai prieš publikuodamas visas nuotraukas parodydavau, taigi moterys galėjo būti tikros, kad nebus paviešinta niekas, ko jos nenorėtų viešinti. Galima sakyti, išėjo gražus bendradarbiavimas.
– Tiesa, kad būtent šis projektas jus suvedė su sužadėtine Marija Mašanauskaite?
– Taip, už mūsų pažintį turiu padėkoti projektui. (Šypteli.) Pamenu, ketinau fotografuoti pajūry, taigi ieškojau ten modelių. Pirmiausia su manimi susisiekė Marijos sesuo Uršulė ir pasakė, kad norėtų man pozuoti. Fotosesija praėjo gerai, įamžinau ją ant Olando kepurės.
Po kelių savaičių viename koncerte ją sutikau su keliais draugais ir seserimi Marija. Prakalbėjome visą vakarą. Tiesa, iškart po to turėjau išvažiuoti, tačiau man grįžus vėl susitikome ir pradėjome bendrauti. Vėliau savo projektui fotografavau ir Mariją, ją ir seserį taip pat galima pamatyti albume.
– Atrodo, kad jūsų santykiai išsirutuliojo labai greitai, netrukote ir susižadėti.
– Ir taip, ir ne – pasipiršau po pusantrų metų draugystės, tai yra pakankamas laikas pažinti kitą. Iš tiesų nuo pat pradžių pajautėme ryšį, labai gerai sutarėme, atvirai bendravome, sutapo mūsų požiūriai į gyvenimą, tikslai, mums buvo gera būti dviese, todėl nebuvo jokių dvejonių ir ilgų svarstymų. Be to, jau esu ne jaunuolis, tad nebuvo ko delsti, galvoju apie ateitį, noriu šeimos.
– Ne paslaptis, kad savo namuose Vilniuje esate įsikūręs ir studiją. Darbai neįsisuka į poros gyvenimą?
– Iš tiesų prieš šešerius metus čia įsirenginėjau studiją, bet taip jau nutiko, kad ši tapo ir mano namais. Tačiau man tai patiko, visad norėjosi namuose susikurti kūrybišką erdvę. Tiesa, nepasakyčiau, kad dabar namuose fotosesijas rengiu labai dažnai, dabar dažniau iš namų nuotoliu dirba Marija. Kol kas viską suderiname, tačiau atrodo, kad pradeda stigti vietos ir su laiku vis labiau norisi atskirti darbo bardakėlį ir namų tvarką, todėl jau pagalvojame apie atskirą erdvę darbui, o namus palikti tik mums.
– Turite svajonių namų viziją?
– Prieš metus įsigijome sodą. Kuo daugiau laiko ten praleidžiame, tuo geriau įsivaizduojame save gyvenančius kur nors už miesto, miško apsupty, nedidelėje bendruomenėje. Galbūt ateity taip ir bus, tačiau kol kas sunku palikti miestą – čia mus laiko įvairios veiklos, darbai.
– Sakoma, kad buitis žudo kūrėją, pritartumėte?
– Man patinka krapštytis prie namų, ką nors paremontuoti, pasitvarkyti. Tai savotiška meditacija... Iš tiesų tam, kad galėčiau kurti, man reikia nuobodulio, tad buitis ir buvimas namuose man kaip tik dažniau padeda kurti. Manau, kad ir naujas projektas gims tada, kai vėl stabtelsiu ir aplankys nuobodulys.
Kol kas tam laiko neturiu – pastarąjį pusmetį ruošiausi „Wild and Free“ parodai, dirbau prie albumo, tam ketinu skirti ir ateinančius metus. Vilniuje paroda bus eksponuojama iki rugsėjo 27-osios, po to norėčiau ją eksponuoti ir kituose miestuose, galbūt net pavyktų išvežti į užsienį. Taigi kol kas artimiausias laikas bus skirtas šiam projektui, o tada pamatysim, kas laukia ateity...
Apie R. Darulio parodą – ir LRT TELEVIZIJOS laidos „Labas rytas, Lietuva“ reportaže:
