Kai 33-ejų metų Lukas Jonaitis traukia pasivaikščioti su artimaisiais į gamtą, tie jau žino, kad gali ilgam įstrigti vienoje vietoje, jeigu Lukui prireiks nufotografuoti įdomų grybą ar vabalą. Sykį jis net patyręs autoavariją fotografavo dangų, nes „labai gražiai žaibavo link Molėtų“. Kaip LRT.lt sakė Lukas, gamtą fotografuodamas jis ir pailsi, ir geriau pažįsta pasaulį.
– Gamtos fotografija užsiimate nuo vaikystės. Kaip konkrečiau viskas prasidėjo ir vystėsi?
– Gimiau ir augau Vilniuje, bet save visad laikiau labiau birštoniškiu, nes visą vaikystę leisdavau vasaras pas senelius Birštone ir sodyboje šalia jo, o ir jaučiuosi ten geriau negu didmiestyje. Susidomėjimą gamta perėmiau iš tėvų ir senelių. Pradžioje tėtis parvežė skaitmeninę „muilinę“, su ja padariau kelis [labai smulkių objektų] makrokadrus. Tiesa, jie nebuvo labai vykę, tačiau procesas man pasirodė labai įtraukiantis. Dar ir dabar pamenu, kaip viskas painu buvo ir norėjosi išsiaiškinti, kaip gražiai užfiksuoti smulkias detales.
Nepamenu, kurioje klasėje buvo duota užduotis užfiksuoti geometrines formas. Aš pateikiau kadrą su rasos lašu ant žalio lapo, per kurį sklido saulės šviesa. Kitiems visai patiko, sulaukiau paskatinimo, nors man dabar jau baisu net žiūrėti būtų (šypsosi).
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Vilniuje užaugęs Lukas geriau jaučiasi Birštone, ten leisdamas vasaras ir pamilo gamtą.
- Lūžio taškas buvo pirmojo šokliavorio portretas, jis įkvėpė pamiršti vorų baimę.
- Audrų fotografija reikalauja meteorologijos žinių ir orų analizės, siekiant pasiekti galingiausią audros dalį – supercelę.
- Nors gamtos fotografija nėra pagrindinis pragyvenimo šaltinis, ji teikia malonumą, atsipalaidavimą ir galimybę užsidirbti papildomai per fotobankus.
Vėliau įstojau į internetinę fotobendruomenę „Fotokūdra“, ten tuo metu būrėsi daug Lietuvos fotografų. Pradėjau kelti savo kadrus, sulaukiau daug kritikos, tačiau stengiausi su ja susitaikyti kaip su normaliu dalyku ir mokytis fotografijos pagrindų.
Kažkuriuo momentu pajutau, kad skaitmeninės „muilinės“ neužtenka techniškai užfiksuoti kadrams, nėra fono suliejimo, o ir ryškumo zonos valdyti negali. Senelis iš giminaičio nupirko rimtesnį fotoaparatą, su juo atsivėrė didesnės galimybės. Aistra palaipsniui augo. Fiksavau daugiausia makropasaulį – vabzdžius, vorus.
Tam tikras lūžio taškas buvo, kai nufotografavau savo pirmąjį šokliavorį. Man jis taip patiko, kad net vorų baimę užmiršau. Ar verta tuo užsiimti, klausimų net nekilo – tokia saviraiška man yra ir atsipalaidavimas, ir pasaulio pažinimas, ir supratimas, kaip veikia šviesa, spektrai...
– Kaip viskas vyksta dabar: ar, tarkim, einate savaitgaliais į gamtą ieškoti ko nors įdomaus, o gal nusiteikiate, kad per atostogas daugiau dėmesio skirsite vabzdžiams?
– Būna visaip. Kartais priklauso nuo nuotaikos, kartais – tiesiog nuo orų. Kadangi dar ir audras medžioju, esant tinkamoms oro sąlygoms stengiuosi išvykti į užmiestį jų gaudyti.
Kiekviena sritis net ir toje pačioje makrofotografijoje reikalauja skirtingo pasiruošimo. Vorų portretams naudosi vienus nustatymus, kokiems grybams, gleivūnams – jau visai kitus. Kai pradedi gilintis, daug kas pasirodo gana sudėtinga, reikia tikrai nemažai žinių, kaip makropasaulį tinkamai užfiksuoti.
Dažnu atveju tiesiog prireikia nemažai technikos temptis su savimi, nes niekada nežinai, ką aptiksi. Daug kas mano aplinkoje stebisi, kodėl tiek visko tempiuosi su savimi. Bet tai mano našta, kurią pats pasirinkau.
– Ar nebūna, kad einate pasivaikščioti į mišką su draugais ar artimaisiais ir jie skundžiasi, kad jiems nusibosta laukti, kol jūs ten ką nors apžiūrinėjate ir fiksuojate?
– Dažnai pasitaiko. Bet artimieji jau priprato, pažįsta mane. Žino, kad nuo vaikystės esu trenktas dėl gamtos.
– O kaip vyksta audrų ir žaibų medžioklės: ar lekiate artyn, kai artinasi audra? Gal šią lietingą vasarą ypač daug dramatiškų kadrų?
– Šią vasarą įspūdingų vaizdų mūsų regione kiek mažiau. Audrų fotografija – ypatinga sritis, tenka jau ir meteorologijos žinias naudoti. Pamenu, vos tik pradėjau audras medžioti, tiesiog vydavausi tai, ką matau. Dabar prieš kiekvieną išvažiavimą bent kelias dienas aktyviai analizuoju orų sąlygas. Paskutinę dieną, jei prognozė išlieka stabili, važiuoju. Tikslas dažniausiai būna pasiekti galingiausią audros dalį – supercelę, nes joje vyksta vieni įdomiausių procesų gamtoje, ten ir susiformuoja viesulai. Tenka artintis gana arti, bet kai išmanai audros struktūrą, tai visai nebaisu, atvirkščiai – be galo įdomu.
– Kokiais keliais savo kadrais labiausiai džiaugiatės? Gal pavyko įamžinti ką nors reto, gal kas nors labai ilgai užtruko ar pan.?
– Makrofotografijos srityje man yra vertingiausi šokliavorių portretai, nes žinau, jog ir darbo į juos daugiausia esu įdėjęs. Yra tokių kadrų, prie kurių užfiksavimo ir apdorojimo dirbau paromis.
Žiemą makrofotografijoje dominuoja snaigės. Be galo mėgstu jų fotografavimą, nes nerastum nė vienos identiškos snaigės. Ši sritis neišsemiama, tik fotografuojant reikia pasistengti.
Gamtos reiškinių fotografijoje neabejotini mano favoritai – supercelės. Praėjo nemažai laiko, kol supratau, koks tas audros mechanizmas ir kur jų ieškoti. Nemažai jų jau esu užfiksavęs, tačiau niekuomet nenusibosta.
– Dėmesį labai traukia ir jūsų kadrai su gleivūnais. Prašyčiau papasakoti, kas tai per dalykas ir kaip sugalvojote juos fotografuoti.
– Gleivūnų mano fotografijose atsirado palyginti neseniai, vos prieš metus, tačiau įtraukė mane gana stipriai. Tai be galo keisti pirmuonys organizmai, nei grybai, nei gyvūnai, kurie pasižymi labai specifinėmis gyvenimo būdo savybėmis. Jų kūnelis dar vadinamas plazmodiumu, tai želatininė masė, kuri gali judėti ir keisti formą. Tokiu būdu jie keliauja ir maitinasi, o vėliau keičia stadiją: darinys sustoja ir ima formuoti vaisiakūnius – miniatiūrines grybelius primenančias struktūras.
– Daug kas turbūt jus lygina su gamtos fotografu Mariumi Čepuliu. O pats save su juo palygintumėt?
– Esame bendraminčiai gamtos fotografai ir netgi kolegos „SkyChasersLT“ dangaus vaizdų gaudytojų grupelėje, vieni iš keturių jos įkūrėjų (kiti du – Tadas Janušonis ir Mindaugas Gasparavičius). Su Mariumi yra tekę ir kartu vykti stumbrų ieškoti, pamenu, kaip jis rodė miške esančius lūšies pėdsakus ir kitų naudingų dalykų papasakojo.
– Gal yra kas nors, ką labai norite nufotografuoti, ko ieškojote, ką padaryti stengėtės, bet niekaip nepavyko?
– Daugiau esu nenufotografavęs negu nufotografavęs – geidžiamų objektų tikra gausybė! Gyvūnų rūšių, kurias noriu pamatyti ir užfiksuoti, yra begalės. Iš šokliavorių labai norėčiau užfiksuoti ugniašoklio patinėlio portretą, jie pas mus gana reti ir paprastai aptinkami tik pavasarį, tačiau pasižymi gana ryškiai raudona spalva. Kalbant apie gamtos reiškinius, visų jų fotografų siekiamybė – viesulas.
– Ar jūs iš gamtos fotografijos ir pragyvenate?
– Nors laikau save gamtos fotografu, dirbu visai kitoje sferoje. Šiuo metu esu kasos aparatų serviso specialistas kasų aptarnavimo įmonėje. Reikia kažkaip išgyventi ir gamtos fotografams (šypsosi).
Iki pragyvenimo iš to dar trūksta, šios svajonės neapleidžiu. Šiuo metu iš jos pavyksta užsidirbti papildomai. Įdarbinau savo fotografijas internetinėje prekyboje, vadinamuosiuose fotobankuose. Praktiškai iš kiekvieno fotografavimo parsivežu kadrų, kuriuos vėliau galiu apibūdinti ir įkelti į internetinius puslapius parduoti.
– Nemažai žmonių norėtų mokėti gražiai nufotografuoti drugelius ir žaibus (dėl vorų tai abejoju), bet jiems nelabai pavyksta. Ar realu tai padaryti telefonu? Ir gal galite duoti kokių nors bendro pobūdžio patarimų, kaip tą padaryti?
– Su šiuolaikine technika viskas realu, svarbu nenusivilti pradžioje, kai nepasiseka. Iš savos patirties galiu pasakyti, jog tik bandymas vėl ir vėl iš naujo duoda rezultatą. Jei sugalvojote nufotografuoti drugelį, bandykite, jei nepavyksta, pasiskaitykite, kaip juos geriau fotografuoti, kur jų ieškoti. Gal tiesiog reikia susirasti gražią pievą, kurioje jie tupiasi ant smilgų, ir vis sugrįžti padaryti naujų kadrų? Gal tiesiog reikia anksčiau atsikelti, kol jie ramesni ir nenuskrenda vos prisiartinus?
Dabartiniams telefonams net makroobjektyvų galima rasti, su kuriais galima išgauti visai patenkinamą kokybę. Kalbant apie techninę pusę, reikia stengtis suprasti pagrindines kompozicijos taisykles ir jų laikytis, suprasti, kokia gali būti šviesa, kada ji tinkama, kada ne. Dabar telefono nustatymai reguliuojami panašiai kaip ir fotoaparato. Nebijokite išbandyti rankinio valdymo režimo (žymimas M – manual) ir pamatysite, jog kadrai keičiasi. Jūs tapsite savo kadro valdovu (šypsosi).
– Gal ir įdomių momentų iš fotografavimo atsimintumėte?
– Fotografuojant visko nutinka. Kartą vasarą važiuodamas fotografuoti meteorų lietaus įsirėžiau į šerną. Automobilis sumaitotu priekiu liko vienu ratu kaboti ant aukšto pylimo, tačiau aš tęsiau fotografavimą. Vėliau atvažiavę bičiuliai šaipėsi, kad kol pagelbėti sustoję žmonės vaikščiojo po pievas, ieškodami didelio šerno gaišenos, aš fotografavau dangų, nes ten buvo puiki vieta ir gerai žaibavo link Molėtų. Atvažiavusi policija negalėjo privažiuoti arčiau sudaužyto automobilio, nes ten stovėjo mano trikojis su fotoaparatu ir gaudė žaibus ir meteorus.
