Daugelis augintinius turinčių žmonių mėgsta paplepėti apie savo šuniukus ar kačiukus, na, o Edgaras Čepulkovskis gali su meile pasakoti apie savo auginamus vorus bei tarakonus. Dar vaikystėje tokį pomėgį atradęs vilnietis dabar iš to ir pragyvena – kartu su augintiniais vyksta pas vaikus į ugdymo įstaigas ir netgi filmuojasi filmuose. LRT.lt vorų žinovas patikino, kad daugeliui neįprasti gyviai atstumiantys atrodo tik iš pradžių – vėliau žmonės prie jų pripranta ir netgi nori įsigyti daugiau aštuonkojų draugų.
– Vaikai tėvų dažniausiai prašo šuniuko ar kačiuko, o kaip jūs sugalvojote, kad jus domina vorai?
– Visada mėgau stebėti gamtą, pirmąjį savo vorą aptikau kaimyno namo kampe ir pradėjau juo rūpintis. Jis buvo gerai įmitęs, nes vis gaudavo papildomą maisto dozę, kokią musę ar kitą nelaimėlį, kurį aš jam atnešdavau. Tada man buvo gal aštuoneri.
Kačiukus ir šuniukus aš irgi mėgau, auginau. Bet vorai man visada buvo įdomūs ir išskirtiniai, tik pradžioje net galvoje negalėjo tilpti mintis, kad galima auginti ne tik tą vorą, kuris pats įsikuria namie, bet ir turėti tokį, kuris tilptų į delną.
Mano didžioji kelionė į paslaptingąjį vorų pasaulį prasidėjo, kai vienas žmogus norėjo man padovanoti egzotišką vorą, bet nesugebėjo jo rasti, ir man apie tai prasitarė. Tada ėmiausi ieškoti pats: teko knistis daugybėje įvairių šalių interneto forumų, verstis tekstus iš skirtingų kalbų ir kankinti savo klausimais jau esamus vorų augintojus. Per tas paieškas susirinkau nemažą bagažą žinių ir radau savo pirmąjį augintinį. Tada man buvo gal aštuoniolika.
– Tad koks buvo pirmasis neįprastas jūsų augintinis? Ir kaip į tai reagavo jūsų tėvai?
– Patikslinu, tai buvo ne pirmasis, o pirmieji. Pavyko įsigyti Vilniuje netgi du, tai buvo venesuelietiškas saulės tigras (Psalmopoeus irminia) ir dar vienas tarantulas (Psalmopoeus cambridgei) – tai nebuvo patys ramiausi ir naujokui tinkamiausi vorai. Supratau, kad jie įdomūs ir išskirtiniai, kiekvienas turi savo gyvenimą, o priežiūra labai paprasta.
Mano kolekcija nepastebimai nuo dviejų vorų išaugo iki dešimties, vėliau – ir iki šimto. Pajutau, kad atlyginimas vis kažkur dingsta, o augintinių vis daugėja. Specialiai jiems atlaisvinau dalį senos sovietinės sekcijos, atvedžiau šildymo laidus, o tiems, kuriems reikėjo, pagaminau terariumus.
Tuo metu gyvenau su tėvais, mama matė, kad kažką slepiu. Pradžioje galvojo, kad kažkokiom kvailystėm užsiimu, bet vieną kartą pamiršau sekciją užrakinti ir gimdytoja joje atrado vorų karalystę.
Tai man baigėsi labai blogai: gavau pylos, velnių ir panašių dalykų. Taip pat gavau pasiūlymą atsikratyti visų savo augintinių arba apleisti gyvenamąją vietą kartu su jais.
Spintos neberakinau, nes apie vorus jau žinojo ne tik namiškiai, bet ir kaimynai, o pasiūlymai kraustytis iš namų vis kartojosi. Nežinau, kuo viskas būtų pasibaigę, jei vieną dieną nebūčiau anksčiau grįžęs namo iš darbo.
Kai vorą ar tarakoną kasdien matai šalia, jį maitini, prižiūri, supranti, kad jis nėra tau priešas.
Savo kambaryje aptikau savo gimdytoją su draugėmis. Mama ant rankos su malonumu laikė Meksikos raudonkelį paukštėdą (Brachypelma smithi) ir savo bičiulėms pasakojo, koks jis gražus, gyrėsi, kad tokių yra ir daugiau.
Po to mūsų nesutarimai baigėsi ir mama pripažino, kad mano aštuonkojai augintiniai turi teisę į gyvenimą sekcijoje įkurtame insektariume.
– O kada supratote, kad tie voriukai ir vabaliukai – ne tik jūsų hobis, bet ir profesija, ir verslas? Gal buvo ir kažkoks lūžio momentas, kai pagalvojote, kad iš šio reikalo tikrai pavyks pragyventi?
– Virsmas vyko lėtai. Aš mėgavausi savo augintinių įvairove, ramybe, kuria jie spinduliavo, ir unikalumu. Bet taip pat daug skaičiau ir jais domėjausi toliau, teko bendrauti su profesoriais, kitais augintojais, veisėjais.
Pasisakydavau interneto forumuose ir dėl savo aktyvumo sulaukiau ne vieno klausimo, ar galėčiau padėti įsigyti vorų tautiečiams, taip pat latviams ir estams. Sunku man nebuvo, nes turėjau ryšių visoje Europoje. Po kurio laiko į mane daug kas pradėjo žiūrėti kaip į vorų pardavėją. Užklausų buvo daug, fiziškai nesugebėjau visko atsiminti, tad sumaniau viską perkelti į internetinę erdvę – taip 2012 m. ir atsirado mano internetinė parduotuvė „Staktos voras“.
Staktos – todėl, kad buvau pasirinkęs tokį slapyvardį forumuose (rinkausi tarp Staktos ir Plintuso).
Netrukus supratau, kad vien padėdamas išsirinkti augintinį neišsisuksiu – vorams reikia maisto, terariumų, dekoracijų ir t. t. Palengva mano nedidelė internetinė parduotuvė virto didele platforma. Be to, prekiaujame ne vien vorais, bet ir kitais nariuotakojais (skorpionais, gyvalazdėmis, šimtakojais ir kt.), varliagyviais bei moliuskais.
Taip pat ruošiame edukacijas moksleiviams ir turime gyvūnų-aktorių agentūrą.
– Jūsų parduotuvėje Madagaskaro šnypščiančiojo tarakono aprašyme parašyta: „Šie mieli padarėliai yra labai gražūs ir įspūdingi.“ Bet turbūt taip mano tik nedaugelis žmonių, o dauguma sako, kad jūsų augintiniai – bjaurūs ir baisūs?
– Neretai kreipiasi žmonės, kurių artimieji tik vos ne vos sutinka namuose laikyti tokį „baisų“ padarą. Ne kartą girdėjau, kad vėliau tie besipriešinę artimieji naująjį augintinį taip pat labai pamilo, kartais ir patys pasiūlo įsigyti dar vieną.
Ypač daug vietos namie mėgsta užsiimti katinas, o kiti augintiniai vietos praktiškai neužima.
Visada sakau, kad didžiausia baimė yra nežinojimas ir stereotipinis mąstymas. Kai vorą ar tarakoną kasdien matai šalia, jį maitini, prižiūri, supranti, kad jis nėra tau priešas.
Matai jo vykdomas statybas, kitas veiklas ir tai yra įdomu, todėl labai lengva „užsikabliuoti“. Jei turi vieną vorą – dažniausiai bus ir antras.
– Su savo įdomiaisiais augintiniais keliaujate ir po vaikų darželius bei mokyklas. Kokių reakcijų sulaukiate iš vaikučių? Ir ar nebuvo taip, kad kokio vaiko mama ar darželio auklėtoja pakeltų triukšmą, kad gąsdinate jų atžalas?
– Turime „Nebaisos“ projektą mažiesiems ir „Po stiklu“ vyresniems mokiniams. Pradžioje visada būna įvairiausių reakcijų – nustebimo, pasišlykštėjimo, baimės. Dažnai girdžiu frazę: „Užkristų voras man ant kaklo – tikriausiai numirčiau iš baimės.“
Bet vaikai yra smalsūs ir mažiau bailūs nei suaugusieji. Jei tik galėtų, paimtų visus mūsų vabzdžius ir nešiotų rankose.
Suaugusieji jau nebūna tokie drąsūs, bet džiaugiuosi mūsų pedagogais, kurie net ir tada, kai bijo, neišsiduoda ir vaikams tos baimės neperduoda, tiesiog stebi veiksmą iš toliau.
Manau, kad blogiausia, ką gali daryti tėvai, – tai formuoti savo atžaloms nepagrįstas baimes. Visada sakau, kad vorus reikia gerbti ir jie niekada nieko nedarys.
– Ar visi tie gyviai, kurie keliauja su jumis po vaikų darželius, ir gyvena kartu su jumis? Jei taip, kaip ir kur jie sutelpa?
– Su manimi gyvena mano žmona, vaikas, šuo, katė, šiek tiek tarakonų ir būrelis šiandien likusių ištikimiausių augintinių. Jei nekalbėsime apie vaiką ir apie pūkuotus keturkojus (ypač daug vietos namie mėgsta užsiimti katinas), kiti augintiniai vietos praktiškai neužima.
– O kaip žmona ir vaikas žiūri į šitokį jūsų pomėgį, gal turi savo numylėtinių augintinių?
– Žmona pradžioje buvo šokiruota mano veiklos, bet, kaip ir minėjau, viskas yra tik dėl nežinojimo. Dabar ji puikiai sutaria su dauguma gyvūnų. Patiems būna juokinga, kai kelionės metu sutinkame kavinėje ar viešbutyje kokį tarakoną – kiti žmonės paprastai keikiasi ir baisisi, o mes bandome tą keliauninką patyrinėti. Kartą Maltoje miesto centre pamatėm vieną gražų ūsuotą kenkėją, kuris iš visų jėgų bandė pabėgti iš centrinės gatvės, nardydamas tarp turistų kojų. Mes su žmona ilgai sekėm paskui jį ir bandėme įsižiūrėti, nors gal ir atrodėme keistai.
Vaikas dabar turi savo augintinį – prie įėjimo į namą ant durų gyvena Kryžiuotis. Jis yra gal kelis kartus didesnis nei jo giminaičiai, nes beveik kasdien gauna po didžiojo milčiaus lervą.
– Visgi tie vorai ir vabalai gali atrodyti labai nuobodūs, palyginti su šuniukais ar kačiukais. Ar jūsų gyvūnėliai turi vardus, ar galite apibūdinti savo augintinių charakterius?
– Oi, tai labai klaidinga nuomonė. Voras nėra nuobodus, jis visada kažką veikia – stato tinklus, kasa urvus. Jis turi savo atskirą gyvenimą. Tarakonai, nors ir ganėtinai primityvūs, bendrauja tarpusavyje, pešasi, mušasi sparnais arba konkuruodami bando nugraužti viens kitam ūsus. Tarakonų yra pačių įvairiausių – raudonų, geltonų, žalių, šnypščiančių, yra šachmatinių ir su klaustukais ant šarvo. Todėl, jei kas sako, jog vorai ar vabalai nuobodūs, tikriausiai nėra nieko tokio gyvenime auginęs.
Su gyvūnų vardais sudėtingiau, paprastai vardai jiems neprilimpa ir vadinu juos pagal charakterį arba sutrumpintą lotynišką pavadinimą, pvz., Irma, Blondinė, Čakas, Albo ir t. t.
Irma – tai venesuelietiškas saulės tigras (Psalmopoeus irminia), kitiems – tiesiog tarantulas. Jis mėgsta ramybę ir savo voratinklį, o suerzintas tampa labai greitas ir gali atrodyti, kad jis geba teleportuotis.
Čakas – irgi tarantulas, oficialiai besivadinantis Čako geltonkelis (Grammostola pulchripes). Tai – tikrai arogantiškas ponas, jeigu tu jam neįdomus, matysi tik jo pilvuką urvelyje.
Blondinė – didysis paukštėda (Theraposa blondi), vienas didžiausių pasaulio vorų, tikra karalienė, su kuria reikia atitinkamai elgtis. Turi jai duoti ėsti, prižiūrėti, bet rankų prie jos kiršti negalima. Jei kažkas nepatinka – šnypščia.
Žodžiu, visi vorai turi charakterius, bet paprastai tai būna ne vieno voro, o visos rūšies charakteris. Retais atvejais pasitaiko nukrypimų nuo standarto.
– Ar galite atsiminti smagių istorijų apie savo augintinius, kaip tos, kuriomis dalijasi šuniukų ir kačiukų augintojai?
– Kartą sudužo saulės tigro terariumas ir reikėjo jį perkelti į kitą. Atidaręs terariumą jį mačiau, o po to supratau, kad jau jaučiu jį ant kaklo – tokio žaibiško šuolio ir greičio nesitikėjau. Aišku, voras buvo sėkmingai perkeltas į naujus namus, bet adrenalino buvo tiek, kad tikriausiai būčiau galėjęs ir automobilį pakelti.
Seniau esu turėjęs vėžlį, kuris buvo vardu Tadas, gyveno savo 400 litrų akvariume ir vargo nematė. Bet kartą per Velykas jis pridėjo kiaušinių. Tą vėžlį mes gavome iš žmogaus, kuris nebegalėjo jo prižiūrėti, tad patikėjome, kad tai patinukas, lyties net netikrinome. Jis ir vėliau reguliariai dėdavo kiaušinius per Velykas, o vardo taip ir nepakeitėme.
Kelis kartus į „Staktos vorą“ paskambinę žmonės teiravosi, kaip atskirti gyvatės lytį. Yra patikimas būdas, bet jis ganėtinai sudėtingas ir paprastam žmogui geriau to nedaryti. Verčiau palaukite kelerius metus ir, jei sudės kiaušinius, vadinasi, tai patelė. O dėl vardo – gyvūnui mažiausiai rūpi, kaip jūs jį pavadinsite, svarbu, kad jis gyventų tinkamomis sąlygomis ilgai ir laimingai.
