Veterinarijos gydytojas Aurelijus Laurinavičius myli savo profesiją ir jaučia jos prasmę, nors jo darbe būna ir liūdnų akimirkų, kai klientas braukia ašaras, nes turi atsisveikinti su mylimu keturkoju draugu, arba išgyvena, nes dėl finansinių galimybių neišgali jo nuvežti į geresnę įrangą turinčias gydymo įstaigas didesniuose miestuose.
Baigdamas mokyklą Aurelijus apie tokią specialybę negalvojo: kolūkio veterinaru dirbo jo tėtis, o jis norėjo tapti policininku. Visgi Vilniuje neperėjo paskutinės būsimiems policininkams skirtos komisijos ir tada patraukė mokytis į Lietuvos veterinarijos akademiją (dabar – LSMU Veterinarijos akademija) Kaune – ir netrukus pajuto, kad ši specialybė jam tikrai patinka ir tinka.
„Mokslus baigiau 2004 m., tada, skirtingai nei dabar, daugiausia mokėmės dirbti su galvijais – į šunų ar kačių gydymą dar mažai kas žiūrėjo rimtai. Dabar žmonės geriau supranta, kad ir keturkojai, kaip ir mes, serga ir onkologinėmis, ir kitomis ligomis, dažnai ieško būdų, kaip mylimam kompanionui padėti“, – sakė Aurelijus.
Jis nemažai mokėsi ir tebesimoko savomis jėgomis, juolab kad kartais jo pacientais tampa ne tik šunys ir katės, bet ir jūrų kiaulytės, dekoratyviniai triušiukai, papūgos ar net pitonai. Lietuvoje yra tik keli gydytojai, kurie specializuojasi gytyti smulkiuosius graužikus ar paukštelius, ir jie dažniausiai dirba didžiuosiuose miestuose – o pas juos anaiptol ne visi provincijos gyventojai turi galimybių nuvažiuoti, nors augintinį ir labai myli. Ne kiekvienas išgali ir nuvežti į kitą miestą šunį ar katę, kuriam reikalingas magnetinio rezonanso ar panašus tyrimas.
Taigi telšiškiui tenka būti tikru daktaru Dolitliu. „Būna, ateina mama su liūdinčiu vaiku, kuris atsineša mylimą žiurkėną. Tokiu atveju padėti šansai menki – žiurkėnai apskritai gyvena iki 3 metų, jiems, kaip ir kitiems smulkiems graužikams, būdingi ir augliai, šlapimtakių akmenys, o operuoti tokio padarėlio paprastai nesiimama, nes jis dėl mažo svorio veikiausiai neatlaikys narkozės. Taigi būna labai liūdna, kai tenka vaiką nuvilti... Na, o jūrų kiaulytę operuoti teko“, – pasakojo veterinaras.
Neretai kyla problemų ir su triušiais, kuriems perauga, supūliuoja dantys. Papūgos kartais pradeda pešiotis plunksnas, tuomet verta išsiaiškinti, ar jos tai daro dėl parazitų, ar dėl streso, pavyzdžiui, netekus partnerio (o gal partnerį turi, bet tas ją ir apipešioja).
Skaudi kengūros istorija
Kurį laiką veterinaras netgi dirbo Telšių rajone veikusioje stručių fermoje. „Darbo tikrai buvo, juk stručiai, kurie suaugę gali sverti net 300 kg, smalsūs paukščiai, jie vis kaišioja kaklus į įvairius plyšius, tad ne kartą teko stručiukams siūti žaizdas“, – atsiminė Aurelijus.
Apie tai, kaip rūpintis stručiais, jis ieškojo informacijos literatūroje. Tiesa, gydytojas ne tik mokosi iš literatūros, bet ir mielai žiūri per LRT EPIKA serialą apie savo kolegą „Didelės ir mažos širdys“. „Veiksmas ten vyksta seniai, kai buvo vos kelių rūšių vaistų gyvūnams gydyti, o dabar pažanga didžiulė – bet žmogiškosios problemos ir gydytojo išgyvenimai iš esmės tie patys“, – pastebėjo pašnekovas.
Iš egzotinių gyvūnų jam yra tekę gydyti kengūrą, tik šią istoriją jis atsimena su apmaudu. „Tąsyk į Telšius atvyko keliaujantis cirkas, kuriame turėjo pasirodyti ir kengūra (tokia nedidukė), bet ji apsirgo – ir šeimininkai įkalbėjo mane ją apžiūrėti. Priežastį lyg ir nustačiau, gydymą skyriau, bet aiškinau jiems, kad sergantis gyvūnas tikrai negalės vaidinti, jam reikia poilsio. Paskui net pats nuėjau pažiūrėti to pasirodymo, pamačiau, kad jie vis tiek išvarė kengūrą į areną – labai apmaudu, kad kai kurie žmonės tokie negailestingi“, – atsiminė gyvūnų gydytojas.
Na, katės visur yra katės, bet toji ispanė buvo ypač temperamentinga.
Dėl žmonių egoizmo jam skaudu ir tuomet, kai kreipiasi tokie, kurie sako, kad reikia šunį ar katiną užmigdyti, nes jis netinkamai elgiasi – per daug loja, kažkur prišlapino, o gal tiesiog atsibodo. Tiesa, veterinaras, kaip ir dauguma jo kolegų, tokiais atvejais, kai nėra realios priežasties, gyvūną migdyti atsisako – tada kartais sulaukia keiksmažodžių. Beje, jis su kolegomis pašneka apie tai, kad tokių skambučių padaugėja per pilnatį.
Pasaulio rekordininkas Telšiuose?
Būna ir taip, kad paskambinęs žmogus sako, jog augintinį tikriausiai reikės migdyti, nes jam visai blogai, turbūt patyrė insultą ar infarktą. Gydytojas tokia diagnoze suabejoja ir išties po apžiūros paaiškėja, kad dėl keturkojo problemų kalta neurologinė liga ar stuburo pažeidimas, o parinkus gydymą jis dar gali sėkmingai nugyventi bent kelerius metus.
Pašnekovas atsiminė ir atvejį, kuris atrodė beviltiškas, bet viskas baigėsi gerai. Buvo prapuolęs vienas vilkšunis, jis aptiktas eketėje. Buvo labai šalta žiema, ir ištrauktas šuo priminė šaldytą žuvį – bet visgi pavyko jį atšildyti ir atgaivinti.
„O vienas katinas iš Telšių, sakyčiau, buvo pasivijęs pasaulio rekordą – jis išgyveno 28 metus! Jis buvo toks didelis, tikras „ambalas“, o rimtesnių ligų neturėjo iki pat gyvenimo pabaigos“, – pastebėjo gydytojas.
Suabejojus, gal šeimininkai tiesiog suklydo, sakydami katino amžių, jis patikino, kad pats tą keturkojį pažinojo 15 m., o į jį kreipėsi šeimininkai, sakydami, kad jį laiko 10 metų, ir jį iš kažkur pasiėmė, kai jis buvo trejų – tad tikrai tikėtina, kad katinas sulaukė 28-erių, nors tai nebuvo niekur užfiksuota.
Man ypač liūdna, kai tenka atsisveikinti su gyvūnu, kuris buvo mano geras pažįstamas, pas mane lankėsi nuo mažens, vizgindavo uodegą, o gal buvo ir į pirštą krimstelėjęs.
Neseniai veterinaras nudžiugo, feisbuke pamatęs įrašą, kad cvergšnauceris, kuris pas jį lankosi nuo mažens, yra turėjęs sveikatos problemų, bet jas įveikęs, švenčia 15-ąjį gimtadienį ir ta proga iš šeimininkų sulaukė torto.
Gydo ir „užsieniečius“
Kartais veterinaras nuotoliniu būdu konsultuoja ir užsienyje įsikūrusių telšiškių augintinius. Tarkim, Jungtinėje Karalystėje gydytojai labai linkę laikytis standartų – jų reikia laikytis ir Lietuvoje, bet čia specialistai visgi labiau linkę apmąstyti įvairesnius variantus.
„Buvo taip, kad kreipėsi žmogus iš Anglijos, kurio šuo blogai jautėsi, ir veterinaras skyrė jam vaistų, kurie niekuo nepadėjo. Aš iš pokalbio telefonu įtariau, kad šuniui gali būti nuo kaulo užsikimšusios žarnos, čia jau vaistai nepadeda – ir kai tas žmogus kreipėsi į kitą veterinarą su tokia diagnoze, šis gyvūnui padėjo“, – atsiminė Aurelijus.
Ir pridūrė, kad šunims kaulai dažnai pakenkia, iš jų gali susiformuoti gumulas, kuris gali užkimšti žarnyną ar jį sužaloti. Kai kurie žmonės vis dar mano, kad kaulai – tipiškas šunų maistas, juk ir jų vaikystėje filmukuose taip būdavo rodoma, tačiau tai netiesa, be to, šiuolaikiniai gyvūnai lepesni, nei tie, kurie gyvendavo kaimuose pririšti prie grandinės.
Veterinaras atsiminė ir vieną emigrantų katę, atvykusią į jo kabinetą Telšiuose iš Ispanijos. „Na, katės visur yra katės, bet toji ispanė buvo ypač temperamentinga – nuo manęs paspruko ir ilgai ją teko gaudyti po kabinetą, landžiojo po stalais ir šokinėjo ant lentynų. Tokių atvejų, kai gyvūnas nenorėjo gydytis ir spruko, buvo ir daugiau“, – pasakojo gydytojas.
Liūdniausia – atsisveikinti
Neišvengiamai būna ir tokių atvejų, kai su gyvūnu tenka atsisveikinti. Štai neseniai teko užmigdyti gal dvejų metų skalikų veislės kalytę. Ji su šeimininku jau ne pirmą kartą traukė į medžioklę, bet tąsyk įlindo į barsuko urvą ir išlindo smarkiai sužalotu žandikauliu. „Buvo net sunku susiūti tas žaizdas, o galiausiai tą padarius, jos ėmė pūliuoti, dar ir išsivystė atsparumas antibiotikams, tad teliko gyvūną užmigdyti“, – konstatavo Aurelijus.
Kartais veterinarams tenka pabūti ir psichologais, kai tenka bendrauti su žmogumi, kuriam gresia patirti mylimo draugo netektį. „Būna, kad gyvūnas nugyvena tiek, kiek rašoma vadovėliuose, gal ir dar ilgiau, bet šeimininko tokie žodžiai nepaguos, jei jis netenka ilgamečio gero draugo. Per tiek praktikos metų nesu atradęs žodžių, kurie žmogų tokiu atveju nuramintų – telieka patylėti ir leisti jam liūdėti“, – sakė veterinaras.
Būna situacijų, kai spaudžia širdį ne tik keturkojo šeimininkui, bet ir jo gydytojui. „Man ypač liūdna, kai tenka atsisveikinti su gyvūnu, kuris buvo mano geras pažįstamas, pas mane lankėsi nuo mažens, vizgindavo uodegą, o gal buvo ir į pirštą krimstelėjęs – ir aš matau, kad niekuo pagelbėti nebegaliu, telieka padėti lengviau palikti šį pasaulį“, – prisipažino veterinaras.
Retų veislių ir beveisliai draugai
Laisvalaikiu veterinaras žaidžia regbį, treniruoja kitus ir labai nori Telšiuose populiarinti šį sportą. O namuose jo laukia šiba inu veislės kalytė, vardu Madoka. Gal labiau šuns norėjo jo vaikai, bet ir jis nesipriešino – ir štai jau penkerius metus jį turi. Dukra buvo būtinai užsigeidusi japoniškos veislės šuns, kai pažiūrėjo filmą apie Hačiko.
Pasak Aurelijaus, šiba inu veislės šunys įnoringi ir aikštingi – panašiai kaip japonai. Beje, jie Lietuvoje gana reti, o Japonijoje per karą buvo praktiškai išnykę, bet veislė buvo atkurta iš dviejų likusių individų.
„Taigi mūsų namuose dukros iniciatyva atsirado veislinis šuo, bet aš jokiu būdu nesakau, kad tokie šunys kuo nors pranašesni už mišrūnus. Tikrai netrūksta labai šaunų neveislinių kompanionų – net geresnių už kokį medaliais apkabinėtą čempioną“, – patikino veterinaras.
