Daugelis Zarasų gyventojų gražią vasaros dieną po darbo traukia pailsėti prie ežerų, o 27-erių Rūta Kuzmaitė-Gaidienė skuba į vienkiemį, kur jos laukia trys žirgai ir du poniai. Meilę šiems gyvūnams moteriai perdavė jos senelis, jis pats šiuo metu mėgaujasi oria senatve ir mieliau rūpinasi bitėmis.
Jau septintus metus iš eilės portalo LRT.lt žurnalistai ir fotografai iškeliauja į žurnalistinę ekspediciją „Aplink Lietuvą“. Šiose įdomiose kelionėse atrandama unikalių žmonių ir išskirtinių jų istorijų, kūrybiškų verslų ir aukštyn kojomis apverstų gyvenimų, įspūdingų muziejų ir gamtos perlų. Visomis šiomis istorijomis dalijamės su skaitytojais portale LRT.lt! Žinote vietų ar žmonių, kuriuos turėtų aplankyti mūsų komanda? Rašykite pasiūlymus el. pašto adresu pasidalink@lrt.lt!
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Rūtos senelis jau seniai laikė arklius, įskaitant ponį, kuris seniau buvo tikras deficitas.
- Žirgai laisvai ganosi lauke ir žiemą, užsiauginę storą kailį – jiems tai į sveikatą.
- Kiekvienas žirgas turi savo charakterį, štai Grafas yra jautruolis, o Nilas – tikras gudruolis.
- Rūta sako, kad nemažai žmonių šiais laikais nori įsigyti žirgą sau ar vaikams.
Rūta pasakojo, kad jos senelis arklių laikė jau seniai, nes taip pat jautė didelę trauką ir meilę šiems gyvūnams. Senelis laikė ponį dar tais laikais, kai tokie arkliai Lietuvoje buvo „deficitas“, vykdavo su juo į įvairius renginius. Vaikai jodinėdavo poniu, o šeimininkas papildomai užsidirbdavo.
Rūta nuo mažens mėgo leisti laiką su senelio augintiniais ir jais jodinėdavo. Beje, pašnekovė turi sesę, sesė vaikystėje kartu lankydavosi ūkyje, bet ji žirgais nesusidomėjo.
Tad senelio sodybą ir augintinius, kai jis, perkopęs per 80-metį, panoro atsitraukti nuo darbų, mielai perėmė Rūta su vyru. Jie rūpinasi gyvūnais, stengiasi atnaujinti seną vienkiemį ir svarsto, kad vėliau čia būtų galima gyventi ir vystyti turizmo verslą.
Žirgai su charakteriais
Dabar du ūkio gyventojai poniai, miniatiūrinė vos 85 cm ūgio Dina ir kiek aukštesnis Vijūnas, dažniausiai laiką leidžia savo aptvare ir džiugina svečius tiesiog savo grožiu ir bendravimu. „Seniau aš, kaip ir senelis, su jais važiuodavau į muges, kad vaikai galėtų pajodinėti. Organizatoriai mūsų, rodos, laukdavo, o dabar pasikeitė sąlygos, už dalyvavimą mugėje tenka susimokėti 200 eurų, dar kainuoja kelionė su augintiniu, verslo liudijimas – taigi dirbti nelabai apsimoka. Išeina, kad dabar laikome ponius dėl grožio, na, bet jie išties labai mieli“, – pasakojo Rūta.
„Dėl grožio“ pievoje ganosi ir vienas iš žirgų – Grafas. Nebent pati Rūta juo pajodinėja, o kitiems jojikams jis šiuo metu dar nėra tinkamas, nes yra gana baikštus ir jautrus. „Kad jį apmokyčiau ir apjodinėčiau, prireikė daug kantrybės ir laiko. Kai pirmą kartą, tik atsivežus Grafą, keičiau jam per mažą, apdriskusį apynasrį nauju, užtrukau pusę valandos, o dabar jis pats ateina pakviestas ir be jokių problemų leidžia uždėti apynasrį“, – pasakojo pašnekovė, jautrųjį gražuolį Grafą gavusi nuo senelio dovanų universiteto baigimo proga.
Ūkio senbuvis – greitį mėgstantis žirgas Nilas. Jam yra 16 metų, jį galima vadinti vidutinio amžiaus ristūnu, nes arkliai gyvena apie 30 metų. Juo Rūta jodinėjo nuo jaunų dienų, dalyvaudavo ir mėgėjiškose konkūro varžybose, šokinėdavo per kliūtis.
„Nilas – mano numylėtinis, jis moka dirbti su žmonėmis, juo lengva joti ir jis labai protingas. Žiemą, kai jodinėti sąlygos netinkamos, jį išmokiau komandų – jis moka nusilenkti, atsistoti piestu, apsikabinti, duoti „bučkį“ ir „labas“. Na, o kartais tiesiog priėjęs padeda galvą ant peties ir tai veikia kaip terapija“, – pasakojo pašnekovė.
Kumelaitę Lindą ji prieš metus įsigijo pati, nors ir neplanavo to daryti. Pažįstami žmonės vyko pirkti žirgo sau ir paprašė jos važiuoti kartu, kad padėtų išsirinkti. Linda jiems netiko, nes buvo neapmokyta, bet ją pamačiusi Rūta negalėjo susilaikyti. „Linda – visiška Grafo priešingybė, šaltų nervų, ant jos sėdai ir nujojai. Linda mane iškart pakerėjo ir savo mielu būdu. Ji labai mėgsta prisiglausti, būti kasoma“, – pasakojo šeimininkė.
Beje, žirgų kompanijoje nusistovi hierarchija – bandos vadas ir yra Nilas, jis kitų neskriaudžia, bet visuomet būna pirmas, kai užsinori maisto ar atsigerti. Po jo – Grafas, o tada jau ateina Lindos eilė.
Besidomintieji lietuvių kalbos turtingumu galėtų įsidėmėti, kad Grafas, kuris, atrodytų, yra juodas su balta, vadinamas keršu, tamsiai rudas Nilas – bėru, o gelsvai ruda Linda – sarta.
Žirgininkė su dviem diplomais
Nuo mažens žirgus mylėjusi, jų priežiūra ir sveikata besidomėjusi mergina norėjo studijuoti su tuo susijusią specialybę profesinėje mokykloje. Rūta mokėsi ir egzaminus išlaikė gerai, todėl artimieji ją paskatino verčiau rinktis aukštąją mokyklą. Taip ji baigė maisto saugos ir kokybės studijas Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje, o paskui, kaip ir buvo planavusi anksčiau, baigė žirgininkystės darbuotojo specialybę Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre Kaune.
Dabar pašnekovė dirba aliejaus gamykloje – yra pirkimų vadybininkė, nors ir pasvarsto, kad norėtų dirbti vien su žirgais.
Šeima gyvena Zarasuose, atstumas tarp Rūtos darbovietės ir sodybos nedidelis, 8 km, ir ji nepraleidžia nė dienos, neaplankiusi žirgų. Kasdien jodinėti nėra būtina, gyvūnai to, ko išmokę, greitai neužmiršta, bet jiems reikia maisto ir paglostymų. Kartais Rūta tiesiog ima žirgą už pavadžio ir eina pasivaikščioti po apylinkes – po įtemptos dienos darbe tai ją veikia labai raminamai.
Tokiam Rūtos laisvalaikiui pritaria ir jos vyras. Jis pats nejodinėja, bet žmoną į varžybas mielai palydi ir vis užsiima ūkio darbais. Jiedu kartu mokėsi dar pradinėje mokykloje, o pora tapo 10 klasėje, baigę mokyklą, abu studijavo Kaune.
Žirgai vaikams ir anūkams
Laisvu nuo pagrindinio darbo metu žirgų mylėtoja priima norinčius jodinėti, turi porą mokinių, organizuoja fotosesijas su žirgais, bet Zarasų krašte tokių paslaugų paklausa nėra didelė. Jiedu su vyru vis pasvajoja, kad, kai senelio sodybą pritaikys turizmui, netrūks norinčių ilsėtis gražioje aplinkoje žirgų draugijoje.
Juk daugelis šiais gyvūnais žavisi, pasak pašnekovės, Lietuvoje yra nemažai žmonių, kurie leidžia sau įsigyti žirgą savo malonumui, vaikams ar anūkams (žirgų kaina – nuo kelių tūkstančių eurų). Tačiau kartais tik įsigiję augintinį, ypač jei jis dar neapmokytas, žmonės susigriebia, kokį rūpestį užsikrovė sau ant galvos, ir tada jau ieško specialistų pagalbos.
Dėl to ir savo mokines Rūta moko ne tik jodinėti, bet ir žirgus prižiūrėti, šerti ir šukuoti – jeigu jos ateityje panorėtų nusipirkti tokį augintinį, jau žinotų, su kuo teks susidurti.
Žirgas grįžo be raitelės
Daug dėmesio ir paglostymų sulaukiantys Rūtos žirgai yra labai draugiški ir socialūs. Jie ir LRT.lt žurnalistus sekiojo iš paskos kaip šuniukai, domėjosi fotografijos įranga, atrodė, kad nori paragauti megztinio. Šeimininkė nuramino, kad jie taip elgiasi todėl, kad yra labai smalsūs, o su pasauliu, kaip ir maži vaikai, dažnai susipažįsta lūpomis.
Žirgai tikrai labai mieli kompanionai. Bet ar moteriai ne per sunku po pagrindinio darbo dar rūpintis žirgų būreliu? Rūta patikino, kad tikrai ne: šieno jie perka, be to, jos augintiniai ir žiemą ganosi lauke, tik turi pastogę, kurioje gali apsistoti, kai pila lietus ar siaučia žiemos audros. Jiems toks laisvas gyvenimas patinka ir yra žymiai sveikesnis nei uždarytiems kiaurą parą garduose, orams atvėsus jie užsiaugina storą kailį ir tikrai nešąla.
Tiesa, žiemą išsiruošusi pajodinėti kartą Rūta patyrė nuotykį, kuris tuomet neatrodė juokingas. „Žiemą su Nilu jojome į kalną, po sniegu pasitaikė kurmiarausis, žirgas suklupo ir abu kritome. Jis išsigandęs nubėgo namo – žirgai labai protingi ir atsimena, kur yra jų namai. Ir aš leidausi bėgte iš paskos – nebuvau pasiėmusi telefono, o namie buvo senelis ir jau įsivaizdavau, kad jį, išvydusį, kaip žirgas grįžta namo be manęs, gali ir infarktas ištikti... Išties senelis labai išsigando, na, o aš dabar eidama jodinėti visuomet pasiimu telefoną“, – sakė Rūta.
