Dainininkė, režisierė ir pedagogė Laima Lapkauskaitė nesivaiko šlovės, nedirba su žvaigždėmis ir nemėgsta kaukių – nei scenoje, nei gyvenime. Laidoje „Lipt stogais su Jurga“ ji atvirai kalba apie vienatvę, atvirumo kainą, nuoširdumo vertę ir tai, kodėl tikras ryšys svarbiau nei peržiūrų skaičius socialiniuose tinkluose.
– Man labai patiko tavo mintis, jog nedirbi su žvaigždėmis. Kaip tai gali paaiškinti?
– Jei žiūriu laidą, kurioje sėdi pašnekovas ir stengiasi atrodyti intelektualesnis, nei yra, negaliu žiūrėti, aš pati to nedarau. Nenoriu įrodyti, kad perskaičiau daugiau knygų nei iš tikrųjų, kad esu kitokia, kad esu geresnė. Manau, nuoširdus žmogus yra įdomesnis.
– Kuo skiriasi nuoširdumas ir atvirumas?
– Aš esu ir atvira, ir nuoširdi. Tačiau kitą kartą suveikia proto instinktai ir tu supranti, kad negali ko nors sakyti, tačiau norisi būti atviram, nes ką nors slepiantis žmogus yra neįdomus.
Aš esu prieš atvirumą socialiniuose tinkluose. Gal mano pažiūros senamadiškos, bet aš nemėgstu formuoti nuomonės, ypač nemėgstu, kai nuomonės formuotojai į savo veiklas įtraukia vaikus. Man atrodo, kad tėvai daro kažkokį nusikaltimą, nes jie negali žinoti, ar vaikas už tai suaugęs pasakys „ačiū“, ar tave pasmerks.
– Kodėl žmonės nori rodytis socialiniuose tinkluose?
– Manau, iš dalies tai vyksta dėl finansinės naudos. Kai esi žinomas, gauni reklamų, gali užsidirbti. Manau, žinomumas, kuris neduoda jokios naudos, nėra reikalingas. Man tai nepriimtina, bet gyvenimas dabar kitoks.
– Koks tavo požiūris į pinigus? Kas tau yra didžiausias atlygis?
– Pinigai suteikia laisvės, labai gerai, kai turi progą jų užsidirbti, tačiau aš niekada pinigų nedėjau į kišenę. Aš juos arba investavau, arba išdalijau tiems, kuriems jų tikrai reikėjo. Manau, visi turime dalytis, taip žiūriu ir į pinigus.
Didžiausias atlygis man yra nuoširdus žodis, bet ne apsimestinė emocija, o skambutis su klausimu: „Kaip gyveni?“ Tada nors sekundę jautiesi kam nors labai reikalingas.
– Kaip tau sekasi būti vienai?
– Esu labai bendraujantis žmogus. Man trūksta bendravimo nepriklausomai nuo to, kad mano darbas yra tarp žmonių. Su žmonėmis būnu tik darbuose, o šiaip – esu viena su savimi, viena gyvenu, viena su savimi kalbuosi. Dar turiu šuniuką, jis padeda kovoti su vienatve.
Kai gyvenau kitur, nei gyvenu dabar, ten buvo daug kaimynų. Kiekvieną vakarą gerdavome arbatą, o kiekvieną rytą – kavą. Buvo linksmas gyvenimas. Kai išsikrausčiau, supratau, kad pasigendu žmonių, mano draugės tapo močiutėmis, o aš anūkų neturiu.
– Ar pastebėjai, kad žmonės kalba ne su tavimi, o su ta Laima, apie kurią jie turi iliuzijų?
– Anksčiau taip būdavo dažniau. Aš gyvenu provincijoje, jausdavau, kad žmonės nori bendrauti su manimi, nes esu žinoma. Gerai jaučiu žmones, man nebūdavo gaila su niekuo pabendrauti. Tačiau su metais mano ratas mažėja, nebenoriu bendrauti su tiek žmonių. Dabar šalia manęs yra viena pusseserė, kuri kviečia mane į visas Kalėdas ir kitas šventes. Draugių turiu, mano draugė yra mano buhalterė, turiu vaikystės draugę, tačiau nėra taip, kad kiekvieną dieną praneštume viena kitai apie save.
Labai nenoriu netikrumo, aš pati esu labai tiesmukiška. Mano pusseserė vienais metais mane pasveikino su gimtadieniu ir pasakė: „Laima, na, tu ir bjauri.“ Man tai buvo pati geriausia dovana, nes tai reiškia, kad žmogus yra be kaukės.
– Kaip tu manai, kodėl jauni žmonės veržiasi į sceną?
– Nemanau, kad visi, kurie šiandien yra scenoje, ten turėtų būti. Mane labiausiai liūdina mūsų tautos skonis. Ta dalelė, kuri tikrai supranta kokybišką muziką, mažėja. Kaimietiškumas labai traukia žmones, bet yra tam tikras žanras dainų, kurios yra labai klausomos, bet jos nėra kokybiškos. O kokybiškos dainos, be užstalės prieskonio, nerenka peržiūrų.
– Ar tavo mokiniai pateisina tavo lūkesčius?
– Buvo mokinių, kurie pateisino, buvo, kurie nepateisino. Yra mokinių, kurie būtų verti labai daug, jie turi didelę dovaną, bet aš jų niekur nematau, galbūt trūksta darbo, galbūt aplinkybių, galbūt darbštumo.
– Ar jaunas žmogus dabar yra motyvuotas?
– Turiu vieną labai motyvuotą mergaitę ir dar kelis vyresnius motyvuotus vaikus. Viena mergaitė, atėjusi į pamoką, man pasakė, kad nori dainuoti, nes tikisi daug uždirbti – yra ir toks mąstymas.
– Ko tokie vaikai nežino apie sceną?
– Tam, kad scenoje turėtum rezultatą, turi įdėti labai daug darbo. Sužibėti vieną kartą labai lengva, manau, daug kas su tuo susiduria ir nuleidžia rankas.
– Ar yra svarbu jaustis reikalingam?
– Tai yra laimė. Šeima yra taip pat didelė laimė, bet jaustis reikalingam yra labai svarbu. Jei manęs paprašo pagalbos, man pakyla sparnai. Tačiau nusivylimo žmonėmis yra daugiau nei pasitenkinimo. Aš labai idealizuoju žmones, tai nėra labai gera savybė.
Žmones labai erzina mano reiklumas, neleidžiu prisėsti prieš koncertą, nes susiglamžys kelnės. Kai dirbau su „Mokinukėmis“, jos žinojo, prieš koncertus su koncertiniais rūbais negalima prisėsti. Žiūrovai mato viską, ypač jei daina neįdomi, todėl scenai turi būti visapusiška pagarba.
– Ar yra dalykų, dėl kurių gyvenime gailiesi?
– Man atrodo, esu padariusi nemažai gerų darbų, kartais dėl to pasigailėdavau, bet toliau darau tą patį. Man atrodo, man reikėtų save mylėti labiau nei kitus. Nemoku mylėti savęs. Galbūt čia turėtų įsijungti egoizmas, turėčiau išmokti ilsėtis. Negaliu sau leisti išvažiuoti ilgiau nei savaitę per metus.
– Ar tu dar įsivaizduoji kažkokį žmogų šalia savęs?
– Jau ne. Visko būna, gaunu įvairių skambučių ir aprašymų apie save. Aš su nepažįstamaisiais nebendrauju. Vieną kartą gavau ilgą laišką su to žmogaus savybėmis, savo savybėmis ir aprašu, kokios galėtų būti mano savybės, kad galėtume būti kartu. Supratau, kad tokia negalėsiu būti, todėl neatsakiau.
– Ar esi sutikusi žmogų, kuris tave iš tikrųjų pamatė?
– Manau, ne. Aš buvau ištekėjusi, mano vyras buvo choreografas. Tas žmogus mane labai mylėjo, aš tą jaučiau, tai buvo santuoka iš meilės. Mudu labai gražiai susėdome ir pripažinome, kad vis tik tai buvo klaida, mums reikia gyventi atskirai. Jis mane suprato, nors stovėdavo po langais, nes mane tikrai mylėjo. Po to nesutikau nė vieno vyro, kuris mane būtų pamilęs. Taip ir prabėgo gyvenimas.
Aš tikiu likimu, to nepavadinčiau karma. Aš nieko seniai nelaukiu.
– Kas turėtų būti būdinga žmogui, kuris atsidurtų arti?
– Aš taip seniai šita tema esu mąsčiusi, šitą temą esu taip išbraukusi iš savo gyvenimo, kad net nežinau, ko aš norėčiau. Gyvenimo tėkmėje man aktualu, kad vyras būtų išlaikytas, kad jis būtų vyriškas, rūpestingas, man svarbus jo elgesys. Kiekviena mes to norime. Tačiau ši tema man labai svetima, niekaip negrįžtu prie jos.
– Kokia yra tavo gyvenimo prasmė?
– Man visą gyvenimą buvo svarbu daryti gera dėl kitų. Tai nėra pati geriausia savybė man pačiai, bet aš kažką padovanodama, besidalydama labai gerai jaučiuosi. Su viena mokine buvome išvykusios į Ameriką, turėjome 11 koncertų, visa tai, ką uždirbome, paaukojome beglobiams vaikams. Aš labai gerai jaučiausi dėl to.
Viso pokalbio klausykite čia:
