„50 metų dabar jau nėra jokia riba ir joks saulėlydis, tačiau senos klišės ir mitai apie moters amžėjimą, socialines roles bei galimybių ribas išliko“, – LRT.lt sako pokyčių valdymo konsultantė, verslo renginių moderatorė ir televizijos laidų vedėja Lina Mieliauskienė, „(Ne)močiučių klube“ kalbinanti kitas veiklias ir jaunatviškas močiutes.
– Labiau įprasta jus matyti laidose apie verslą ir verslininkus, kiek nustebinote į eterį žengdama su visai kitokius klausimus analizuojančiu laidų ciklu „(Ne)močiučių klubas“.
– Anksčiau tokiai avantiūrai tikrai nebūčiau pasirašiusi, bet kaip tik prieš metus pati tapau močiute. Prisipažįstu, iš pradžių toks vaidmuo man atrodė nesuprantamas ir netgi kėlė tam tikrą pasipriešinimą – kokia gi aš močiutė? (Juokiasi.) Nepasakyčiau, kad per metus spėjau visiškai priprasti ar kad kaip močiutė jau jaučiuosi užtikrintai, bet Džiugui augant, vystosi ir mūsų santykis.
Todėl sulaukusi kvietimo kurti laidą, pasidaviau smalsumui – man tikrai įdomu sužinoti, ką gali papasakoti patirtį jau turinčios močiutės, kaip jos bendrauja su savo anūkais, kaip juos auklėja, kaip drausmina, ar išvis gali tai daryti ir pan. Noriu suvokti, kaip, būdamos tokios užimtos, jos geba suderinti savo darbus, savirealizaciją, karjerą, asmeninius poreikius, augimą su anūkų auginimu. Juk šiandien močiutės yra visiškai kitokios, nei buvo prieš porą ar kelis dešimtmečius.
– Tiesą sakant, ne vienas žmogus nusistebėjo, sužinojęs, kad tapote močiute – rodos, tokia jauna, jaunatviška ir veikli, nė iš tolo neprimenanti močiutės, kurios įsivaizdavimas giliai įsišaknijęs mūsų pasąmonėje. Galbūt močiutes dar lydi per daug atgyvenusių stereotipų.
– Man 53-eji, taigi esu visiškai įprasto amžiaus močiutė. Tiesiog, kai mano močiutei buvo 50 metų, ji ir atrodė kaip močiutė. Anuomet tokio amžiaus žmogus jau tarsi buvo laikomas pradedančiu gyvenimo saulėlydį. Šiandien 50-mečiai visiškai kitokie – galvojantys apie ilgaamžiškumą, sveiką mitybą, minantys dviračius, siekiantys karjeros, norintys išbandyti ką nors naujo, atrandantys naujas veiklas...
50 metų dabar jau nėra jokia riba ir joks saulėlydis, tačiau senos klišės ir mitai apie moters amžėjimą, socialines roles bei galimybių ribas išliko, todėl laidų ciklas „(Ne)močiučių klubas“ yra galimybė peržiūrėti tas klišes, jas pakvestionuoti, su jomis pakovoti ir visiškai kitaip pažvelgti į savo, kaip močiutės, santykį su nauju žmogumi gyvenime – anūku.
– Turbūt keičiasi ir močiutės pareigos, anksčiau buvo įprasta, kad jos darbas lepinti mažuosius ir padėti tėvams juos prižiūrėti...
– Kadangi močiute esu dar tik metus, kol kas labai svarstau, kaip turėtų būti. Tiesa, mano marti kartą paprašė valandėlę pabūti su vaiku. Sutikusi, galvojau, kokia tai atsakomybė ir kaip viskas bus. Nors su anūku pabuvau tik valandą, man tai buvo sudėtingas galvosūkis – nuolat stebėjau, kad jis nenugriūtų, kad būtų užsiėmęs, įsitraukęs, kad viskas, ką jis veikia, jam patiktų, kad norėtų valgyti tai, ką jam duodu, ir pan. Tikrai buvo reikalų.
Nors esu užauginusi tris vaikus, mano mamystės įgūdžiai jau arba pasimiršę, arba neatliepia šių dienų vaikų. Taigi rebusų netrūksta ir tikslių atsakymų neturiu, elgiuosi taip, kaip padiktuoja situacija.
– Tačiau galbūt laikais, kai močiutės yra tokios jaunatviškos ir smalsios, kartų skirtumai darosi nebe tokie ryškūs. Pastebite juos savo šeimoje?
– Tikrai pastebiu. Mano vyriausiam sūnui – 35-eri, jauniausiai dukrai – 18 metų. Net ir tarp to, kaip jie augo, yra akivaizdus skirtumas. Kai mano vyresnėliai baigė mokyklą, niekas nesuko galvos, ar tėvai turi dalyvauti jų Paskutinio skambučio šventėje, o ir brandos egzaminai neatrodė tokie jau gąsdinantys ar svarbūs. Kai šiemet mokyklą baigė jaunėlė, nuskambėjus paskutiniam skambučiui visi verkėme – tai buvo tikras, rimtas, psichologinis kelias, kurį su dukra praėjome.
Taip jau yra – išryškėjančios kiekvienos kartos savybės yra reakcijos ir atsakas į jų laikų kasdienybę. Jei anksčiau visi buvo užsiėmę išgyvenimu ir niekas net negalvojo apie kompiuterius, dabartinė karta jau suvokia kompiuterinio raštingumo svarbą, domisi dirbtiniu intelektu, jo stiprybėmis ir grėsmėmis.
Kiekviena karta turi savų stiprybių ir silpnybių. Tiesa, nemažai dalyvauju įvairiose konferencijose ir teko girdėti, kad mano jauniausios dukros kartą vadina „Snowflakes“ (snaigių – liet.) karta. Nemanau, kad tai teisinga ir nuoširdu šios kartos atžvilgiu.
Manau, kad su kiekviena karta daromės vis emociškai raštingesni. Mūsų jaunuolių ir mažųjų karta bus psichologiškai pasiruošusi ir brandi savo jausmuose bei jų išraiškoje. Dėl tos priežasties mūsų laidoje „(Ne)močiučių klubas“ aš ir ieškosiu atsakymų į klausimus – o kaipgi bendrauti su naujosios kartos anūkais, kai jų nesieja nei močiutės statusas, nei saldumynai.
Net neabejoju, kad mano anūkai aiškiai supras savo poreikius, mokės juos išreikšti, reflektuoti save ir savo patirtis. Kas mano kartai dažniausiai yra labiau priverstinis dalykas. Mums ir psichologas ar psichoterapeutas vis dar nėra labai dažnas dalykas – į specialistus dažniausiai vis dar kreipiamasi ištikus depresijai ar didesniems sukrėtimams.
– Vis tik neatrodo, kad jums pačiai savirefleksija yra svetima.
– Man tai ne tik atrodo privaloma, bet ir labai įdomu. Žmogus yra daugiasluoksnis organizmas, neapsibrėžiantis tik tuo, ką reikia padaryti. Grindų plovimas, vakarienės gaminimas ar pan. yra tik pats viršutinis ir lengvai įgyvendinamas sluoksnis, bet ar jame yra prasmės? Aš visada klausiu, kur yra prasmė.
Gyvenimas yra toks vienas mums skirtas, tad jei jau į jį atėjai, manau, reikia ieškoti prasmės, būti su prasme ir suvokti, ką kiekvienas turime padaryti, kad jaustume, jog gyvename. Ir laida „(Ne)močiučių klubas“, ir bet koks kitas dalykas, kurį gyvenime pasirenku, atsiranda iš prasmės matymo to, ką darai.
– Dažnas sako, kad prasmės paieškos atsiranda su branda ar skirtingomis gyvenimo patirtimis. Kada sąmoningai pradėjote apie tai galvoti?
– Būdama 18 metų lankiau teatro studiją, norėjau tapti aktore. O būsimi aktoriai prasmės ieškoti pradeda anksti. Taip atsirado Jean Paulio Sartre`o, Soreno Kierkegaardo ir kitų filosofų knygos, Josteino Gaarderio „Sofijos pasaulis“. Visa tai mane domino jau tada, netgi pradėjau svarstyti apie psichologiją.
Aišku, kol gyvenimas nepriverčia, visa tai ir lieka žinių skyrelyje, tačiau sudėtingesni, depresyvūs epizodai supurto ir priverčia kelti klausimus, galvoti ir kažką su savimi daryti. Juk liūdnos mintys kyla iš to, ko nesprendžiame, neanalizuojame, neišdėliojame į tam tikras vidines lentynėles. Kiti tas mintis tiesiog malšina antidepresantais – gyvenime tarsi viskas gerai, bet visada viskas pilka. Aš taip nenorėjau.
Todėl apie 30-uosius pradėjau užsiiminėti joga, meditacijomis. Šiandien tai jau tapo mano gyvenimo būdu. Taip pat mėgstu judėjimą, leidžiuosi į piligriminius kelius. Jie man, visų pirma, reikalingi todėl, kad judant ir einant ilgas distancijas, atrodo, išsivalau nuo viso to purvo, kurio prisikaupia gyvenant socialinėje erdvėje, civilizacijoje, permąstau senus įsitikinimus, iš stebinčiojo pozicijos galiu peržvelgti savo psichologinius vaidmenis, atrasti naują santykį su savimi ir mintyse ima busti nauji dalykai.
Sakyčiau, kad nuolat reikia ieškoti naujo santykio su savimi, todėl mano gyvenime nuolat atsiranda įvairių veiklų – pokyčių projektų, laidų, konferencijų, pranešimų... Visa tai man ir padeda atrasti naują santykį su savimi. Taip pat ir ši laida man padeda atsiversti švarų naują lapą ir pradėti piešti save naujai – šį kartą močiutės vaidmenyje.
– Turbūt tai ir yra tikroji minties „kabinti gyvenimą pilnu šaukštu“ reikšmė.
– Turbūt. Bėda ir ta, kad kai gyvenimas man duoda paprastus dalykus – rutiną, kasdienius darbus, man tai ilgainiui atsibosta ir aš pradedu nerimti, ieškoti, daryti ką nors naujo. Nežinau, galbūt nesu sutverta kasdienybei ir paprastiems dalykams, kurie suteikia komforto ir saugumo jausmą. Tai manęs nežadina ir negaivina. Ir maisto gaminimas, namų tvarkymas ar kitų panašių darbų darymas tėra savaime pasidarantys dalykai, kurių niekaip negaliu sureikšminti, man tai nėra jokia vertė. Ir mūsų naujoje vasaros laidoje „šalutinis“ mūsų komandos noras yra įkvėpti visas močiutes atrasti save iš naujo, juk mes galim viską!
– Dargi esame užprogramuoti ieškoti laimės. Tik klausydama jūsų, suprantu, kad laimę vadinate pasirinkimu, tiesa?
– Be abejo. Kuo esi vyresnis, tuo atrandi daugiau dalykų, dėl kurių gali būti nelaimingas. Kai atsikeli iš ryto ir nieko neskauda, tai jau yra pasiekimas (Šypsosi.). Taip yra, todėl tik mūsų pasirinkimas, ar kentėti, skųstis ir kaltinti aplinkinius, ar džiaugtis tuo, ko neskauda ir pagalvoti, ką gali pakeisti savo veiksmais ir mintimis. Stengiuosi taip ir daryti, nenoriu tapti bambančia sene, kuri niekam nepatinka. Dzin – ne tiek svarbu, jei nepatinki aplinkiniams, blogiausia, kai nebepatinki sau, o aš sau noriu patikti tokia, kokia esu.
– Ar iki visiškos laimės dar ko nors trūksta?
– Tiesiog būti laimingam čia ir dabar. Per savo skubėjimą ir norą kažko daugiau, to vis dar neišmokstu. Iš tiesų laimė yra šalia ir nėra ko jos toli ieškoti. Tačiau kadangi mintys vis tiek sukasi, zuja ir jų taip lengvai nenutildysi, geriau joms padėti – turėti šalia tai, kas nuolat žadina dvasią, suteikia inspiracijos ir žavesio.
Todėl aš visada ką nors veikiu per kelis sluoksnius. Dabar atsirado nuostabių patirčių – anūkas, laida „(Ne)močiučių klubas“, o taip pat mano rašoma knyga apie piligrimų kelius. Rašytoja niekada netapsiu, bet man svarbu užfiksuoti ir sumanifestuoti dalykus, kurie man, kaip patyrėjui, atrodo svarbūs, noriu aprašyti, kas po to vyksta su mintimis, kūnu, ką reflektuojame. Tai nauji malonumai mano gyvenime.
„(Ne)močiučių klubas“ - antradieniais LRT mediatekoje, visas laidas rasite čia.
