„Kai esi alkanas gyvenimo, iššūkiai yra ne kliūtys, o laipteliai tobulėjimo link. O juk kaip gera jais lipti!“ – LRT.lt sako mados analitikė, dėstytoja, TV stilistė, laidų apie madą ir gyvenimo būdą kūrėja bei vedėja Marija Palaikytė. Ji jau ne vienus metus gyvena tarp Lietuvos ir Italijos, iš kur kilęs jos vyras Fulvio, tačiau sėslumas žinomai moteriai kol kas ir neatrodo įkvepiantis, nes ji sako svajojanti godžiai ir turinti daugybę planų. „Gyvenime nėra visiems tinkamų taisyklių – tikiu, kad reikia gyventi taip, kaip jauti“, – šypteli ji.
– Atrodo, kad jus vis dažniau galima išvysti eteryje – buvo radijas, atsirado tinklalaidės, link pabaigos artėja projektas „Mados klubas“. Kokių emocijų ir iššūkių jums kelia darbas eteryje, televizijoje?
– Kad ir kokioje platformoje dirbčiau – man tai visada yra svarbi erdvė savajai žinutei paskleisti. Kalbu įvairioms auditorijoms ir iš įvairių perspektyvų: daug metų analizuoju mados fenomeną, jo pamatinę prasmę ir vertę, išskirtinį dėmesį skiriu svarbioms vertybinėms, kūno priėmimo ir grožio standartų, stereotipų temoms, bet lygiagrečiai su malonumu leidžiuosi į gyvenimiškus ar paprasto lengvumo turinčius mūsų tinklalaidės „Nusirenk iki pusės“ pokalbius.
Mane žavi pusiausvyra ir įvairovė, nes galiu atskleisti įvairias savo puses. Nuo pat karjeros pradžios stengiausi apie madą kalbėti plačiau: priartinti ją prie plačiosios visuomenės, atsikratyti stereotipų, kalbėti apie sąmoningą požiūrį į kūną, nutrinti mitus apie tariamus grožio standartus ir galiausiai – kalbėti apie sąmoningą vartojimą.
Mada nėra tik drabužiai – mada yra laikmečio atspindys, tad mados rezultatas yra visa mus supanti aplinka ir net mūsų gyvenimo būdo pasirinkimai. Tokia profesinė filosofija man leidžia dirbti labai plačiame spektre.
Šie metai išties ypatingi mano karjeroje: nuoširdžiai didžiuojuosi tapusi pirmojo tokio tipo mados projekto televizijoje vedėja ir komisijos nare.
Darbas „Mados klube“ – tai ir didelė privilegija, bet kartu ir didelė atsakomybė. Sau esu labai reikli ir noriu nuolat tobulėti, tad šis projektas buvo ne tik dalyvių, bet ir mano pačios iššūkių, tobulėjimo kelionė. Tik šie iššūkiai yra malonūs – nuostabu dirbi su talentinga ir vertybiškai gimininga komanda. Kai esi alkanas gyvenimo, iššūkiai yra ne kliūtys, o laipteliai tobulėjimo link. O juk kaip gera jais lipti!
Neturime keistis dėl mados, o vietoje to – mėgautis mada, kuri tinka mums.
– Projektas „Mados klubas“ tapo gaivaus oro gūsiu visiems besidomintiems mada. Ko siekėte šiuo projektu ir kaip manote, ar panašių ir kitokių projektų apie madą ir stilių Lietuvoje trūksta?
– Deja, bet Lietuvoje iki šiol vis dar gajus mitas, kad mada yra nišinė tema. Bet juk mada yra kiekvieno iš mūsų neišvengiama kasdienybės dalis – visi esame mados vartotojai, tik ne visi apie tai susimąsto. Manau, kad „Mados klubas“ yra svarbus lūžis televizijos istorijoje, nes mada buvo bene vienintelė tema, kuri buvo palikta užribyje, kai pasauliniame lygmenyje dauguma valstybių mados žanro tradicijas televiziniame formate turi jau ištisus dešimtmečius.
Mados fenomenas yra nepaprastai žavingas, nes ji prie kiekvieno iš mūsų priartina laikmečio aktualijas, o kartu ir kūrybą, kurią galime dėvėti kasdien, atskleisdami savo individualią aprangos derinių interpretaciją.
Labai svarbi yra ir „Mados klubo“ vertybinė pusė: laidoje dalyvaujančių dizainerių kurtus drabužius kaskart pristato vis kiti realūs, niekada iki tol podiumu nežengę žmonės. Žmonės, kurie atspindi tikrą visuomenės įvairovę: įvairių amžiaus grupių, rasių, kūno proporcijų, profesijų ir t. t. Tai dar vienas puikus būdas įrodyti, kad mada yra visiems!
Projekte daug kalbu apie ypač svarbų sąmoningą požiūrį į savo bei kitų kūno priėmimą, apie tai, kad neturime keistis dėl mados, o vietoje to – mėgautis mada, kuri tinka mums. Tikiu, kad ši žinutė pasieks mūsų projekto žiūrovus, o kažkam gal bus išlaisvinanti ar net įkvepianti. Neabejoju, kad šis projektas atvers naujas galimybes mados temoms Lietuvos televizijos ekranuose.
Moku labai aistringai dirbi, svajoti, aistringai mėgautis bendravimu su žmonėmis, bet moku ir aistringai ilsėtis.
– Ar, jūsų nuomone, mes Lietuvoje iš tiesų suprantame madą? Ar mada iš tiesų yra tik apie tai, kokį megztuką madinga dėvėti šį sezoną?
– Lietuvoje, kaip ir bet kurioje kitoje šalyje, yra įvairių žmonių ir įvairių nuomonių. Yra tų, kurie aistringi stiliaus entuziastai, tuomet tie, kurie domisi kultūra, menu, mada, bet yra ir atsainesnė visuomenės dalis. Reikia nepamiršti ir mūsų istorinės patirties konteksto. Mados sostinėmis vadinamos šalys gali pasigirti ilgametėmis tradicijomis.
Visgi, iš kitos pusės – lietuviai yra išskirtinai ambicingi ir ne tik, kad vejasi, bet kai kuriose srityse lenkia senosios Europos šalis. Aš stengiuosi koncentruotis į pozityviąją mūsų pasiekimų pusę bei stebėti sparčius pozityvius visuomenės pokyčius. Jau vien per mano karjeros metus kiek visko pasikeitė, pavyzdžiui, kokį progresą išgyvena vyrų mada, kuriai savo karjeros pradžioje skyriau daugiausia dėmesio. Tada, visi sakė, kad Lietuvoje niekam neįdomi vyriška mada, o dabar pasižiūrėkime į mūsų gatves – mada nebe moterims ar vyrams – mada visiems!
Gyvenime nėra visiems tinkamų taisyklių – tikiu, kad reikia gyventi taip, kaip jauti.
– Atėjus vasarai daugelis jau dėlioja pastaraisiais metais išpopuliarėjusias spintos kapsules. Žvelgiant į jūsų aprangą, neatrodo, kad esate tokios koncepcijos šalininkė...
– Aš tikrai suprantu „spintos kapsulės“ idėjos funkcionalumą, bet pati formuodama savo aprangą vadovaujuosi taisykle, kuri tiesiog nubrėžia aiškias ribas tarp profesinės ir laisvalaikio drabužinės. Tai man leidžia drabužius naudoti kaip įrankį tikslui pasiekti.
Darbo metu visada dėviu švarko derinius ir tai mane įkvepia jaustis koncentruotai, užtikrintai ir pasitikinčiai savimi. Asmeninio stiliaus detalė man yra vintažiniai papuošalai – dažniausiai švarko atlapo segės. O tuomet yra mano suknelių pripildytas laisvalaikis, kurio tikslas yra lengvumo, moteriškumo ir elegancijos jausmas.
Rūbas ne tik gali atspindėti nuotaiką, bet ir padėti ją susikurti. Man svarbi pusiausvyra bei įvairovė tiek gyvenime, tiek drabužinėje. Dažnai sakau, kad tinkamai pa(si)rinkta apranga įkvepia, o nesėkmės atveju net gali slopinti. Aš daug kalbu apie sąmoningą vartojimą ir nors pati tikrai turiu daug drabužių bei aksesuarų, juos noriai ir oriai dėviu daugybę kartų. Svarbiausia būti laiku ir vietoje.
– Kas jums yra drabužis ir kaip kiekvienu jų pildote savo spintą?
– Man rūbas yra įrankis tam, kad įkvėptų mane, o tuomet jau aplinkai pasakotų istoriją ne tiek apie naujausias tendencijas, kiek apie mano asmenybę. Nuoširdžiai žaviuosi vintažo kultūra ir pati turiu gausią vintažinių aksesuarų kolekciją – man tai ne tik papuošalai, bet tiltas į mados istoriją. Kolekcionuoju juos, bet nelaikau dūlančių stalčiuose – puošiuosi kasdien, kaskart pagalvodama apie kiekvieno iš jų kilmę.
– Kalbant apie spintas, norisi pakalbėti ir apie namus. Jau daugiau nei dešimtmetį savo gyvenimą kuriate ir Italijoje, ir Lietuvoje, prieš pusantrų metų ištekėjote už italo Fulvio Franchini. Toks gyvenimo būdas kelia daugiau rūpesčių ir iššūkių ar romantikos, dinamikos?..
– Toks gyvenimas ne kiekvienam, bet juk ne kiekvienas jį ir turi pasirinkti. Aš jaučiuosi laiminga galėdama suderinti savo karjerą ir asmeninį gyvenimą taip, kaip tai tinka konkrečiai mūsų šeimai.
Visada sakau, kad kiekviena pora turi turėti savo vidaus taisykles, kurios pasiteisina būtent jiems. Mano vyras mane nepaprastai palaiko ir švenčia mano profesinius pasiekimus. Dabar yra laikas, kai nuolat skraidau tarp Vilniaus ir Florencijos, bet kaskart su vyru paminime „pirmąjį“ ir „paskutinį“ buvimo kartu vakarą – taigi turime gausybę progų pasimatymams.
Be to, nuolat abiem kryptimis vežu lauktuves. Atrodytų, kad viską galime nusipirkti patys, bet kaip smagu gauti mažų smulkmenų dovanų. Mes patys kuriame savo laimę ir patys esame už ją atsakingi.
Kitų nuomonė niekada nepadarys mūsų laimingų.
– Jūsų pora tarsi paneigia mitus apie tai, kad atstumas gadina santykius. Kaip manote, kas jums padeda, net ir būnant skirtinguose kraštuose, puoselėti savo jausmus ir ryšį?
– Svarbiausia: pasitikėjimas, palaikymas, pagarba ir bendros svajonės. Mes visada žinome, kad išsiskyrimai laikini, esame sutarę jokiomis aplinkybėmis neviršyti dviejų savaičių išsiskyrimo ir sėkmingai kuriame bendrą gyvenimą jau beveik aštuonerius metus.
Gyvenime nėra visiems tinkamų taisyklių – tikiu, kad reikia gyventi taip, kaip jauti. Dabar mūsų gyvenimas toks, koks bus vėliau – pamatysime. Bet svarbiausia – kartu godžiai svajoti ir džiaugtis kiekvienu žingsniu tas svajones verčiant realybe.
– Turbūt mūsų istorija taip susiklostė, kad vis dar domimės, ką užsieniečiai galvoja apie mus, ką sako, kas jiems patinka ar nepatinka. Kokį įspūdį jūsų vyrui palieka jūsų gimtinė?
– Man mano kilmė yra nepaprastai svarbi ir aš ją labai didžiuojuosi. Tai mano identitetas, šeimos istorija, kultūrinis savitumas. Dėl to net ir po vestuvių pasirinkau pasilikti dvi pavardes. Mano vyrui Lietuva labai patinka, jis dažnai lankosi Vilniuje ir yra jau seniai įsiliejęs tiek į mano šeimą, tiek ir draugų ratą.
Mūsų šeimoje pati šeimos sąvoka sakyčiau yra kultinė. Šeima tikrai yra didžiausia vertybė, ir man nepaprastai svarbu, kad mūsų su vyru pamatinis požiūris sutampa. Fulvio pavyko sukurti nepaprastai tikrą ir šiltą ryšį su mano šeima, kuri dabar jau ir jo šeima. Galvodami apie ateitį, planuojame visada gyventi taip, kad nenutoltume nuo Lietuvos.
Man svarbi pusiausvyra ir įvairovė tiek gyvenime, tiek drabužinėje.
– Ar labai skiriasi jūsų gyvenimo ritmas Florencijoje ir Vilniuje? Vis tik šie miestai turbūt alsuoja skirtingai, turi skirtingas tradicijas, įpročius, kultūrą...
– Miestai išties skirtingi, bet mano gyvenimo ritmas kardinaliai skiriasi ne dėl miesto ar kultūros ypatybių. Vilniuje aš koncentruotai dirbu viso savo turimo laiko metu, nes per savaitę turiu nuveikti tai, ką kitu atveju dirbčiau visą mėnesį. Taigi, mano laikas labai aiškiai suplanuotas, intensyvus ir labai produktyvus.
Florencijoje gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis – čia net ir dirbant nuotoliu neįmanoma pasipriešinti vietiniam gyvenimo būdo ritmui, o kartu atsispirti itališkai „dolce vita“. Taigi, čia daugiau laisvės, įvairiapusio maisto skoniais bei gausa prisotintų pietų, popietinio poilsio ir ilgiausiais pokalbiais užsibaigiančių vakarienių.
Mano vyro darbas ir aistra – gastronomijos pasaulis, o aš noriai įsilieju į jo gyvenimą, kai būname kartu Florencijoje, lygiai taip, kaip jis įsilieja į manąjį, kai būname Vilniuje. Bet tai ir yra mano gyvenimo pusiausvyra.
– Kaip manote, ko jūs išmokote iš italų?
– Trumpai tariant: maisto bei gyvenimo kulto ir gebėjimo mėgautis „dolce far niente“. Išvertus būtų „saldus nieko neveikimas“. Bet iš tiesų mane žavi daug dalykų: nuoširdi pagarba visiems socialiniams sluoksniams, neskirstant ir neišaukštinant.
Negaliu atsižavėti žmonėmis, kurie iš širdies gyvena visą gyvenimą ir lygiai taip pat mėgaujasi kiekviena diena, kad ir kokio amžiaus bebūtų – atrodytų, kad jie ne tik kad neturi jaunystės kulto, bet atvirkščiai – romantizuoja brandą bei garbaus amžiaus periodą. Neskubėjimo, kuris mane įkvepia lygiai tiek pat, kiek ir erzina. Visgi, yra ko ir jiems iš mūsų pasimokyti. Tad kultūriniai mainai naudingi abiem pusėms.
– Ar vis tik nesinori daugiau sėslumo kasdienybėje? Ir taip visi skundžiasi, kad gyvena nuolatiniame lėkime.
– Niekas manęs neverčia bėgti, gyvenu taip, nes taip jaučiuosi laiminga. Svajoju godžiai ir turiu daugybę planų – taigi, „sėslumas“ man kol kas neskamba įkvepiančiai. Įkvepiančiai skamba „pusiausvyra“, o ją aš turiu.
Svarbiausia – kartu godžiai svajoti ir džiaugtis kiekvienu žingsniu tas svajones verčiant realybe.
– Namų sąvoką neretai suvokiame labai paprastai – stogas ir sienos, tarp kurių praleidžiame daugiausia laiko. Kas jums yra namai, namų jausmas?
– Namai man yra mano šeimos auros kupina erdvė. Aš tikiu, kad namus reikia „įgyventi“, pripildyti savęs, simbolinių daiktų, istorijų, emocijų. Tuomet nebesvarbu, kur jie yra. Tikrai negaliu pasakyti, kad „namuose praleidžiu daugiausia laiko“, bet tuomet, kai esu namie – jaučiuosi saugiausiai ir ramiausiai.
– Kol kiti kalba apie autentišką gyvenimą, jūs savąjį tiesiog gyvenate. Kaip manote, iš kur ta tvirtybė nesilaikyti primetamų gyvenimo standartų, galbūt net aplinkinių klausimų ar spaudimo, ir kurti savitą kelią?
– Manau, kad teiginys, kad gyvenu „autentišką gyvenimą“ yra didelis komplimentas, tad, ačiū jums labai! Kitų nuomonė niekada nepadarys mūsų laimingų. Net, jeigu visi sakys, kad gyvenu nuostabiai, juk ne tai lems, kaip iš tiesų jausiuosi. Taigi, lygiai taip pat manęs neliečia ir skeptiškas aplinkinių požiūris į mano gyvenimo būdą, jeigu toks yra.
Aš noriu būti nuoširdi sau ir tvirtai laikausi šio įsitikinimo. Kaip ir sakiau: puikiai suprantu, kad mano šeimos gyvenimo būdas nėra tinkamas visiems, bet juk mes ir neprašome kitų pritarimo. Man gyventi tarp Vilniaus ir Florencijos ir yra tikrasis mano svajonių gyvenimas.
– Kas gyvenimiškame šurmulyje jums padeda išlaikyti vidinę harmoniją?
– Aš turiu reguliarias visiško atsitraukimo dienas. Tai laikas, kai būnu namuose ir atsitraukiu nuo viso šurmulio, žmonių, skambučių, laiškų, darbų, pramogų, bendravimo ir t. t. Viena tokia diena man tarsi persikrovimo laikas ir kitą rytą galiu su nauja jėga grįžti į ritmą. Tai vėlgi jau ne kartą minėta pusiausvyra, kuri man labai svarbi. Aš moku labai aistringai dirbi, svajoti, aistringai mėgautis bendravimu su žmonėmis, bet moku ir aistringai ilsėtis.
– Turbūt mums visada atrodo, kad iki visiškos laimės mums vis kažko trūksta, ko dabar labiausiai trūksta jums?
– Jeigu nuoširdžiai – man nieko netrūksta, nes esame sveiki ir laimingi. Visa kita yra svajonės ir planai, kuriuos įgyvendinsime. Materiali artimiausia svarbiausia svajonė ir planas yra nauji šeimos namai, kurių su dideliu nekantrumu laukiame. Bet tuo pat metu vystome verslo plėtrą Florencijoje. Aš ruošiuosi naujam darbų sezonui ir galvoju apie ateitį. Visada sakydavau, kad svarbiausia svajoti godžiai, bet šiame savo gyvenimo etape pajaučiau, kad pagaliau labiausiai koncentruojuosi į tai, kiek daug turiu ir už ką turiu būti dėkinga.
