Seniau finansininke dirbusi, prieš keletą metų kūrybiniu keliu pasukusi šiaulietė Laima Kvedarienė LRT.lt pasakojo, kad į akrostichų kūrimą rimčiau kibo, kai prasidėjo karas Ukrainoje. Ją apėmė didžiulis nerimas, juolab kad jos sūnus tuo metu buvo Lietuvos kariuomenėje, o įtampos ir sukilusio kraujospūdžio atsikratyti jai padėjo eilės. Jas kurdama moteris nejučia pasiekė Lietuvos rekordą, kuris užfiksuotas šių metų lapkričiui baigiantis.
Nuo karo pradžios Laima kasdien atranda valandėlę tam, kad sukurtų vieną akrostichą. Akrostichas – tai toks eiliuotas tekstas, kurio eilučių pirmosios raidės, skaitant iš viršaus į apačią, sudaro vieną žodį. Laima pasirinko viltingą žodį „Taika“.
Štai keletas jos akrostichų pavyzdžių:
Kovas, 2022
Tiesiu pagalbos ranką, nes prašai.
Apkabinu taip stipriai, kad pajaustum,
Išgirstum širdis mūs, plakančias vienu ritmu.
Kažkur pavasaris vaiskus ir tuo pat kulkų varpomas
Ateina jis viltingai – į žemę Motiną gerumo sėklų berti.
Ilgesys
Tėti, tu taip toli esi dabar.
Ar greitai susitiksime
Ir leisim aitvarus kartu?
Kodėl man nepaskambini?
Aš sapnuose Tave regiu…
Dabartis
Tyras tikėjimas – bus tik geriau.
Atmintin rėžiasi – nebūtinai!
Išmoksiu džiaugtis dabartim,
Kai temps mane sunkumas praeities
Arba blaškys nežinomas šiaurys iš ateities.
Laima tokio tipo tekstų turi sukūrusi jau daugiau nei tūkstantį ir ketina nesustoti, kol baigsis karas Ukrainoje. Tiesa, buvo nusiteikusi jų parašyti šimtą – juk buvo kalbama, kad karas tiek dienų ir tęsis – deja, šios viltys pasirodė bergždžios.
Su akrostichų rašymu Laima buvo pažįstama ir seniau. Ji keliolika metų dirbo finansininke ne vienoje didelėje įmonėje, o paskui panoro širdžiai mielesnio darbo ir ėmėsi užsakomųjų tekstų rašymo, taip pat veda kūrybines dirbtuves.
Laima gerai atsimena, kad savo pirmąjį akrostichą sukūrė 2018 m. rugpjūtį. Tuomet ji lankėsi rašantiems žmonėms skirtoje stovykloje. „Ji vyko Paberžėje, ten, kur tėvas Stanislovas priimdavo įvairius žmones, ir toje netipiškoje aplinkoje aš savo viduje daug patyriau ir išgyvenau. O tada sėdau ir parašiau akrostichą žodžiui „Paberžė“ – trumpai surašiau tai, ką mes ten veikėme“, – atsiminė šiaulietė.
Laimai akrostichai patiko tuo, kad į trumpą tekstuką gali sudėti daug jausmų, emocijų ir išgyvenimų.
Akrostichas vardui paliečia žmogų
Susižavėjusi tokia kūryba ji ėmė kurti akrostichus žmonių vardams ir net pradėjo rengti tam skirtas dirbtuves „Vardo kodas“. „Šiltą akrostichą artimo žmogaus vardui tikrai gali sukurti ir tas, kuris nėra gimęs poetu. Pati esu parašiusi daug akrostichų savo draugų ir artimųjų vardams, ši kūryba būna labai asmeniška ir paliečia tą žmogų, kuriam įteiki jam skirtą eilėraštį, juk rašydamas mąstai apie jį, jo gerąsias savybes ar tiesiog akių spalvą. Tai netgi padeda geriau jį pažinti, o kartu lavini savo kūrybiškumą“, – sakė Laima.
Užfiksavęs rekordą, gali pasidžiaugti ir labiau pasitikėti savimi, pamatyti beribes savo galimybes.
Ir pridūrė, kad akrostichas turi tam tikras taisykles, savo „rėmelį“ – ir dėl to jį lengviau parašyti net nelabai meniškoms asmenybėms.
Karui prasidėjus nepajėgė nieko daryti
Laima iki šiol gerai atsimena tą lemtingą 2022 m. vasario 24 d., kai prasidėjo Rusijos invazija į Ukrainą. Tądien ji su kitomis šiaulietėmis dalyvavo veiklioms moterims skirtame renginyje Kaune ir iš ryto naujienų portalų nė neskaitė, bet viena moteris paklausė, ar jos žino, kad prasidėjo karas.
„Tada išsigandau ir iš karto pagalvojau apie kariuomenėje esantį sūnų, juk buvo neaišku, kaip ten viskas pasisuks. Po to labai sukilo kraujospūdis, atrodė, kad negaliu nieko daryti, bendrauti su klientais, teko griebtis ir vaistų“, – atsiminė moteris.
Vasario 25 d. ji prisėdusi sukūrė akrostichą žodžiui „Taika“ ir nuo tada tą tebedaro kasdien.
„Netrukus pajutau, kad galvodama ir rašydama tarsi išlieju emocijas, paleidžiu savo bejėgiškumą, man tai tarsi įrankis, kuris padeda atgauti jėgas, kaip meditacija, kvėpavimo pratimai ar kažkas panašaus. Po kurio laiko kraujospūdis susireguliavo ir vaistų nebereikėjo. Žinoma, vis dar labai skaudu dėl to, kad karas niekaip nesibaigia, bet aš bent turiu nuo nerimo tabletę – savo akrostichus. Kitam juos galbūt atstoja dienoraščio rašymas“, – pasakojo Laima.
Žodžių vis dar užtenka
Apie savo pomėgį šiaulietė pernai pavasarį pasakojo LRT televizijos laidoje „Labas rytas“. „Po laidos nusegdama mikrofoną darbuotoja man sušnabždėjo: „Man baisu, kad jums nesibaigtų žodžiai“, – atsiminė moteris.
Tačiau ji patikino, kad žodžių jai vis dar pakanka – raidė T kelia daug emocijų, kitoms taip pat netrūksta asociacijų. Sunkiausia kartais būna su raide A, gal todėl, kad jų šiame žodyje yra dvi. Tiesa, Laima rašo apie viską, kas gyvenimiška, svarbu žmogui, ir apie gamtą, kurioje gausybė įvairiausių temų.
Pati esu parašiusi daug akrostichų savo draugų ir artimųjų vardams, ši kūryba būna labai asmeniška ir paliečia tą žmogų.
Kartais akrostichą Laima parašo vienu prisėdimu, kartais užtrunka ilgėliau – jei tinkama eilutė į galvą neateina, ji atsitraukia nuo darbo, o tada mintis topteli kad ir nuėjus atsigerti vandens. Nei vienos iš tūkstančio dienų ji nepraleido.
Moteris patikino, kad didelių valios pastangų jai tam nereikia – lavinamas kūrybiškumo raumuo suformavo įprotį, bet gal padeda tai, kad ji turi žemaitiško užsispyrimo.
Rekordas padeda savivertei
Kaip tas daugelio dienų triūsas virto Lietuvos rekordu? Kūrėja prisipažino, kad idėja apie tai kilo jai pačiai – kai turėjo jau daugiau nei 800 akrostichų, jai kilo mintis, kad gal galima tai kažkaip užfiksuoti? Pasigūglinusi ji rado, kad tikrai turintieji ką parodyti ir atitinkantys tam tikrus reikalavimus gali įregistruoti Lietuvos rekordą.
Iš pradžių moteris parašė į vieną agentūrą, bet atsakymo nesulaukė ir pati užsimiršo. Vėliau sužinojo apie Lietuvos rekordų agentūrą „Rekordų akademija“, kreipėsi į ją, sulaukė informacijos, kaip viskas vyktų toliau (reikia pateikti įrodymus, turėti bent du liudytojus ir pan.) ir ledai pajudėjo.
Lapkričio 21 d., per Pasaulinę rekordų dieną, „Rekordų akademija“ užfiksavo L. Kvedarienės (ir dar keturių lietuvių) pasiekimus.
Kas jai iš to rekordo? „Žvaigžde aš nesijaučiu, bet savimi buvau patenkinta – juk, užfiksavęs sėkmę, gali pasidžiaugti ir labiau pasitikėti savimi, pamatyti beribes savo galimybes. Kūrybinėse dirbtuvėse aš matau, kad nemažai žmonių jaučiasi nepakankami, riboja save, nežino savo stiprybių, gerųjų savybių ir priima sėkmę ar savo talentą kaip savaime suprantamą dalyką, tačiau tai nėra savaime suprantama, o pasiekimo įvertinimas sustiprina mūsų savivertę ir padeda stiprėti“, – sakė kūrėja.
