Fotografė Rūta Andre dabar vis sulaukia pažįstamų ir visai nepažįstamų moterų prisipažinimų, kad savo pavyzdžiu padrąsino jas pagalvoti apie motinystę vyresniame amžiuje. Trys Rūtos dukros iš ankstesnių santykių jau suaugusios, joms 29-eri, 20-imt ir 19-ka, o sūnui Aleksandrui – 1,5 m. Daugiavaikė mama neslėpė, kad kai kas vyresniame amžiuje auginant vaiką sunkiau nei jaunystėje – bet yra ir privalumų.
Ką jie atsinešė iš vaikystės ir kaip šiandien auklėja savo vaikus? Portalas LRT.lt tęsia publikacijų ciklą, kuriame mintimis ir patirtimis dalijasi žinomi žmonės.
– Ar kada jaunystėje susimąstydavote, kad norite būti daugiavaikė mama, ar viskas susiklostė savaime?
– Seniau buvau nusiteikusi turėti du vaikus, o turiu dvigubai daugiau, ir tai labai smagu. Būna, žiūriu į užaugusias dukras ir galvoju, koks kiekvienas vaikas yra didžiulis turtas. Įdomu ir tai, kad nors, atrodo, dukras ir auklėjau panašiai, jos visos skirtingos, kiekviena su savo pasauliu. Tai sunkiai nusakomas stebuklas – ir galiu džiaugtis, kad aš kažkiek prie to gėrio prisidėjau (šypsosi).
– Kaip nusiteikusi rūpinatės mažyliu, ar daug kas kitaip, nei auginant merginas?
– Dabar norisi daryti viską, ko nedariau augindama dukras: nuo keturių mėnesių pradėjome lankyti „Yamaha“ muzikos būrelį, taip pat lankome baseiną. Šis Aleksandrui labai patinka, o vasarą, kai būdavome prie ežero, jis visai nebijojo vandens, drąsiai braidžiojo ir mėgavosi. Manau, viskas, ką įdedi į vaiką, jam pravers gyvenime – norisi duoti kuo daugiau, žinoma, pagal galimybes.
Dabar daugiau rūpinuosi ir maistu – žiūriu, kad jis būtų ekologiškas, taip pat naudoju ekologišką kosmetiką, renkuosi drabužėlius iš natūralių medžiagų – būdama jaunesnė į tuos dalykus nekreipdavau dėmesio, o dabar norisi, kad viskas būtų „švaru“.
Jau pagalvojame apie darželį ir svarstau, gal verta rinktis privatų, gal besiremiantį Valdorfo pedagogika – juk vaikas darželyje praleidžia labai daug laiko, ten – jo antri namai, tad norisi, kad jis gautų tai, kas geriausia.
– Kaip palygintumėte, kaip jūs pati jautėtės augindama dukras prieš dvi dešimtis metų ir kaip jaučiatės dabar?
– Fiziškai nėra viskas taip lengva kaip jaunystėje, būna, jau pavargsti nuo žaidimų ir norisi prisėsti pailsėti.
Bet emociškai man – sunku net paaiškinti – tarsi atsivėrė širdis. Rodos, žiūriu į viską jautriau, giliau, sąmoningiau.
Norisi daugiau laiko praleisti su vaiku – nebėra poreikio patenkinti kažkokias savo ambicijas, kažkam kažką įrodyti. Tiesiog mėgaujiesi motinyste, žinodama, kad tai praeina labai greitai ir tas laikas labai vertingas.
– Dabar turbūt ir kantrybės daugiau?
– Aš apskritai nesu labai emocionali, esu gana rami, tad net nežinau, ar tos kantrybės daugiau – bet, rodos, dabar viduje daugiau meilės, o kai jos daug – nereikia ir kantrybės (šypsosi).
Valerijus pamatė sniege kažką blizgančio ir pakėlė medalioną su Marija. Pasakė: „Čia tau“, o aš pamaniau, kad tai ženklas, jog reikia eiti į tyrimą ir pasikliauti Dievu.
– Ar prieš pradėdama lauktis Aleksandro galvojote, kad daugiau vaikų nebebus?
– Mes su vyru pradžioje norėjome vaiko, bet, kadangi nepavyko, spjovėme į tą reikalą: „Tiek to, matyt, metai...“ Atsipalaidavau ir visai apie tai negalvojau, o tada ir pavyko.
Kai man dingo mėnesinės, galvojau, kad prasidėjo menopauzė – dar pamaniau, kad gaila, jog nepajausiu to malonumo, ką reiškia užauginti sūnų, nors to tikrai norėjau.
Buvau visai save nurašiusi dėl amžiaus – sakoma, kad menopauzė gali prasidėti jau nuo 40-ies – ir tai, kad laukiuosi, sužinojau tik 15-ą nėštumo savaitę.
Tada abu su vyru labai džiaugėmės (Rūtos bendraamžis vyras Valerijus turi suaugusį sūnų iš ankstesnių santykių – LRT.lt). Aleksandras mums – ypatinga dovana.
– Ar, kai laukėtės, negirdėjote kokių nemalonių gydytojų replikų – juk kai kurie jų žodžių į vatą nevynioja?
– Buvo streso dėl jų nedėmesingumo. 15-ą nėštumo savaitę kai kurioms vyresnėms nėščiosioms jau atliekamas antras genetinių tyrimų etapas, tad man reikėjo skubėti. Nuėjusi pas gydytoją tirtis išgirdau, kad turbūt žinau, jog tyrimas pavojingas, yra nemaža persileidimo rizika. Man ginekologė to nebuvo sakiusi.
Pasijutau kaip pakliuvusi į spąstus, labai išsigandau, o gydytoja pasakė, kad nebijočiau – kai durs adatą į pilvą, beveik neskaudės. Atsakiau, kad bijau ne dėl skausmo, o dėl persileidimo, o ji taip abejingai: „Nepergyvenkit, ir paslydusi bei pargriuvusi galite vaiką prarasti, kas čia tokio.“
Tiesa, dar pasakė, kad būna ir brangūs genetiniai tyrimai, kurie nėra pavojingi, tik paimamas kraujas iš venos.
To tyrimo atsisakiau, išėjau iš kabineto su ašaromis akyse. Tuojau po to pakeičiau ginekologę (tai vyko valstybinėje poliklinikoje), nes ankstesnioji manęs neįspėjo apie galimas rizikas ir alternatyvas. Tačiau naujoji ginekologė irgi skyrė tą patį invazinį amniocentezės tyrimą.
Paskirtą dieną vyras mane palydėjo į polikliniką, buvau labai pasimetusi. Ant žemės buvo pliurza, Valerijus pamatė sniege kažką blizgančio ir pakėlė medalioną su Marija. Pasakė: „Čia tau“, o aš pamaniau, kad tai ženklas, jog reikia eiti į tyrimą ir pasikliauti Dievu.
Patekau pas tą pačią gydytoją, ji, mane atpažinusi, pasiūlė pirmiau padaryti echoskopiją. Ją padariusi pasakė, kad vaikelis sveikas, gražus, būtų gaila tokio netekti – ir pasiūlė vietoje amniocentezės pasidaryti tą mokamą NIPT tyrimą, o paskui grįžti, jeigu kils įtarimų. Mokami tyrimai (kainavę virš 500 Eur) buvo geri, ir toliau viskas klostėsi gerai.
Tik ta pradžia mane labai prislėgė, ypač dėl to gydytojų abejingumo – neva gali vaiko netekti, bet tai – nieko baisaus.
Po to įvykio man daug svarbesnis tapo tikėjimas. Seniau labiau tikėjau aukštesniąja jėga ir savo aukštesniuoju aš, užsiėmiau joga, meditacija, o per nėštumą atsigręžiau į tradicinį krikščionišką tikėjimą, meldžiuosi Jėzui ir Mergelei Marijai. Lankausi bažnyčioje, baigiau tikintiesiems skirtą „Alfa“ kursą, net įstojau nuotoliniu būdu mokytis į Šv. Ignaco Lojolos kolegiją.
Būna visko – vaikas numeta kokį žaislą, o šuniukas jau jį graužia – jų abiejų dabar toks amžius, kai nori viską graužti.
– Ir kokią specialybę ketinate įgyti?
– Norėčiau baigti sielovados rūpybą ir teikti pagalbą žmonėms. Kai dar auginau dukras, galvojau, kad kai rūpesčiai dėl vaikų baigsis, norėsiu daug medituoti, vykti į piligrimines keliones ir panašiai – bet gavau šią dovaną, Aleksandrą, kuris veda mane kita kryptimi.
– O kokių aplinkinių reakcijų jūs dabar sulaukiate?
– Draugės sako: „Na, tu ir pavarai!“ Taip pat kai kas iš aplinkinių, matančių, kaip mes su vyru ir vaiku visur vaikštome, turime veiklų ir laimingai gyvename, yra sakę, kad juos įkvėpėme susilaukti dar vieno vaiko vyresniame amžiuje.
Ir iš nepažįstamų žmonių socialiniuose tinkluose dar tada, kai kalbėjau apie savo patirtį nėštumo metu, esu sulaukusi žinučių: „Ačiū, kad dalinatės“, „Ačiū, kad įkvepiate!“ ir pan.
– Gal ir jūsų sūnaus vardas turi kažkokią ypatingą reikšmę?
– Kai man buvo šešiolika, man labai nepatiko mano vardas, Rūta, ir labai norėjau tapti Aleksandra – paskui man priminė, kad toks ir yra mano krikšto vardas. Tada pasakiau sau, kad, kai turėsiu sūnų, jo vardas bus Aleksandras. Ir kai po daug metų vyrui pasakiau, kad noriu sūnui duoti tokį vardą, jam labai patiko.
Taip vaiką ir vadiname, vardo netrumpiname. Tiesa, ir mano labai mylimas senelis buvo Aleksandras, o visi jį vadino Aleksu – noriu ir palikti tą santrumpą seneliui.
– Kokia buvo jūsų pačios vaikystė, ką iš jos atsinešėte ir taikote vaikų auklėjime?
– Aš augau su dviem sesėmis nuosavame name lyg ir Vilniuje, bet ne visai – gyvenome Pavilnių regioniniame parke netoli upės, turėjome daržų, gyvūnų, daug laiko leisdavome lauke.
Vieni ryškiausių vaikystės prisiminimų – kad name kartais žiemą būdavo šalta, o mama tam, kad sušildytų patalynę, dėdavo į lovą šildykles. Arba čiuožinėjame rogutėmis nuo kalno, lauke labai šalta, net rankų pirštinėse negaliu lankstyti. Ir kai pagaliau net pamėlusios grįžtame namo, mama šildo mus ant krosnies, o man labai smagu.
Į mokyklą jau nuo pirmos klasės savarankiškai važiuodavau miesto autobusu, o dabar, kiek žinau, pirmokai namo vieni grįžti negali, net jeigu gyvena netoliese.
Tikrai norėčiau, kad sūnus daugiau laiko praleistų lauke – bet gyvendamas bute vis įsisuki į reikalus ir buvimui lauke nedaug laiko ir telieka. Labai norėčiau gyventi name.
– Ar jūsų tėvai buvo griežtesni, ar būdavo ir laisvės?
– Mes namie turėjome įsipareigojimų. Laikėme net apie 150 triušių, tad su sesėmis turėdavome ryte ir vakare juos pamaitinti – tai buvo mūsų pagrindinis darbas, kartu su pareiga susitvarkyti kambarį, pasikloti lovą. Turėdavome ir ravėti daržus, skinti braškes (galėjome jų prisikirsti, kiek panorėjusios), padėti ruošti šieną.
Kai darbus atlikdavome, galėdavome sau bėgioti ir veikti, ką panorėjusios – tik tvarkingai grįždavome namo 21 val., o didelių nesąmonių neprikrėsdavome.
Manau, turėti pareigų namuose vaikams tikrai naudinga – tai ugdo darbštumą, atsakingumą, taip pat ir pasitikėjimą savimi. Tik daug darbų bute neprigalvosi – vien susitvarkyti žaislus ar sudėti indus į indaplovę – ech, tikrai norėčiau gyventi name... Ir apie Valdorfo darželį vis pagalvoju todėl, kad ten daug dėmesio skiriama buvimui lauke.
Kai man dingo mėnesinės, galvojau, kad prasidėjo menopauzė.
Kad sūnui nebūtų liūdna, pamačiusi, kad jis labai domisi šuniukais, nusprendžiau pagaliau įsigyti augintinį. Dar kai dukros būdavo mažos, joms vis žadėdavau, kad šunį turėsime, bet vėliau. Dabar nusprendžiau, kad gana atidėlioti, nenoriu, kad sūnus, kaip Mažylis iš filmuko apie Karlsoną, kuris gyvena ant stogo, klaustų: „Nejaugi man visą gyvenimą teks gyventi be šuniuko?“
Taip mūsų namie atsirado špiciukas Ričis, mes kartu jau pusę metų.
– Bet turint mažą vaiką įsigyti šunį – tai jau iššūkis. Turbūt su jais dviem ir į lauką išeiti nelengva?
– Na, su vienu būtų lengviau, bet einam ir visi kartu. Tiesa, man visada patiko pasivaikščiojimai, o vyrui – nelabai, užtat dabar turiu su kuo vaikščioti kiek panorėjusi (juokiasi). Vaikščiodami ir visus kitus šunis pašnekiname – sūnus negali pro juos praeiti ramiai.
Aišku, būna visko – vaikas numeta kokį žaislą, o šuniukas jau jį graužia – jų abiejų dabar toks amžius, kai nori viską graužti (šypsosi). Ir dar abu turi tokį žaidimą – kartu bėgioti ratais aplink stalą.
Chaoso būna, bet ir kiek džiaugsmo! Būna, mes su sūnumi iš kažkur grįžtame, ir jis jau šaukia: „Riči, Riči!“ Kartu su juo šuniuką maitiname, šukuojame, Aleksandras moka atsargiai su juo elgtis. Taigi, jis jau mokosi rūpintis mažesniu už save – ir turi namie puikų draugą.
– Bet jums pačiai turbūt būna momentų, kai atrodo, kad nebėra jėgų pasirūpinti dviem mažyliais?
– Aš augindama sūnų bandau laikytis režimo – bet man pačiai kartais tas režimas nusibosta, norisi įvairovės.
Kartais, kai norisi atitrūkti nuo buities, palieku sūnų auklytei (vyras dienomis dirba, pažiūri vaiką nebent vakare). Stengiuosi kartą per mėnesį nueiti į kokią procedūrą, o du kartus per savaitę – į bažnyčią, ten aš ir labai atsigaunu, ir su žmonėmis pabendrauju.
Žodžiu, mūsų gyvenime dabar daug kūrybinio balagano, judesio, mūsų ritme nemažai chaoso – bet viduje jaučiu daug šilumos, meilės ir pilnatvės, o mano akys nuolat spindi džiaugsmu.
– Ką patartumėte kitoms moterims, kurios jau būdamos brandaus amžiaus pagalvoja apie vaiką, bet ir nedrąsu, nes gal reikėjo apsispręsti anksčiau?
– Jei neramu, patarčiau eiti ir pasimelsti, pasidarys ramiau.
Manau, jei Dievas neduoda vaikelio, galbūt tam yra priežasčių, gal jums tikrai būtų sunku juo pasirūpinti. O jei Dievas duoda vaikelį – duos ir galimybių juo pasirūpinti.
Kai gimė Aleksandras, mes iš draugų ir pažįstamų sulaukėme daugybės dovanų – ir naujų bei naudotų žaislų, ir drabužėlių, baldų, kitų reikmenų, gavome netgi dvi maitinimo kėdutes (viena stovi mūsų, kita – senelių namuose) ir dvi automobilines kėdutes (turime du automobilius) – praktiškai nieko nereikėjo pirkti.
Buityje šiais laikais susitvarkyti daug paprasčiau, nei buvo tuomet, kai auginau dukras – yra daug visokių prietaisų pieneliui pašildyti, maistui ant garų virti, produktus sutrinti į tyrelę.
Žodžiu, su vaiku, jei tik Dievas duoda tokią dovaną, tikrai galima puikiai susitvarkyti ir vyresniame amžiuje – štai neseniai nuskambėjo žinia, kad laukiasi Margarita Drobiazko, kuriai – 52 metai.
Jeigu vaiko nori ir sulauki tokios dovanos – tai tau puikus šansas tapti geresniu žmogumi.
