„Būkite karštakošiai, nes kai tapsite šaltakošiai, būsite tokie iki gyvenimo pabaigos“, – sako Arūnas Valinskas. Įvairių pokštų buvusio politiko, laidų vedėjo ir prodiuserio gyvenime netrūko. Kai kurie iš jų baigėsi palikę žymę kaip esminiai, teismų praktiką pakeitę skandalai, kai kurie iš jų turėjo įtakos tolimesnio gyvenimo įlinkiams. LRT RADIJO laidoje „Pas Nemirą“ A. Valinskas dalijasi įžvalgomis apie tai, kodėl jam svarbu žaisti gyvenimą, kodėl turėdamas teisininko diplomą taip dažnai susiduria su teisėsauga ir kodėl niekuomet nepamintų savo karštakošiško būdo.
– Tavo veikloje susidūrimas su teisėsauga įvyko ne vieną kartą, ar tau pravertė tavo žinios – teisininko diplomas?
– Be jokios abejonės. Buvau baudžiauninku, nes Teisės fakultete buvo trys specializacijos: civilinė teisė – ūkininkai, valstybinė teisė – valstiečiai ir baudžiamoji teisė – baudžiauninkai. Kol mokiausi rimtai, o ne koncertuodavau, iš šimto studentų buvau pirmame penketuke pagal pažangumą.
Vėliau pradėjome koncertuoti, todėl grįžau ir baigiau teisę tik po 18 metų nuo įstojimo. Kai aš įstojau, kai kurie žmonės nebuvo gimę, kai baigiau, jie jau buvo pilnamečiai.
Teisė, kaip mokslas, man labai patiko, ji labai praverčia net laidų vedėjo pozicijoje, nors man yra tekę būti ir kitoje barikadų pusėje, kaip teisiamajam.
Vieną kartą buvau pašalintas iš studijų už dokumentų klastojimą ir elgesį, nesuderinamą su tarybinio studento vardu. Mes turėdavome eiti į karinę katedrą ir stovėti rikiuotėje kiekvieną pirmadienį. Buvome pradėję koncertuoti, grįždavome paryčiais, mūsų transportas buvo traukiniai. Būdavau pavargęs, taip praleidau šešis pirmadienius iš eilės. Turėjau pažįstamą, kuri dirbome viename Vilniaus teisme, ji parašė pasiaiškinimą, jog visus šešis pirmadienius buvau liudininku byloje (...). Vėliau išaiškėjo, kad tai buvo melagystė.
– Kiek kartų savo gyvenime esi susidūręs su teisėsauga?
– Pirmieji kartai nutiko mokykloje, mane buvo uždarę po Vilniaus „Žalgirio“ futbolo rungtynių, nes buvau išdykęs, susimušėme su Maskvos „Spartaku“.
Vėliau buvo tokia laida pavadinimu „Arena“, ją vedėme su Nijole Oželyte. Mums buvo užvestos dvi bylos. Viena iš jų buvo didžiausias to meto sekso skandalas – sugalvojome daryti aštrią temą apie pornografiją Lietuvoje. Kolega, bendrasuolis, degančiomis akimis pranešė mums, kad rado lietuvišką pornografijos kasetę. Kasetę nusipirkome Gariūnų turguje, sumontavome kelis siužetus, Inga Valinskiene už kadro skaitė poeziją, veidus ir intymias vietas paslėpėme. Tiesioginio eterio metu paskambino žmogus ir pareikalavo nutraukti laidą, nes jis ten pažino save. Pasitarėme ir nusprendėme nenutraukti laidos.
Pasirodo, kad tas žmogus buvo apvogtas ir vienas iš pavogtų daiktų buvo būtent toji kasetė. Jis kreipėsi į televiziją ir paprašė atlyginti žalą – 200 tūkst. litų. Mes nesutikome ir išsiskyrėme, o jie pažadėjo susitikti su mumis teisme (...). Paaiškėjo, kad siužete jis filmavosi su žmonos seserimi, kol žmona laukėsi. Opinija apsisuko, baigėsi tuo, kad žmona su juo išsiskyrė, jį atleido iš darbo, o tyrimas buvo nutrauktas.
– Trečioji byla prasidėjo dėl to, jog per Žilvino Žvagulio vestuves policijai pranešei, kad neva užminuotas „Šarūno“ viešbutis. 15 tūkst. litų baudą tu sumokėjai monetomis. Ar kas nors skaičiavo, kiek pinigų ten iš tikrųjų buvo?
– Jų buvo daugiau. Monetas nešė visi draugai, tačiau tai užtruko labai ilgai, todėl monetas užsakėme iš Kauno banko. Monetos svėrė apie 700 kilogramų, dar kibiras monetų buvo viršaus (...). Įdomiausia, kad tą veiką buvo galima kvalifikuoti pagal Baudžiamąjį kodeksą arba pagal Administracinį. Anksčiau buvusios veikos buvo kvalifikuotos pagal Administracinės teisės pažeidimų kodeksą, tai buvo pirmas kartas, kai byla pateko į teismo praktiką.
– Ar nepavargsti žaisti gyvenimo?
– Manyje gyvena vaikigalis, jis gyvens tol, kol aš numirsiu. Kol aš savyje turiu vaikystės, aš gyvenu. Taip ir turi būti. Jei žmoguje gyvena vaikas, jis nėra senas. Būkite karštakošiai, nes kai tapsite šaltakošiai, būsite tokie iki gyvenimo pabaigos.
– Kodėl sugalvojai eiti į Seimą? Ar tau neatrodo, kad tai buvo klaida?
– Tikrai ne. Prisipažįstu suklydęs, tačiau tai ne tas atvejis. Kad ir kokių, kaip vėliau paaiškėjo, išdavikų buvo mūsų partijos sąraše ir frakcijoje, kad ir kiek buvo skilimų ir peripetijų, tai buvo pirmoji nuo Kovo 11-osios Vyriausybė, kuri išdirbo visą kadenciją nesubyrėjusi. Mūsų frakcija subyrėjo, dėl to prisipažįstu, tai buvo mano klaida (...). Kai nesutikau savo partijos narių paskirti į tam tikras vietas, mes iširome (...). Aš neatsistatydinau, nes mane išrinko ne prezidentė – ne prezidento reikalas aiškinti parlamentui ir jo vadovui, kaip reikia elgtis. Tai buvo principinis dalykas.
– Ar teisingai suprantu, kad rašai knygą su Andriumi Tapinu?
– Ne. A. Tapinas mane įtikino taip daryti, rašau su bendraautore Dalia, knyga jau atiduota redaktoriams. Knyga išėjo stora. Knygoje yra ir graudžių istorijų, kaip dirbau gelbėtoju Nidoje ir teko neštuvais nešti paskendusį berniuką, pats esu du kartus skendęs, tuos kelis kartus tamsa buvo priartėjusi, bet atsitraukė. Ten yra ir galėjusių tragiškai pasibaigti momentų.
Viso laidos įrašo klausykite čia:
