„Pas mus grimerės, aprengėjos ar lygintojos paslaugų nėra – viską visada darėme patys kaip namie“, – tikina Ilona Balsytė. Kino ir teatro aktorė šiandien atpažįstama ne vienai kartai, vieni ją stebėjo televizoriaus ekranuose, kiti – iškiliose teatro salėse, tačiau I. Balsytės kelias į didžiąją sceną prasidėjo nuo mažos svajonės vaidinti nepriklausomoje teatro trupėje ir garažo su spektaklių dekoracijomis. LRT.lt laidoje „Sentimentai“ I. Balsytė pasakoja, kaip atsirado ir kaip išliko Vilniaus Spaudos rūmuose įsikūręs „Keistuolių teatras“ ir kaip būsimą jo įkūrimo vietą netyčia parodė Michailas Gorbačiovas.
„Keistuolių teatras“ yra pirmasis Lietuvoje įsikūręs ir išlikęs nepriklausomas profesionalus teatras, kuris savo veiklą pradėjo dar prieš Lietuvai atgaunant nepriklausomybę – 1989 m.
„Pusė mano gyvenimo metų prabėgo „Keistuolių teatro“ salėje. Nori ar nenori, tai mano gyvenimo gabalas, kuriame buvo visko: repeticijų, spektaklių, pilnų salių, tuščių salių. Buvo sulūžusios kėdės – dabar naujos kėdės, buvo daug streso, buvo tiek daug visko, kad sunku nusakyti, ką man tai reiškia“, – LRT.lt laidoje įžvalgomis dalijasi I. Balsytė.
Tačiau dabar vaikams ir suaugusiesiems atpažįstamas Spaudos rūmuose įsikūręs „Keistuolių teatras“ anuomet buvo tik salė metiniams valdžios atstovų susirinkimams. I. Balsytė pasakoja, kad, išsinuomojęs patalpas, teatro kolektyvas įklimpo į 40 tūkst. litų skolą, nepaisant to, jog į teatrą driekdavosi susiraičiusios žiūrovų eilės.
„Kaip teatras gyvenome garaže – jame laikėme dekoracijas. Važinėjome po Lietuvą, nes mūsų aikštelė buvo visos įmanomos spektakliams erdvės. Reikėtų padėkoti Sigučiui Jačėnui, nes į Lietuvą atvažiavusį Michailą Gorbačiovą kalbino būtent Keistuolių salėje. Jis bandė išsiaiškinti, kas dar vyksta šioje salėje (...). Mums atsakė, kad nieko nevyksta, tik visuotinis susirinkimas vieną kartą metuose. Išsiprašėme išnuomoti patalpą konkretiems spektakliams. Po truputį čia įsikūrėme, tada pradėjome nuomotis patalpą ilgalaikei nuomai, įklimpome į dideles skolas, nepaisant to, kad turėjome milžiniškas eiles, kurios driekėsi iki artimiausios stotelės. Nė vienas aktorius neuždirbo didelių honorarų ir gyvenome varganai“, – priduria ji.
Anot aktorės, po 1991 m. sausio 13-osios įvykių Keistuolių teatrui teko palikti patalpas Spaudos rūmuose. Tačiau, kaip teigia I. Balsytė, noras kurti ir repetuoti nedingo, todėl teatras niekuomet nesustabdė savo veiklos.
„Išgyventi ne valstybiniam teatrui ir būti įvertintam yra sudėtinga. Labiau reikėtų stebėtis ne dėl to, kad kiti tokie kolektyvai iširo, o dėl to, kad mes išlikome. Gimėme po laiminga žvaigžde (...). Turėjome žiaurius sausio mėnesio įvykius. Tuo metu repetavome roko operą, viskas užsidarė. Tačiau negalėjome nerepetuoti, galvojome, kad norime kurti, pradėjome repetuoti gamykloje – taip gimė spektaklis „Aukštyn kojom“. Ta žiema buvo labai sunki“, – sako teatro ir kino aktorė.
I. Balsytė, paklausta, ar atsukus laiką atgal, kartotų savo pasirinkimą tapti aktore, tvirtai atsako: „Aišku, kad taip“, tačiau taip pat prisipažįsta susimąstanti – kodėl.
„Tikiu, kad turime planą, kaip čia turime gyventi ir ką čia turime daryti, nuo mažens savęs klausiau, ką aš turiu padaryti, kad padaryčiau viską, ką galiu. Spėliojau, kokie mano gebėjimai. Man mėgdavo išsipasakoti, sugebėdavau žmones sutaikyti, dėl to kilo mintis stoti į teisę. Tačiau nuėjau į atvirų durų dienas ir nei sienos, nei žmonės manęs nepatraukė.
Buvau gera matematikė, skaičiavau nuo gimimo, matematikos mokytoja pyko, kad nepasirinkau šios specialybės. Tačiau netyčia atsivertusi laikraštį, radau skelbimą, kad vyksta atvirų durų dienos konservatorijoje (...). Profesorė Irena Vaišytė rinko kursą, atvirų durų diena viską pakeitė“, – LRT.lt laidoje asmenine istorija dalijasi aktorė I. Balsytė.
Tekstą parengė Emilija Balcerytė
Viso pokalbio klausykite čia:
