Solistė Sandra Lebrikaitė-Andriukevičienė ir LRT laidų vedėjas Ignas Andriukevičius abu yra išbandę „Dainų dainelės“ sceną, tiesa, abu skirtingais amplua – Sandra tapo legendinio konkurso laureate, o Ignas buvo vienas jo vedėjų.
Gyvavimo 50-metį mininti „Dainų dainelė“ jau tapo gražia tradicija: televizijos žiūrovams tai smagus, vaikiško nuoširdumo pripildytas koncertas, o mažiesiems dainorėliams – pirmieji žingsniai ant scenos ir galbūt ateityje laukiančios muzikinės karjeros kelio pradžia. LRT.lt kviečia pakeliauti laiku ir prisiminti konkurso akimirkas, dalyvius bei pažinti žmones, kurie ją kuria.
„Visą gyvenimą mėgau dainuoti, lankiau meno mokyklą, taigi mokytojos pasiūlymą sudalyvauti „Dainų dainelėje“ priėmiau lengva širdimi, atrodo, kad konkursui papildomai kažkaip per daug net ir nesiruošiau“, – šypteli Sandra, prisimindama, kaip 11-oje klasėje tapo konkurso laureate.
Tai buvo laikas, kai Sandra galvojo apie ateities perspektyvas ir svarstė, kokį kelią pasirinkti. „Galvojau, kokią specialybę pasirinkti, galbūt ne muziką. Tačiau praėjusi tą pasiruošimą, tapusi laureate, supratau, kaip smagu būti scenoje, ypač didesnėje. Manau, kad tai labai prisidėjo prie to, kad galiausiai vis tik pasirinkau solistės profesiją“, – svarstė ji.
Dabar žiūrėdama savo pasirodymą „Dainų dainelėje“ prisimena, koks tai didelis įvykis buvo visoje Lietuvoje, ypač mažesniuose miesteliuose. Visi džiaugėsi, kai jų bendramokslis pasirodydavo konkurse, televizijos ekranuose.
„Vis tik pagalvoju, kokia buvau drąsi. Galbūt tai kilo iš to, kad ant scenos ėjau nenorėdama niekam nieko įrodyti, o tiesiog siekdama pasimėgauti savo pasirodymu. Todėl ši patirtis mano atmintyje ir išliko tokia šviesi ir smagi. Tiesiog didelė šventė“, – klajodama prisiminimais šypsojosi šiandien žinoma atlikėja.
Kaip didelę šventę „Dainų dainelę“ prisimena ir Ignas. Jis konkursą vedė du sezonus – pirmaisiais metais su Ona Kolabovaite, vėliau – su Raminta Naujanyte-Bjelle. „Būtent „Dainų dainelė“ mane atvedė į LRT. Tai buvo ne tik didelė šventė, bet ir milžiniška atsakomybė, kad ta šventė įvyktų, o taip pat daugybė gerų emocijų ir malonaus jaudulio“, – prisiminė jis.
Kalbinti mažuosius dalyvius buvo viena smagiausių patirčių – prisipažino gerai apgalvodavęs, ko jų paklausti, kad klausimas nepasirodytų per sudėtinas ar neišgąsdintų. „Pamenu, būdavo tokių smagių atsakymų, tokių perlų teko sutikti. Dabar smagu pamatyti, kaip tie vaikai auga, kaip jiems dabar sekasi, ką veikia“, – pasakoja Ignas.
Jis negaili gerų žodžių ir su juo drauge dirbusiai komandai, ypač „Dainų dainelės“ mama tituluojamai konkurso redaktorei Zitai Radvilienei, konkurso užkulisiuose besisukančiai daugiau nei du dešimtmečius. „Nežinau kito žmogaus, kuriam šis konkursas taip rūpi. Jai jis tikrai rūpi kaip vaikas mamai – ji stengiasi, kad viskas būtų sustyguota kuo geriau, ji prisimena visus dalyvius, pažįsta turbūt visus mokytojus ir už visus jaudinasi. Toks požiūris labai reikalingas, kad konkursas ir toliau gyvuotų. Jei bus Zita, išliks ir ši tradicija“, – neabejoja Ignas.
Ir jis, ir Sandra sako, kad „Dainų dainelė“ visuomet kelia geras emocijas, taip pat kaip ir 100-metį mininti Dainų šventė, kurioje abu žada dalyvauti. Anot jų, tai labai svarbi mūsų tradicija, visiems pažįstama ir artima.
„Linkime „Dainų dainelei“ ir toliau gyvuoti, neprarasti savo autentiškumo, vaikiško žaismingumo, profesionalumo ir savitos auros“, – linki Sandra ir Ignas Andriukevičiai.
