„Suprantu, kad tobulo auklėjimo nėra, kaip nėra ir tobulos tėvystės, tobulų tėvų ar tobulų santykių“, – LRT.lt sako verslininkė Eskedar Tilahun. Savo trims vaikams ji stengiasi perduoti tai, ką atsinešė iš savo vaikystės Etiopijoje. „Visi buvome įtraukti į šeimos ūkį, taip pat ir vaikai. Kiekvienas pagal savo amžių ir fizines galimybes turėjo pareigų. Nors šeimoje buvo tarnų, virėjų ir pagalbininkų, mes į juos žiūrėjome kaip į lygiaverčius šeimos narius ir dirbome taip pat kaip ir jie“, – prisimena Eskedar, vardijanti kiek išsiugdė savybių, itin padedančių jai šiandien.
Ką jie atsinešė iš vaikystės ir kaip šiandien auklėja savo vaikus? Portalas LRT.lt pradeda publikacijų ciklą, kuriame mintimis bei patirtimis dalijasi daugeliui gerai žinomi žmonės.
– Gimei ir augai Etiopijoje, kaip prisimeni savo vaikystę ten, kaip buvai auklėjama?
– Buvau auklėjama taip, kaip seneliai mokėjo ir kaip manė esant teisinga, atsižvelgiant į mūsų kultūrą, religiją. Šiandien suprantu, kad kai kurie dalykai manyje paliko tam tikrą žymę, tačiau ar yra žmogus, kuris neturi vaikystės žymių? Kažkas buvo per daug mylėtas ir lepintas, kažkam meilės trūko ir pan.
Šiandien taip pat jau suprantu, kad tobulo auklėjimo nėra, kaip nėra ir tobulos tėvystės, tobulų tėvų ar tobulų santykių. Visi esame netobuli, bet stengiamės daryti ką galime geriausia. Mažas vaikas mums duotas, kad juo rūpintumėmės ir kad jis užaugtų žmogumi.
– Kaip manai, kokių vertingiausių pamokų atsinešei?
– Aš buvau kaimo vaikas, mano seneliai – žemdirbiai. Taigi visi buvome įtraukti į šeimos ūkį, taip pat ir būdami vaikai. Kiekvienas pagal savo amžių ir fizines galimybes turėjo savo pareigų: jei reikėdavo ravėti, ravėdavome, jei reikėdavo arti, ardavome ir pan. Nors šeimoje buvo tarnų, virėjų ir pagalbininkų, mes į juos žiūrėjome kaip į lygiaverčius šeimos narius ir dirbome taip pat kaip ir jie. Tiesiog mūsų neužteko, kad aprėptume visus kampus, tad reikėjo samdomos pagalbos.
Mane tai išmokė nebijoti darbo, nepaisant įvairių aplinkybių ar orų. Taip pat išmokė pagarbos ir atsakomybės. Jau būdami vaikai mes supratome, kad turime ne tik teises, bet ir pareigas prisidėti prie bendro šeimos gero. Ir manau, kad tai yra labai gerai, nes kitaip gali išauginti vaiką, kuris žino savo teises, bet nesijaučia turintis atsakomybių ar pareigų. Taip pat išmokau bendruomeniškumo, kuris šiandien man padeda ne tik asmeniniame gyvenime, bet ir kuriant verslą.
– Ar panašiai auklėji savo vaikus? Galima pastebėti, kad tavo dukra Hana taip pat kartais padeda kavinėje.
– Taip, ji kartais padeda. Vaikus mokau, kad jie vieni prieš kitus yra atsakingi, kad jiems turi rūpėti artimas. Mes juk gyvename sociume – yra šeima, kaimynai, draugai, visuomenė. Stengiuosi įdiegti, kad negali galvoti tik apie save, nes taip mąstydami negalėsime pasiekti gerovės visiems. Nemėgstu, kai vaikai kartoja „man“ ir „mano“, visad primenu, kad viskas, kas yra namuose yra bendra tam, kad pasidalytume. Tokie dalykai man svarbūs.
Apskritai man svarbu, kad neliktume abejingi bendruomenei, jei tik galiu, visad stengiuosi prisidėti ir padėti. Štai ir dabar į prekybą paleidau „Rebuild Ukraine“ ir „Glory to Ukraine“ kavą, 25 proc. nuo už ją gautų lėšų skiriu Ukrainos gynybai ir atstatymui.
– Ar esi griežta?
– Turbūt esu. Vis tik visada vaikams sakau, kad nieko nėra svarbiau už sveikatą (ir fizinę, ir emocinę) bei artimuosius. Gyvenime gali pasiekti bet ko, tačiau jei šių dviejų dalykų neturi, visa kita neturės prasmės. Juolab neabejoju, kad galvodami vieni apie kitus, visada galime pasiekti daugiau.
Aišku, man svarbu vaikų mokslai, svarbu, kad jie pažintų pasaulį. Šią vasarą kaip tik drauge leidomės į trijų savaičių kelionę po Europą be jokių išankstinių rezervacijų. Iki Italijos keliavome su palapinėmis, turėjome kaip pasigaminti maisto. Visko buvo, tačiau laikas kartu gamtoje buvo labai gražus ir prasmingas mums visiems. Per šią kelionę labai suartėjome.
– Prieš tai paminėjai, kad tobulo auklėjimo ir tobulų tėvų nėra. Vadinasi, vadovaujiesi principu, kad nereikia būti tobulu, svarbiausia būti pakankamai geru?
– Nežinau, kiek yra pakankamai gera. Iš tiesų vaikas gyvenime turi tik vieną mamą ir tėtį. Aš jiems esu vienintelė mama. Būna visko, kartais ir ašarą nubraukiu, bet visada stengiuosi jiems pasakyti, kokių intencijų vedina pasielgiu vienaip ar kitaip. Visada sakau, kad aš juos myliu, kad ir kas benutiktų ir mano meilė yra besąlygiška, tačiau privalau reaguoti, kai jie, mano manymu, elgiasi netinkamai.
Taip pat jiems visada primenu, kad nebijotų manęs liūdinti ar suerzinti – visada gali ateiti su manimi pasikalbėti. Man svarbiausia, kad jie būtų atviri, nes kad ir kas benutiktų aš visada būsiu šalia. Toks yra mano, kaip mamos, moto.
Kartais būna, kad vaikai man sako „Mama, nelįsk“. Tada nueinu, stipriai apsikabinu ir išeinu į kitą kambarį. Po to jau mano vaikai ateina, prisiglaudžia. Suprantu, kad jiems tą akimirką šito reikėjo. Tada paklausiu jų, ar aš kažką padariau ne taip, ar nuliūdinau juos, galiausiai paklausiu, ką jie darytų mano vietoje. Jie ne visada atsako, tačiau žinau, kad pagalvoja ir visada sugrįžta su meile.
Visokių situacijų būna, kartais ir aš pritrūkstu išminties, bet tada ir sau primenu, kad jie taip elgiasi ne todėl, kad manęs nemyli, o tiesiog todėl, kad jie – dar vaikai. Taip ir augu kartu su jais.
Daugiau ciklo publikacijų rasite čia.
