Prieš pusantro mėnesio iš Vilniaus į vienkiemį persikėlusi aktorė, fotografė Jovita Balčiūnaitė pasakoja, kad šiuo metu gyvena nauju „projektu“ – po kelių mėnesių ji ir laidų vedėjas Richardas Jonaitis taps tėvais! „Taip ir gyvename – tarp jaudulio, nerimo, laukimo ir begalinės laimės“, – LRT.lt sako Jovita, pasidalijusi, kaip dabar teka jos gyvenimas.
Vasaros pabaigoje Jovita ir Richardas paminėjo 6-ąsias vestuvių metines. Panašu, kad per tuos metus poros gyvenime netrūko nuotykių: drauge jie leidosi į 10 mėnesių kelionę po Filipinus, dalį Okeanijos salų ir Australiją, tapo varžovais projekte „Šok su žvaigžde“, o prieš porą mėnesių nustebino iš sostinės persikėlę gyventi į vienkiemį.
„Mums su Richardu labai patinka pokyčiai gyvenime, turiu galvoje, malonūs pokyčiai, o būsto keitimas, man atrodo, visada yra geras nuotykis. Kas blogiausio gali nutikti? Pavargsim nuo kūrenimo krosnimis, išsigąsim kaimo darbų – išnuomosim sodybą, parduosim, grįšim į Vilnių.
Gyventi vienkiemyje jau daugybę metų buvo mūsų svajonė, o svajones reikia pasistengti pildyti. Aišku, visada išlieka galimybė, kad pasiekus tikslą realybė gali labai nuvilti, bet geriau pamėginti ir suklysti nei tik svajoti ir nieko nedaryti“, – šypsosi Jovita, su kuria pasikalbėjome apie pastaraisiais metais į gyvenimą įsisukusius pokyčius.
– Gyvenimas atokiau nuo miesto šurmulio buvo sena svajonė?
– Nežinau kodėl, bet aš visuomet labai idealizavau kaimą. Gal todėl, kad niekada tokio neturėjau. Užaugau Šilainiuose, esu asfalto vaikas, o tolimiausias kaimas man buvo vasarojimas Šančiuose pas močiutę.
Mokykloje labai pavydėjau vaikams, kurie pamokų metu išvykdavo į bulviakasį, kažkada net prašiausi, kad ir mane kartu paimtų kopūstų rinkti. Nepavyko. (Juokiasi.) Tad tas nepaaiškinamas noras gyventi gamtoje persekiojo mane daugybę metų.
Nežinau, gal susidūrus su realybe šitas troškimas pasikeis, bet kol kas, gyvendami kaime, mes jaučiamės labai laimingi. Aš visada sakydavau: jeigu jautiesi blogai – važiuok į mišką, o mūsų atveju važiuoti jau nebereikia, mes esame miške. Tad kai aplanko niūrios mintys ar nuobodulys, išeini, pasivaikštai po laukus, pagrybauji girioj ir nuotaika kaip mat pasitaiso. Gamta yra stebuklinga: ji gydo ir ramina.
Aš kartais žiūriu ir negaliu patikėti, kad tai tas pats žmogus, bet tai tikriausiai ir yra gyvenimo grožis – nebijoti keistis ir išmėginti daugybę vaidmenų.
– Vadinasi, nesugriuvo romantika ir turėtos vizijos apie gyvenimą toliau nuo miesto, arklius ir pan.? Realybė pranoko svajones ar vis tik pateikė šiokių tokių iššūkių?
– Į šitą klausimą galėsim atsakyti po žiemos šalčių, sniegų ir pūgų, kai susidursim su tikruoju gyvenimu kaime, o dabar didžiausias skirtumas nuo gyvenimo mieste tai, kad artimiausia parduotuvė už dešimties kilometrų ir maistas į namus nevažiuoja, bet be šio palengvinimo, manau, kaip nors išsisuksim. (Juokiasi.)
Taip pat gyvenimas toli nuo miesto, gamtos apsupty, privertė mokytis planuoti laiką. Jau nebegaliu tik panorėjusi lėkti su drauge kavos ar užsimaniusi ko saldaus – pyragaičio į kavinę. Dabar viskas daug labiau vyksta pagal planą. Žinai, kada dėl darbų reikės važiuoti į centrą, tad tą dieną ne tik darbus padarai, bet ir su drauge kavos išgeri, ir pyragaitį suvalgai, ir į parduotuvę nuvažiuoji ir dar varžtų nusiperki, jeigu namie kokią lentą priveržti reikia ar ką prisukti.
Tačiau iššūkių pasitaiko ir gyvenant mieste, tai neatsiejama gyvenimo dalis ir daug kas priklauso nuo požiūrio, kaip juos priimsi. Galima juos matyti kaip problemas arba atvirkščiai – kaip galimybes.
Mes tikrai nieko nežinojom apie gyvenimą kaime, kokių prietaisų reikia, kada žolę pjauti, kaip kūrenti malkomis. Bet gyveni ir mokaisi, beveik kas dieną sužinome ką nors naujo ir šis etapas mums visai patinka, nėra laiko sustabarėti. Esi priverstas nuolatos mokytis ir susidurti su nauja informacija.
Be to, labai padeda draugai, kurie turi patirties gyvenant už miesto, o kai yra toks didelis palaikymas, tai ir baimės kažko nemokėti ar nesuprasti lieka daug mažiau, nes žinai, kad visada yra žmonių, kurie tau padės, paaiškins.
Žinoma, jau pradedu abejoti dėl plano įsigyti žirgą (juokiasi), bet kai gyvenimas nusistovės ir reikės daugiau iššūkių, ką gali žinoti, gal ir atsiras koks ristūnas.
Realybė gali labai nuvilti, bet geriau pamėginti ir suklysti nei tik svajoti ir nieko nedaryti.
– Ankstesniame interviu esate sakiusi, kad buitis geriausiai padeda pažinti žmogų, su kuriuo gyveni. Ar pasikeitusi buitis atskleidė naujų jūsų ir vyro pusių?
– Tiesą pasakius, pasikeitus gyvenimo sąlygoms, mano vyras mane labai nustebino gerąja prasme. Jis lygiai taip pat, kaip ir aš, yra miesto žmogus: mėgsta teatrą, renginius, koncertus, vakaroti su draugais, o pasikeitus aplinkybėms nusipirko elektrinį pjūklą ir laisvalaikiu eina į mišką krituolių pjaut. Partempia kokį rąstą į kiemą ir kapoja malkas!
Aš kartais žiūriu ir negaliu patikėti, kad tai tas pats žmogus, bet tai tikriausiai ir yra gyvenimo grožis – nebijoti keistis ir išmėginti daugybę vaidmenų. Šitas mano vyro amplua man labai patinka. (Juokiasi.)
– Kas vis tik didžiausi malonumai, kuriuos atradote naujuose namuose?
– Gamta! Buvimas gamtos apsupty, miškai, pievos, laukai, ramūs vakarojimai prie židinio ir nuolatinis taikymasis prie pasikeitusių gyvenimo sąlygų.
– Vis dažniau kalbame apie greitą šiandienos gyvenimo tempą ir poreikį stabtelėti. Galbūt gyvenimas gamtos ir tylos apsupty privertė sulėtinti tempą?
– Norėčiau pasakyti, kad atradau kažkokią gyvenimo tiesą ar absoliučią ramybę, bet taip tikrai nėra. Sutinku, gyvenimo tempas pasikeitė, gal šiek tiek sulėtėjo, bet aš vis dar tas pats žmogus, ta pati Jovita su savo nekantrumu ir įpročiais. Aš vis dar norėčiau skaityti daugiau knygų, bet kaip ir gyvendama mieste, pasirenku paprastesnį variantą – kiną. (Juokiasi.)
Norėčiau valgyti daugiau salotų, bet atradom krosnį ir galimybę joje kepti picas. Ir, tiesą pasakius, labai tuo džiaugiuosi. Turbūt jau seniai supratau, kad vidus keičia išorę, o ne atvirkščiai. Ir visai nesvarbu, kiek toli iškeliausi ar kaip radikaliai pasikeis gyvenimo sąlygos. Visų pirma turi būti vidinis poreikis keistis, tačiau panašu, kad visai gerai jaučiuosi su savo minusais bei netobulumais ir naujų gyvenimo tiesų man šiuo metu visai nereikia.
– Galbūt atsirado daugiau vietos kūrybai? Esate ne tik aktorė, bet ir fotografė. Ar dabar dažnai paimate fotoaparatą į rankas?
– Tiesą pasakius, beveik visą vasarą nebuvau paėmusi fotoaparato į rankas. Galbūt kažkuriuo metu supratau, kad mano poreikis fotografuoti daug didesnis už tų nuotraukų reikiamybę. Tiesiog kartais atrodo, kad aplinkui tiek daug triukšmo, kuriam didelę įtaką daro fotografija.
Mes apskritai labai daug bendraujame vaizdais, tai labai vizualus amžius, o man paprasčiausiai norėjosi atsiriboti nuo to vizualinio triukšmo. Tačiau nesakau, kad toks mano požiūris truks amžinai. Jau pradedu jausti savirealizacijos per fotografiją poreikį. Žiūrėsime, kas iš to išaugs.
Turbūt jau seniai supratau, kad vidus keičia išorę, o ne atvirkščiai. Ir visai nesvarbu, kiek toli iškeliausi ar kaip radikaliai pasikeis gyvenimo sąlygos.
– O kaip savanorystė? Per pandemiją savanoriavote slaugos namuose, prasidėjus karui – Ukrainos pasienyje su iniciatyva „Stiprūs kartu“. Ką jums davė šios patirtys, kokių minčių sukėlė ir ar nepagalvojate vėl prisijungti prie gražių iniciatyvų?
– Tiesą pasakius, ilgiausiai savanoriavau prasidėjus pabėgėlių srautui iš Baltarusijos pusės. Iš pradžių padėjau žmonėms su humanitarine veikla, vėliau, kai jų srautas apmažėjo, likusius gyventi stovykloje ėmiau mokyti lietuvių kalbos. Beveik metus mokiau Medininkų užsienio registracijos centre, vėliau metus Pabradėje.
Kodėl aš tai dariau? Man labai nepatiko valstybės taikoma politika pabėgėlių atžvilgiu, todėl turėjau du variantus: arba visą laiką burbėti, kokia neteisinga sistema, arba imtis veiksmų ir padėti tiems žmonėms. Aš manau, kad integracija į visuomenę yra labai svarbus veiksnys, nenorint turėti užsieniečių getų, kur nevyksta joks dialogas tarp atvykėlių ir vietinių žmonių. Todėl kalbos mokėjimas yra svarbus žingsnis, norint, kad tokia atskirtis nesusidarytų.
Be to, iš arčiau susipažinęs su tais žmonėmis supranti, kokie jie nuostabūs, motyvuoti ir draugiški. Reikia labai daug noro ir užsispyrimo išmokti naują kalbą, juk daug paprasčiau gauti pašalpą ir nieko nedaryti. Bet ne, daugybė jų yra suinteresuoti kuo greičiau pramokti ir susirasti legalų darbą Lietuvoje. Man motyvuoti asmenys labai patinka ir jeigu jie gimė šalyje, kur vyksta karas, neramumai, jeigu moterys nuolat ten patiria seksualinę prievartą ir žmonės gelbėdamiesi nuo smurto bėga į šalį, kurioje jaučiasi saugūs ir kur aš gimiau, tai mažų mažiausiai ką galiu daryti – padėti.
Taip ir su visomis mane ištikusiomis savanorystėmis. Galima baisėtis, kad vyksta karas, liūdėti, kad kovido metu medikams trūksta pagalbos, arba galima imtis veiksmų. Patikėkite, yra daug paprasčiau būti aktyviu dalyviu nei stebėti situaciją iš šono.
Šiuo metu savanorišką veiklą teko šiek tiek sustabdyti, bet grįžusi į įprastą gyvenimo ritmą labai tikiuosi sugrįžti ir į savanorystę.
– Kokiais darbais ir projektais šiuo metu gyvenate, kvėpuojate?
– Šiuo metu daugiausia gyvename vienu „projektu“, nauju ir visai mums nepažįstamu – tapimu tėvais! Už kelių mėnesių būsime tėtis ir mama! Tai taip ir gyvename pastaruoju metu: šiek tiek tarp jaudulio, kaip čia viskas bus, nerimo, ar susitvarkysim su naujomis pareigomis, didžiulio laukimo ir begalinės laimės.
