„Nė vienas psichologas, koučeris ar protinga knyga man nepadės – pats didžiausias psichologas gyvena kažkur tarp skrandžio ir širdies, tereikia jį išgirsti“, – neabejoja aktorė, humoristė ir tinklaraštininkė Violeta Mičiulienė, po gyvenimo išbandymų atradusi vidinę ramybę ir niekam nebepataikaujanti. Visuomet buvusi kitokia, ji ir toliau žaidžia kitoniškumu, o aplinkinius stebina netikėtais užmojais – pavyzdžiui, neseniai baigtomis dvejomis studijomis ar vis užgimstančiais naujais kūrybiniais projektais.
– Vasarą gamtoje, žinoma, labai smagu, bet kodėl sumanėte ir LRT.lt laidos „Miške su Violeta“ herojus kalbinti lauke? Juk studijoje turbūt būtų paprasčiau, negąsdintų lietus...
– Dažniausiai vedėjai pašnekovus kviečiasi į studiją, o aš norėjau kitaip. Kadangi gamta man nedavė išskirtinių bruožų, kad nieko nedarydama galėčiau atkreipti į save dėmesį, man visad norėjosi būti kitokiai. Taip jau yra nuo mažų dienų. (Juokiasi.)
Be to, miškas visad buvo mano antrieji namai, ten jaučiuosi labai gerai ir tikiu, kad žmonės miške nemeluoja, ten jie yra atviresni. Matyt, miškas atpalaiduoja, turi kažkokią stebuklingą aurą, išlaisvinančią būti savimi. Ir mano pašnekovai ten atsiveria, neretai net susigraudina.
– O gal ne miškas, bet jūs juos atveriate?
– Negalėčiau taip teigti, visus laurus atiduodu miškui. Aš veikiau esu vedlys, kaip tas, kuris perveda per upę einančius į Rojų. Tiesiog patinka kalbėtis su man įdomiais žmonėmis ir pamatyti juos dar nematytu kampu.
Tarkime, prieš filmavimą aktorė Kristina Kazlauskaitė kiek spyriojosi, sakė jau viską išpasakojusi ir nebeturinti ką naujo pasakyti, tačiau mums susitikus miške, ji prisiminė tokių dalykų... Verkėme ir mes, ir kūrybinė komanda. Buvo labai jautru. Man labai gera, kai pašnekovai atsiveria, tačiau svarbiausia, kad jie atsiveria ne man, o patys sau. Visiems linkiu rudenį nueiti į mišką ir ten atrasti save.
Mūsų kūnas sensta, tad negali jam užkrauti vidinės jaunystės, tačiau galime prisitaikyti – eiti lėčiau, nebestraksėti, bet džiaugtis galime taip pat smarkiai kaip ir anksčiau.
– Iš šono atrodo, kad esate ekstravertė iki pirštų galiukų, tačiau kiek teko skaityti jūsų interviu, visuose įnirtingai tai neigiate ir sakote esanti introvertė. Sunku patikėti...
– Negaliu prieštarauti prigimčiai. Sunku pasakyti, kodėl pasirinkau ekstraverto darbą, bet turbūt tai atėjo iš vaikystės, kaip bandymas nugalėti kažkokius kompleksus. Tačiau aš esu introvertė ir geriausiai jaučiuosi būdama viena. Tarkime, masiniuose renginiuose jaučiuosi nejaukiai, nesijaučiu saugi. Geriausia su žmogumi man kalbėtis akis į akį ir siela į sielą. Arba kai aš kalbu, pasirodau, o manęs klausosi žiūrovai.
– Kaip atrodo ta jūsų vienatvė? Kas be miško ar gamtos yra jūsų meditacija?
– Man labai patinka užsiimti rankdarbiais, megzti, siūti. Net nuvykusi į Angliją pas vyresnįjį sūnų puolu adyti kojines ar siūti ištrūkusias sagas. Jis juokais klausia, ar čia mano skūpumas taip pasireiškia. (Juokiasi.) Tačiau man tiesiog taip patinka. Štai ir dabar namuose turiu maišą visokiausių sutrūkusių ar palūžusių papuošalų. Taip ir laukiu, kada fone kažką burbuliuos televizorius, o aš ką nors susitaisysiu, sukursiu. Didelė laimė apima, kai kažkas pavyksta.
Visai neseniai viešėdama teatro festivalyje sulaukiau komplimentų dėl savo avalynės, puoštos gėlėmis. „Kokie gražūs batai!“ – išgirdau. Atsakiau, kad jei jau moteris laikoma gražia tada, kai vyrai negali atitraukti žvilgsnio nuo jos kojų, ir man reikėjo kažkaip padaryti, kad į manąsias žiūrėtų. (Juokiasi.) Jei rimčiau – man apskritai patinka žaisti kitoniškumu, padaryti kitaip. Kažkas netgi mano aprangos stilių yra pavadinęs violetišku. Ką tai reiškia!? Veikiausiai tą mano savitumą – man reikia truputį cirko, truputį teatro, truputį balagano.
Beje, kaip tik neseniai gal pusantros valandos rinkausi akinius. Norėjau stilingų, su kuriais atrodyčiau protinga, graži. Galiausiai išsirinkau apvalius kaip Hario Poterio ir primenančius vieno pirmųjų mano kurtų personažo akinius. Taip jau gaunasi. Pastaruoju metu darau taip, kaip man norisi, nebepataikauju niekam. Bet juk taip ir turėtų būti.
Saugumo nėra ir niekada nebus. Kai tai suvoki, atsipalaiduoji.
– Turbūt tas suvokimas niekam nepataikauti ateina su patirtimi. Kas jums padėjo?
– Kiekvienas prie to suvokimo prieina savarankiškai, jei iš vis prieina. Kiti taip ir pabaigia gyvendami svetimą gyvenimą, siekdami būti tokie kaip kiti. Baisiausias dalykas, kuris mus gąsdina – baimė dėl nesaugumo. Tačiau saugumo nėra ir niekada nebus. Kai tai suvoki, atsipalaiduoji.
Kaip tik prieš Naujuosius metus užblokavo visas mano socialinių tinklų paskyras. Buvo pusmečiui pavogę. Kadangi dirbu pati sau, dėl to sumažėjo darbų, buvau patekusi į savotišką nežinomybės liūną. Pažįstami manęs klausė, ką tada dariau. Ogi nieko! Stebėjau, skaičiau, žiūrėjau, bet dėl nieko neišgyvenau. Supratau paprastą dalyką – jei iš manęs atima viską, kas tuo metu man atrodo reikalinga, vadinasi, tai nėra reikalinga. Kad gautum ką nors gero ir naujo, turi turėti tam laisvos vietos. Ten, kur visko prigrūsta, nieko daugiau padėti nebegali.
Taigi pasinaudojau proga ir atlaisvinau savo gyvenime vietos, atsisakiau to, kas man nereikalinga – darbų, kaip dabar madinga sakyti, toksiškų santykių su žmonėmis... Nebenoriu meluoti – daug laiko dariau tai, ką reikia ir kas pridera, o dabar noriu užsiimti tuo, kuo noriu.
Ir išties visi atsakymai yra manyje.
Nė vienas psichologas, koučeris ar protinga knyga man nepadės – pats didžiausias psichologas gyvena kažkur tarp skrandžio ir širdies, tereikia jį išgirsti. Juolab dabar įsitikinau, kad gyvenime nepavykdavo padaryti tiksliai to, ko noriu, jei klausydavau kitų žmonių patarimų. Visada susimaudavau, suvokdama, kad mano pačios sugalvotas planas buvo teisingiausias. Tačiau reikėjo laiko susivokti ir atsikratyti baimės.
Esu rami, nes viską, ko norėjau gyvenime, aš jau turiu. Ir taip stipriai turiu, kad daugiau nieko ir nebereikia.
– Baimė dažnai kyla ir dėl tos iki skausmo pažįstamos frazės „ką žmonės pasakys“. Tik turbūt kai esi žinomas ir matomas, tenka susitaikyti, kad žmonės vis tiek kažką pasakys.
– Kai buvau paauglė, man tas posakis buvo pats baisiausias. Aplinka nuolat ją kartojo. Kartą ją pasakė mano tėtis, tad paklausiau jo, ar galėtų man konkrečiai įvardyti žmones, kurie man kažką pasakys. Tėtis tąkart pasimetė ir mano klausimą pavadino akių draskymu. O aš tiesiog norėjau suprasti.
Kaip ir sakiau, nuo vaikystės buvau kitokia. Net ir mano aprangos stilius buvo išskirtinis, kai kas jį net vadino bandymu šokiruoti, o aš tiesiog norėjau būti savita. Dėl to man visada buvo sudėtinga – svarstydavau, negi jie visi teisūs, o aš ne? Tik nustojusi bijoti, suvokiau, kokia kadais buvau teisi.
Būtent šios patirtys mane įkvėpė pastatyti monospektaklį „Pabaisų nebus“, su kuriuo keliauju per Lietuvą. Atrodo, kad visi mus gąsdina visokiomis pabaisomis, nes kai mes bijome, lengviau mus valdyti. O aš nieko nebijau ir linkiu kitiems nebebijoti. Nebijoti būti savimi. Tame spektaklyje visiškai apnuoginu sielą, kad žmonės pamatytų, jog visi esame panašūs ir kad visi mūsų baubai gyvena mūsų viduje.
Kažkas mano aprangos stilių yra pavadinęs violetišku. Ką tai reiškia!? Veikiausiai tą mano savitumą – man reikia truputį cirko, truputį teatro, truputį balagano.
– Klausantis jūsų atrodo, kad jau atradote vidinę ramybę ir harmoniją. Taip ir yra?
– Kažkurį vakarą susimąsčiau apie savo jaunystę, praeitus sunkumus, apie labai sudėtingus laikotarpius ir supratau, kad pastaraisiais metais nebuvo tokių problemų, kurios neleistų užmigt ar verstų nerimauti. Ramiai einu miegoti, atsikeliu su džiaugsmu.
Aišku, yra kažkokių problemėlių, neišspręstų dalykų, tačiau viskas išsprendžiama. Tarkime, prieš kurį laiką sugedo skalbimo mašina. Mėnesį skalbiau rankomis, galiausiai nusipirkau naują. Dabar žiūriu į tą skalbyklę ir džiaugiuosi – jei senoji nebūtų sugedusi, nebūčiau įsigijusi naujos, dar ir su džiovykle! Anksčiau tokios neturėjau!
Tik nesupraskite manęs klaidingai, nesu ta perdėta optimistė, kuri reikia nereikia šokinėja iš laimės. Tikrai nesu tokia ir tokių nemėgstu. Žmogus turi ir paliūdėti, ir paverkti, ir pasidžiaugti. Tačiau manau, kad laimė yra ramybė.
Taip pat tikiu, kad kuo daugiau atradimų gyvenime, tuo daugiau džiaugsmo. Todėl būdama 60-ies baigiau dvejas studijas, noriu baigti rašyti knygą. Kam to reikia? Tiesiog taip norėjau, man įdomu! Aišku, mūsų kūnas sensta, negali jam užkrauti tų atradimų ir vidinės jaunystės, tačiau galime prisitaikyti – eiti lėčiau, nebestraksėti, bet džiaugtis galime taip pat smarkiai kaip ir anksčiau. Nes kol atrandi kažką naujo, tol nesensti.
– Paminėjote studijas, kokius mokslus baigėte?
– Teatrologijos studijas, nes laimę man teikia rašymas. Taip pat – psichologijos, pedagogikos ir didaktikos. Jos man labai praverčia važinėjant po Lietuvą su vedamomis paskaitomis apie išlikimą ir prisitaikymą pasaulyje, taip pat apie tai, kaip tėvams suprasti vaikus. Manau, didžiausia klaida, kai tėvai iš vaikų reikalauja kaip iš suaugusiųjų, bet elgiasi su jais kaip su vaikais, jų nevertina kaip asmenybių. Paskaitų metu apie tai ir kalbamės.
– Pati užauginote du sūnus. Dabar, kai vedate mokymus, susimąstote apie tai, kaip auginote savo vaikus?
– Kalbėdama, kaip nedaryti, visada kaip pavyzdį pateikiu save. Buvo laikotarpių, kai ir mano vaikai liūdnai konstatuodavo, kad su jais praleisdavau per mažai laiko. Tačiau buvau išsiskyrusi, turėjau uždirbti duoną sau ir dviem padūkusiems berniukams. Kitaip negalėjau... Tiesa, kai šiemet per Motinos dieną gavau ilgą vyresniojo sūnaus laišką – meilės prisipažinimą, verkiau. Bet tas laiškas buvo įrodymas, kad vis tik viską padariau teisingai.
Svarbiausia viską daryti su meile ir suprasti, kad vaikai mums nepriklauso. Tiesiog jie į šią žemę ateina per mus. Nereikia jų savintis, reikia tik padėti judėti ta kryptimi, kuria nori. Šiandien mano santykiai su sūnumis yra puikūs. Kai kas galbūt tai pavadintų nenukirpta bambagysle, bet mes kasdien susiskambiname po kelis kartus. Jie – mano geriausi draugai, žmonės, be kurių negaliu gyventi. Daugiau man nieko nereikia – tik miško ir mano vaikų.
– Sakydama „vaikų“, veikiausiai turite mintyje ir savo anūkę...
– Žinoma. Žvelgdama į ją matau savo atspindį. Adelė yra mano aidas visomis prasmėmis, su mano manieromis ir mimikomis. Net jos mama, mano marti, tai pripažįsta. (Juokiasi.) Kai Adeliutė gimė, paprašiau, kad mane vadintų baba. Mudvi kartu daug bendraujame, rengiu jai lėlių spektaklius, kartais bendrauju kaip koks personažas, dainuoju dainas iš serialo „Vergė Izaura“... Viena kitai esame šventė. Ir galiu drąsiai pasakyti, kad esu rami, nes viską, ko norėjau gyvenime, aš jau turiu. Ir taip stipriai turiu, kad daugiau nieko ir nebereikia.
