Dėl karantino kelerius metus su mama nesimačiusi verslininkė Eskedar Tilahun džiaugiasi, jog šią vasarą jos turėjo galimybę daugiau laiko praleisti kartu. „Turbūt yra tam tikras atotrūkis tarp mano vaikų ir mamos, tačiau jie ją pasitiko labai šiltai ir tikiu, kad ši mamos viešnagė – puiki proga sustiprinti santykius su anūkais“, – sako Eskedar, LRT.lt papasakojusi, kaip jos gimtąją kultūrą pažįsta Lietuvoje gimę ir augę jos vaikai.
– Ši vasara jums prasidėjo itin šiltai – po 5-erių metų pertraukos vėl galėjote susitikti su savo mama.
– Todėl labai apsidžiaugiau, kad ji atvyko pasisvečiuoti į Lietuvą! Ir nors čia pabuvo daugiau nei du mėnesius, norėjosi kartu pabūti ilgiau. To laiko kartu, rodos, niekada neužtenka. Juolab kad jo visada trūko, nes dėl darbo mama visada gyveno kitur, ji turi Italijos pilietybę ir gyvena Veronoje, tad dažniausiai su ja leisdavau vasaros atostogas. Dažniau matytis pradėjome jau man apsigyvenus Europoje, tačiau prasidėjusi COVID-19 pandemija mus buvo atskyrusi ilgesniam laikui, nes mamai teko rūpintis močiute.
– Vadinasi, jūsų Lietuvoje gimę ir augę vaikai taip pat ilgą laiką nesimatė su savo močiute.
– Tiesa. Nors nuolat bendraujame internetu, galbūt jiems buvo kiek keista susitikti su savo tikra močiute po tiek laiko, juolab kad jie močiute vadina mūsų buvusią kaimynę Onutę. Jie daug laiko praleidžia drauge, leidžia pas Onutę atostogas, susitinka per šventes, ji jais rūpinasi, žino, ką kiekvienas labiausiai mėgsta valgyti ir pan.
Turbūt yra tam tikras atotrūkis tarp mano vaikų ir mamos, tačiau jie ją pasitiko labai šiltai ir tikiu, kad ši mamos viešnagė – puiki proga sustiprinti santykius su anūkais. Džiugu, kad ji pirmą kartą galėjo pabūti su jais ilgesnį laiką, drauge leisti laisvalaikį, eiti į kiną ir kitur. Tai buvo puiki proga mamai daugiau pabūti su jais jų namuose, jų aplinkoje, su jų draugais ir geriau pažinti jų gyvenimą ir kasdienybę.
– Kokį įspūdį jūsų mamai paliko Lietuva?
– Jai labai patiko lietuviška vasara! Ir mama pirmą kartą nakvojo palapinėje. (Juokiasi.)
– Esate kilusi iš Etiopijos, tad kaip su savo šalies kultūra supažindinate savo vaikus?
– Gimtosios savo kalbos jų neišmokiau, bet susikalbėti su mano mama jiems tai netrukdo – mama yra poliglotė, kalbanti itališkai, angliškai, prancūziškai, keliomis Etiopijos kalbomis, tad su vaikais lengvai susikalba. Daugiausia afrikietišką kultūrą jie pažįsta per maistą ir muziką, kurios skambesys jiems galbūt nėra labai kasdieniškas.
Beje, todėl labai džiaugiuosi, kad kaip tik Vilniuje ir Kaune vyksta festivalis „Pasaulis skamba“, kuriame pasirodo atlikėjai iš Malio, Vengrijos, JAV, Meksikos ir kt., – galima atrasti skirtingų žemynų skambesį. Prie tokio renginio atsiradimo prisidėjau ir aš, nes labai norėjau, kad Istorijų namų kiemo erdvė būtų išnaudota kultūriniams renginiams.
Kuo daugiau keliauju, tuo pasaulis atrodo mažesnis, ir nors gyvename toli nuo kitų, iš tiesų esame susiję. Kadangi esu labai atvira pasauliui, manau, kad nėra geresnio būdo visiems suartėti kaip kultūra, atverianti kitokį pasaulio matymą ir mąstymą. Yra tiek gero, ką galime vieni iš kitų išgirsti, pamatyti, pajausti ir patirti pasaulyje. Ir žmogus, atvykęs iš kitos šalies, ar kitaip atrodantis žmogus dažnai su savimi atsineša daug gero ir mums nematyto. Man tai yra įvairovė ir tikrosios pasaulio spalvos.
– Rodos, kad ir ką bedarytumėte, ar kurtumėte kavinę, ar sumanytumėte renginį, jums pirmiausia svarbu suburti bendruomenę.
– Taip ir yra! Man tai labai svarbu. Beje, kaip tik praėjusią savaitę Signatarų namuose įsikūrusioje mano kavinėje įvyko visiems atviras grupės „4 stygos“ koncertas. Su grupe susipažinau visai netikėtai – jie visuomet groja Pilies gatvėje, tačiau, sostinėje vykstant NATO viršūnių susitikimui, buvo paprašyti atlaisvinti gatvę.
Pamačiau, kaip jie sunkiai tempia savo instrumentus, ir užkalbinau, pasakiau, kad gali eiti pagroti mano kavinėje. Paaiškėjo, kad tai labai talentingi muzikantai, grojantys ir su žinomais atlikėjais, labai mylintys muziką ir puikiai skambantys. Taigi tiesiog pasiūliau jiems surengti koncertą pas mane. (Juokiasi.) Ir buvo labai gražus renginys!
Man džiugu, kad dabar pažįstu tokius puikius ir talentingus žmones, pažįstu gatvės muzikantus, kurie, be abejonės, yra mūsų miesto puošmena. Tai juk nuostabu! Ir man svarbu, kad jie būtų pamatyti ir išgirsti, juk mes turime vieni kitus palaikyti. Tai ir yra bendruomenė.
– Lietuvoje žmonės dažnai yra užsidarę ir bendrauti stačia galva nepuola. Galbūt tas noras burti bendruomenes atsivežtas iš gimtosios Etiopijos?
– Manau, kad taip. Man tai įdiegta nuo vaikystės. Senelis toks buvo, kad jei į miestelį atsikelia naujas žmogus, pvz., mokytojas ar policininkas, jis jį kviečiasi į namus, pavaišina, papasakoja apie miestelį. Man tai visada buvo tas integracinis taškas. (Juokiasi.) Aš tai perėmiau. Man svarbu, kad mano kavinėje visi jaustųsi kaip namuose, – nenorėjau vietos, kuri būtų madinga ir trauktų tik jaunimą, man tai turėjo būti vieta, kur susitinka skirtingos kartos ir visi jaučiasi gerai. Kadangi neretai ir pati ten darbuojuosi, man gera matyti ten skirtingo amžiaus, skirtingų profesijų žmones vienoje erdvėje.
– Atrodo, kad veiklos su laiku atsiranda tik daugiau. Ar, turint savo verslą ir tiek sumanymų, pavyksta atitrūkti ir paatostogauti?
– Mano galvoje telpa viskas – ir mintys apie plėtrą, ir atostogų planai. Šiemet jau buvau išvykusi į Ameriką, tai buvo viena geriausių kelionių gyvenime. Atradau save kitokią, išmokau daugybės dalykų, sugrįžau įkvėpta ir motyvuota veikti, augti ir nebijoti.
Niujorke net sugalvojau, kad galbūt turėčiau parašyti knygą! (Juokiasi.) Vasarą taip pat planuojame su šeima pakeliauti po Europą automobiliu – kaip ir sakiau, pasaulis toks įvairus ir įdomus, norisi jį geriau pažinti, pažinti kitas kultūras ir žmones.
