„Niekada gyvenime negalvojau, kad man atsitiks tokie dalykai, kokie atsitiko. Niekada“, – sako aktorius Arūnas Sakalauskas. Tačiau tamsa tunelio gale išvydo šviesą ir šiandien aktorius mėgaujasi gebėjimu ryškiai matyti gyvenimą, jo detales, nesmerkti ir neteisti. Susitikome pasikalbėti, kuo jis šiandien gyvena, kaip mato gyvenimą ir teatrą.
– Kaip gyvenate?
– Aš gyvenu gerai.
– Visada taip atsakote į tokį klausimą?
– Dažniausiai taip. Na, kaip... yra visokių nerimų, bet tai normalu. Užkrauti kiekvieną žmogų, kas man kelia nerimą, nenoriu. Tik labai geri draugai gali išklausyti, kokie 2–3 draugai. Mes dirbame, susidaro rutina ir pradedame daug dalykų nepastebėti. Užsisukame rate, užsicikliname už tam tikrų dalykų: namai, darbas, poilsis, draugai, savaitgalis kažkoks neaiškus. Ir taip viskas važiuoja važiuoja, kol staiga tu supranti, kad esi tarsi užmigęs.
O matyti, kas darosi, reikia ryškiai. Ką žmogus kalba, nėra taip paprasta suprasti, ką jis sako, jis daugiau slepiasi, darome tą tokį „bla bla bla bla“, o jeigu žvelgsi giliau, tai daug dalykų vyksta. Antoine de Saint-Exupery yra pasakęs, čia dabar cituosiu kaip koks diedukas atsisėdęs po obelimi (juokiasi). Jis sakė, kad realybė nėra tai, kas vyksta iš tikrųjų. Reikia pamatyti tai, kas vyksta iš tikrųjų. O iš tikrųjų vyksta daug gerų dalykų, mes visi esame smalsūs, mes visi galų gale norime laimės. Bet kartais nedarome sprendimų, einame rutinos keliu ir stebimės, kas čia man yra. Tai reikia stabtelėti vieną kartą ir pamatyti, kad viskas vyksta kitaip.
– Jūs Sakalauskas. Sako sakalai geru regėjimu pasižymi. Tai pastebite daugiau?
– Taip, aš daugiau pastebiu. Na, gal skambu čia kažkaip dabar ne taip (juokiasi). Bet yra patirtis, visokia patirtis. Tikrai buvau save į kampą visiškai įsivaręs, kai pradedi į tai žvelgti, kada čia kas atsitiko, kodėl. Jeigu pradedi į tai žiūrėti rimtai, tada pradedi matyti daugiau.
– Tai labiau padeda, nei trukdo?
– Taip, tai labiau padeda, bet kartais tai gali pradėti ir trukdyti (juokiasi). Bet ne aš teisėjas ir ne aš viską sprendžiu. Taip gyvenimas surėdytas, mes visi panašūs esame. Kaip ir LRT šūkis. Aš jau seniai sakiau! Mes visi skirtingai vienodi. Tas noras būti išskirtiniu mus daro vienodus. Visi norime būti išskirtiniai, visi norime būti, kad tik aš būčiau svarbus, kažkuo išsiskirti, tas noras mus vienodina.
– Tai tam tikras paradoksas. Žmonės bijo gyventi, vis svarsto, ką apie mane kiti pagalvos. Tarsi visi bandome būti vienodi, bijome išsiskirti, bet ir norime.
– Mes norime būti vienodi ir nenorime išsiskirti. Tikras paradoksas. Baimė, kad ne taip tave supras, baimė, kad pasirodysi kvailai. Jei pradėsi sakyti tiesą, atrodysi kvailys (juokiasi). Paradoksas.
– Atmetimo baimė.
– Taip. Atstūmimo baimė. Žmonės klausia, kodėl visi taip bijo viešo kalbėjimo. Tai yra genetiškai perduodama atstūmimo baimė. Tave iš genties išmes ir tu mirsi. Tai yra mirties baimė. Psichologai išsiaiškino, kad tai genetiškai paveldėta baimė. Europoje per metus būna keturi mirtini atvejai nuo gyvatės įkandimo. Tik keturi, o mes visi bijome gyvačių, nes tai prigimtinė baimė. O autoavarijose miršta 80 tūkst. žmonių, bet automobilių mes nebijome, nes dar per mažai laiko praėjo, kad susiformuotų genetiškai ši baimė.
– Skaičiau, kad visos baimės suveda į mirties baimę. O šiaip, jūs bijote mirties?
– Bijau. Aš žiūriu į tai kaip į nuotykį, kurio niekas nežino, niekas nematė ir niekas negali papasakoti. Tai yra tai, kas mus turėtų vienyti – mes visi mirsime. Mums duotas laikas ir žmonės, su kuriais turime gyventi, mes irgi duoti kitiems žmonėms. Kad mes arba pastumtume žmoniją į priekį, arba sustabdytume, nieko nedarytume. Tai turėtų mus vienyti ir tai turėtų būti pamatas, kad turėtume kitaip elgtis, nes laiko nėra. Aš taip tik su metais pradėjau jausti. Anksčiau 40–45 metų laksčiau kaip pacanas. Gal ir dabar lakstau, nežinau, bet požiūris pasikeitė (juokiasi).
– Jūsų teatro ir meno studija. Jūs kviečiate žmones ne tik kurti spektaklį, bet padėti žmonėms gyvenime jaustis drąsiau?
– Taip, vaidyba yra gyvenimo supratimo mokykla, kas vyksta iš tikrųjų. Gyvenime yra labai daug visokių manipuliacijų. Mes turime pažinoti žmones, stebėti juos, bet taip pat pažinoti ir save, kaip elgiamės. Čia tu atsiduri tuščioje erdvėje ir nieko neturi, nieko daugiau nėra, tik tu. Kai stovi ten, tada ir pasijaučia, koks tu esi, nes tai matosi, koks tu esi, kur tu slepiesi, viskas išlenda labai aiškiai. Reikia tik pasakyti „dabar būk savimi“ ir niekas nebus savimi, nes visi į juos žiūri. Ir čia irgi paradoksas. Mes labai gerai laikome dėmesį namuose, viską girdime, viską matome, bet jeigu čia sėdėtų grupė žmonių ir žiūrėtų į mus, aš nieko nebematyčiau, nebegirdėčiau – nebevaldome dėmesio, kai į mus kažkas žiūri.
O teatro studijoje reikia išmokti valdyti savo vaizduotę. Nes iš tikrųjų nieko daugiau ir nėra. Iš pradžių tai atrodo sunku, bet vėliau pasidaro lengva ir įdomu, nes visa esmė yra fantazija, apie ką tu svajoji, ką tu jauti, ko tu nori – jausmai, emocijos ir to niekaip nepasversi, ar išmokai kažko, ar neišmokai. Pojūtis, būsena, kaip tu jautiesi. Taip ir gyvenime. Keliamės, einame į darbą. Bet jei stebėtume save, pamatytume, ko aš čia dabar išsigandau, kodėl susinervinau. Tai neturi tapti paranoja (juokiasi). Bet tai yra labai įdomu.
– Beveik, kaip terapija.
– Galima sakyti, kaip terapija. Bet aš negaliu duoti patarimų. Na, aš galiu duoti tik gyvenimiškų patarimų iš savo patirties. Jauniems žmonėms galėčiau sakyti, kad oi, čia būk atsargi ar panašiai (juokiasi), bet negaliu to daryti. Žmogus pats turi susidėlioti. Dabar šiuolaikiniame pasaulyje yra labai daug teorijos, įvairių mokymų, bet tai yra tik žodžiai žodžiai žodžiai, o tai reikia pajusti. Tarkim, imkime maldą „Tėve mūsų“. Aš ją atpildavau, visi mes ją žinome. Bet ten yra pasakyta, kad „atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.“ Ir vieną dieną man sušvito, kad taigi aš neatleidžiu, tai kodėl aš tikiuosi, kad man atleis? Man irgi neatleis.
Štai, tiesiog kartais sakinys sužiba. Bet tu jį pajunti. Panašiai, kai žiūri spektaklį ir sakai, kad niekas manęs nekabina. Pjesės rašomos žmonėms, mums. Reiškia, kad mes dar nesusidūrėme su tuo, apie ką kalbama. Arba staiga mes tai pajuntame, nes mums buvo lygiai taip pat. O aš maniau, kad buvau išskirtinis, o pasirodo ne, kokia tai stereotipinė situacija (juokiasi).
– Ir čia paradoksas. Kad kiekvienas slapta jaučiasi kažkuo ypatingas, kad čia tik man taip.
– Taip, aš irgi niekada gyvenime negalvojau, kad man atsitiks tokie dalykai, kokie atsitiko. Niekada. Galvodavau, kad man tai jau šito tikrai nebus, kaip taip galima. Ir bum vienas, bum kitas dalykas. Sakei, kad tau taip nebus? Imk ir šitą, ir šitą. Gali ir tau būti! Ir tada tu stovi toks, kodėl??
– Kodėl..
– Kodėl..
(juokiamės)
– Tokie dalykai, kaip gyvenimo patirtis, žaizdos, skausmai. Jie apsunkina gyvenimą, bet po to, kai sugyja, palengvina gyvenimą ir kitus žmones išmoksti priimti kitaip?
– Taip, sugyti tai turi. Nebeaiškini kitiems, kaip elgtis, nebeteisi. Nebeteisi! Jau tūkstančius metų indėnai sakydavo, kad pirmiau panešiok jo batus, tada suprasi. Mes pasakyti kitam labai greitai galime, kaip turi būti, bet po savo patirties nebeteisi.
– Nenoriu suabsoliutinti. Bet ar tos gyvenimo žaizdos padeda pasiekti aukštesnę meilę kitiems?
– Taip, tokie dėsniai. Aš negaliu daug dalykų paaiškinti. Aš pažiūrėjau Marijos Kavtarazės filmą, puikiai aktoriai vaidina, puikus filmas. Ir aš suvokiau dar vieną dalyką – kad gyventi reikia net jeigu nežinai atsakymo. Viena iš gyvenimo prasmių, kad tu nesužinosi. Tau duota sužinoti kažką, bet kažkokios esmės, kur viskas vystosi, nesužinosi. Kaip tobulai surėdytas žmogaus organizmas, viskas susiję gamtoje, kiekvienas vabaliukas gamtoje turi savo paskirtį, nes viskas susiję. Ir kaip visa šita mašina, kiekviena ląstelė veikia – sunku suvokti.
– Čia kaip apie grybus skaičiau. Vien grybų pasaulis koks sudėtingas ir suraizgytas, tai atrodo, jeigu grybai taip mąsto ir tiek daug gali, tai smegenys nesuvokia, kiek mes dar daug nežinome.
– Taip! Ir jau prieš kiek metų jie yra. O mes dar gerai jų nežinom. Japonai statė metro, jie nežinojo, kaip viską pravesti, susodino grybus ir jie susisiekė taip, kaip reikia. Jie viską išsprendė, kaip kompiuterio sistema, jie – tobulas kompiuteris! Bet kas tada esame mes, žmonės, jei sugebame nueiti į mišką ir prisivalgyti musmirių, kokie mes šernai (juokiasi).
Man atrodo, kad žmogus turėtų sustoti ir kitaip pažiūrėti į daugelį dalykų. Filosofiškai žiūrint, yra keturi dalykai: išmintis, meilė, tikėjimas ir viltis. Jeigu vieno nėra, kitas neveikia. Mes tuomet klumpam ir vėl einam. Bet gal čia ir yra prasmė klupti ir eiti.
– Paminėjote meilę. Jūs labai įsimylėjęs dabar esate, tiesa?
(Įdėmiai, jautriai žiūri, mąsto)
– Stengiuosi nesimėtyti šituo žodžiu. Reikia saugoti, jeigu turi.
– Didžiausios žmogaus dramos kyla, jeigu nėra meilės?
– Aš irgi taip manau. Neapykanta, nepasitenkinimą labai lengvai sukelia meilės nebuvimas. Nesakau, kad meilė yra rožynai (juokiasi). Bet jos nebuvimas padaro daug neteisingų dalykų, sprendimų. Mes kitaip pradedame vertinti pasaulį, atsiranda kažkokių neigiamų dalykų, neigiamas požiūris. Kaip koks šerkšnas ant šonkaulio, kurį gali gramdyt ir gramdyt.
Juokas, kančia ir prasmė teatre
– Tiesa, kad menas kuriamas iš skausmo, kančios?
– Ne, ne iš skausmo, iš skausmo iš tikrųjų nesikuria niekas. Na, gerai, kuriasi, bet gali atskirti narkotinę muziką, pavyzdžiui, Kurtą Cobainą, arba yra alkoholinė literatūra. Gyventi gali būti kančia, bet žmogus nebūtinai turi kentėti. Dar seniau nei sovietmečiu buvo sukurtas stereotipas, toks menininko įvaizdis, kad be kančios nieko nebus. Ne, džiaukis gyvenimu, matyk jį ir tu dar daugiau matysi kančios jame, bet reikia džiaugtis. Sunku, bet reikia priimti realybę, kad matytum, kas vyksta. O ne sakyti kaip, pavyzdžiui, vienas režisierius sako: „Mane labai domina tas atstumas tarp aktoriaus ir žiūrovo.“ Galvoju, Dieve mano, kaip galiu dirbti su tokiu režisieriumi, negi dabar nagrinėsiu tą atstumą. Ir sako „mane domina“. Bet, kai aš vaidinu, aš vaidinu tuos žmones, kurie žiūri, nes aš labai ryškiai žinau tas situacijas. Reikia galvoti apie tuos, kurie žiūri, o ne tai, kas mane domina. Kodėl kitas turi žiūrėti, kas tave domina, tu vaidink, kas visus domina.
– Todėl ir klausiu, nes atrodo, kad vis dar pabrėžiamas kūrėjo kančios reikšmingumas.
– Čia klaidinga nuomonė. Jie nekenčia daugiau nei kiti žmonės. Jie tik labiau tą demonstruoja. Būti nepripažintam, būti kovojančiam. Teatras nepakeis klimato kaitos. Teatras gali pakeisti tik žmogų, kuris pradės galvoti. Tegul jam bent vienas sakinys įsirėžia. Mes nepakeisime politikų. Socialinis teatras yra dabar, bet tam yra portalai. Jie turi tuo užsiiminėti, kiekvienas turim savo reikalais užsiiminėti. Dabar viskas persimaišę. Teatras sprendžia kažkokius politinius, ekonominius, tvarumo klausimus. Mūsų seneliai buvo tvarūs, tai nešiukšlink, nerūkyk ir būk tvarus. Čia tik poza yra, vėl tas noras būti išskirtiniam.
– Kokia šiandien teatro prasmė, misija?
– Ji visada buvo ta pati! Žiūrėkit, galit nugriaut visus teatrus, susprogdinkit visus pastatus visame pasaulyje, vis tiek žmonės vaidins, pasakos istorijas, susirinks grupelė ir žiūrės į tą žmogų. Čia irgi kažkoks genetinis dalykas (juokiasi). Teatras yra menas. Pjesė, kol neprabilo aktorius, dar nėra menas. Ta visuma ir padaro meno kūrinį kaip paveikslą, dainą. Čia gali skirtis stiliai, laikotarpiai, režisieriaus pasakojimo maniera, bet čia yra menas. Menas yra persikūnyti tuščioje erdvėje ir padaryti taip, kad 700 žmonių verktų arba juoktųsi, įtikinti juos, kad tai vyksta iš tikrųjų. Nes ateina 700 žmonių šitoje didžiojoje salėje, užsigesina šviesos, jau čia kažkas bus. Jau laukiame, kas čia bus TOKIO.
– Dabar socialinis teatras užgožia meną teatre?
– Viskas gerai, mano manymu, kaip vyksta, taip ir turi būti. Teatras yra procesas, jis visada keičiasi, ne taip greitai, kaip norėtųsi. Jis keičiasi ir išsikristalizuos į kažką, spektakliai nebebus panašūs vienas į kitą. Dabar jauniems žmonėms priklauso teatras. Jie turi jėgos, aistros, noro tai daryti. Jie daro užsidegę ir jie padarys. Vyresnės kartos aktoriams reikia arba prisitaikyti prie šito, arba daryti kitaip, arba nebūti teatre. Jeigu tu neigi tai, kas daroma, būdamas čia, tu stabdai viską. Visi turėtų suprasti, kad jeigu seksis mūsų trims vadovams, seksis ir visiems, kas čia dirba, ir atvirkščiai, jei seksis mums, aktoriams, ir vadovams seksis. Mes visi susiję.
– Ir vėl.
– Taip, ta pati formulė. Jeigu mes kovojame viduje, nes kiekvienas norime būti skirtingi, pasakyti nuomonę, ką apie tai manome. Na, čia, kaip socialiniai tinklai. Jų išskirtinumas tas, kad visi gali reikšti savo nuomonę, bet niekas nepagalvoja, ar tavo nuomonė kam nors svarbi. Visi pasisako, bet čia neturėtų taip būti. Visur yra kompromisai, reikia kompromiso ir čia.
– Ar tiesa, kad žmones lengviau pravirkdyti, nei prajuokinti?
– Aš vaidinau „Revizoriaus“ spektaklyje Chlestakovą. Ten iš manęs žiauriai juokėsi, bet spektaklis iš esmės liūdnas, to žmogaus, kurį aš vaidinau, man labai gaila. Kažkada vienuoliai žiūrėjo tą spektaklį, jie sakė, kad tai labai religinis spektaklis.
– Be dramos nebūtų juoko?
– Čia vėl viskas susiję (juokiasi). Būna per laidotuves užeina juoko priepuoliai. Taip žmonės reaguoja. Aš nežinau, žmonės tiesiog atpažįsta save personažuose, kaip jie klumpa ar panašiai, ir jiems juokinga.
– O jus laiko juokingu?
– Nelaiko. Nebent komediantu. Yra skirtingos auditorijos. Pavyzdžiui, „Dviračio žiniose“ esu Zuokas, kurio man vis nepavyksta pagauti (juokiasi). Jį pamato pusę milijono. Ir kai nuvažiuoji į, pavyzdžiui, kokias Semeliškes, tu ten esi „Dviračio žinių“ herojus. Arba į Tauragę nuvažiavus tu esi brolis Žygaitis. Aš jiems nesu Gogolio „Revizorius“ ar karalius Kreontas.
– O jums turi reikšmės, ar žmonės jus priims kaip Zuoką, ar karalių, ar jums svarbu, kad matytų, kaip Arūną?
– Taip, man iš tikrųjų svarbu, kad mane matytų kaip Arūną, mane patį. Aktoriaus profesijoje labai svarbu nepamesti savęs. Galima nesunkiai įsivaizduoti kažką, vaidinti, bet juk viskas labai matosi. Kaip ir politikų kalbose viskas matosi.
– Mėgstu klausti, ką žmonėms skauda. Apie ką jums šiandien skauda?
– Apie neteisybę. Karas Ukrainoje. Aš logiškai negaliu to paaiškinti. Yra geros pamokos, ką galima padaryti žmonijai, kai žmonės nemąsto, kas darosi. Kiekvienas yra atsakingas už tai. Bet jie, turiu galvoje, rusus, nesupranta, kas vyksta. Suprantu patriotizmą, bet vis tiek reikia būti kritišku. Tėvynė – ne valdžia, kuri išrinkta, ji yra žmonės.
Dar man skauda dėl referendumo, negalime taškytis savo piliečiais, neleisti jiems turėti dvigubos pilietybės. Turiu draugų, kurie išvažiavo ir 30 metų gyvena Anglijoje, Amerikoje, mano sesuo gyvena Anglijoje. Jie tiesiog turėjo taip padaryti, nes tuo metu nebuvo darbo. Norvegai neseniai suteikė savo piliečiams antros pilietybės galimybę. Tu norėdamas nepaliksi tėvynės. Galbūt puikybė apima kai kuriuos išvykusius, kai jie grįžta čia į Palangą su angliškais mašinų numeriais ir jaučiasi krūtesni. Jie nėra krūtesni. Kai kurie išvažiavę užstringa laike. Lietuva labai greitai žingsniuoja į priekį ir kai jie grįžta nebesupranta, kas vyksta čia. Todėl tokie žmonės galbūt žeidžia kitus ir todėl jie sako, kad emigrantai neturi gauti dvigubos pilietybės. Bet nesimėtykime žmonėmis, tai prigimtinė teisė turėti pilietybę. Tai mūsų žmonės, broliai, seserys, mano atveju. Beveik kiekviena šeima turi emigrantų. Nesimėtykime savo ateitimi, tie žmonės nori grįžti ir jie grįš.
– O jūs dabar grįšite į savo teatro ir meno studiją?
– (Juokiasi) Beje, dažnai sulaukiu klausimo, ar dar galima prisijungti į grupę, tai per metus kas 1,5 mėnesio galima prisijungti, yra 6 kursai. Visada galima prieš tai ateiti pasižiūrėti.
– Ar norite dar kažką pasakyti?
– Manau, kad sakydamas, jog permatau žmones – ne tik perlenkiau lazdą, bet dar ir ją sulaužiau.
Ačiū!
