Tinklaraštininkė, rašytoja, radijo laidų vedėja Rimantė Kulvinskytė LRT.lt laidoje „Miške su Violeta“ linksmai pasakoja apie savo vaikystę Akmenės rajone, save ir laidos vedėją sugraudina prisimindama tėtį, o su vaikais nesutariantiems tėvams turi savų patarimų. „Neretai būna labai sunku pripažinti, kad vaikai žino ar kažką geba padaryti geriau“, – pastebi laidos viešnia.
Kivylių kaimas Rimantei brangus. Jame gyveno pašnekovės seneliai, o pati laidos viešnia ten leisdavo vasaras. Ir ne viena, o tarp gausybės pusbrolių ir pusseserių.
„Kivyliai yra Akmenės rajone. Nuo Naujosios Akmenės kaimas nutolęs apie 15 kilometrų. Čia jei keliais važiuoji. O jei kaip aš, laukais eidavau, tai vos septyni kilometrai, – juokiasi R. Kulvinskytė. – Ten prabėgo visos mano vasaros ir apskritai visos atostogos. Savo kaimui ir vasaroms esu labai dėkinga už tai, kas esu dabar. Mano babytė turėjo šešis vaikus ir 15 anūkų. Didžioji jų dalis vasaras leisdavo būtent pas močiutę. Tai gaudavosi tokia vasaros stovykla, tik kad krauju susietų žmonių.“
Tame kaime, prisimena pašnekovė, vaikai mokėsi įvairiausių dalykų. Nesispyriodavo seneliams ir ūkio darbuose padėti.
„Mūsų toks kaip amarų būrys buvo. Tai paleidžia močiutė į daržą, pirmyn-atgal, pirmyn-atgal – ir 60 vagų jau nuravėtos, – prisiminusi juokiasi Rimantė. – Iki pietų dirbdavome ūkio darbus, o po jų prasidėdavo maudynės ir visoks kitoks laisvas laikas.“
Buvau pakviesta į pokalbį ir mane priėmė į darbą tik po pusės metų, tačiau pasakė, kad buvau geriausia iš vyrų.
Pašnekovė priklausė vadinamajai mažesniajai anūkų grupei. Vyriausi pusbroliai – dešimt metų vyresni. Rimantė su šypsena prisimena, kaip vyresnėliai sugebėdavo užimti mažesniuosius.
„Jie mums netingėdavo kurti stebuklą. Aišku, ir siaubo pasakų papasakodavo, nes mes visi palėpėje miegodavome. Būdavo taip, kad mes, mažiukai, miegam, o jie mus pažadina ir ištempia laukan. Pro Kivylius gražiai teka Agluonos upė. Vyresnieji mus susodindavo į valtį ir sakydavo, kad indėnai puola.
Aš jokiam žmogui nesuteiksiu galios atimti iš manęs pasitikėjimo pasauliu.
Vienas plukdydavo, o kiti su deglais bėgdavo krantais ir rėkdavo: „gulkit ant dugno, jus nušaus!“ Kažkas iš tikrųjų šaudavo kažkur iš strėlės. Tai jie mums kurdavo tokį nesibaigiantį spektaklį“, – prisiminusi susižavėjimo pusbroliais neslepia Rimantė, čia pat visus kviesdama apsilankyti gražiai susitvarkiusiuose Kivyliuose.
Dirbti vyrams skirtame erotiniame žurnale „Playboy“ buvo didžiausia Rimantė svajonė. Ta svajonė, pasirodo, jau išpildyta.
Mus jungia žymiai daugiau gerų dalykų, nei tų, kurie mus daro priešais.
„Buvau redaktoriaus pavaduotoja. Ten patekti nebuvo lengva, mat rinktas vyriškas darbuotojų kolektyvas. Buvau pakviesta į pokalbį ir mane priėmė į darbą tik po pusės metų, tačiau pasakė, kad buvau geriausia iš vyrų, – juokiasi radijo laidų vedėja. – Šiame leidinyje debiutavo ne vienas garsus rašytojas ar dailininkas.
Pamenu pasičiupdavau „Playboy“ žurnalą rusų kalba iš pusbrolio ir ten rasdavau daug geros poezijos, prozos. Kuomet pradėjau ten dirbti, mane žavėjo pagarba moteriai: jokio seksizmo, pašaipių juokelių ar vulgarios pornografijos. Ne. Ten labai daug įvairaus turinio ir griežtomis taisyklėmis aprašyta erotika, kurią įkūnija plačiai besišypsantys modeliai. Džiaugiuosi galėjusi ten dirbti.“
Jei esu vyresnė ir mama, tai nereiškia, kad būtinai teisesnė.
Rimantė – itin atviras ir šiltas žmogus, savo nuoširdumą spinduliuoja aplink save ir, atrodytų, visai nebijo būti pažeidžiama. „Aš jokiam žmogui nesuteiksiu galios atimti iš manęs pasitikėjimo pasauliu. Tai yra per didelė dovana, aš tikiu, kai tu eini atviras ir atsivėręs žmonėms, žmonės irgi į tave eina atviri. Jeigu dedamės šarvus – mes traukiame ginklus į save. Tad aš renkuosi būti pažeidžiama“, – sako žurnalistė, kurią net vyras kartais įspėja pasisaugoti nebūti tokia atvira.
Kalbėdama apie tėvo netektį Rimantė susigraudina, ši tema jai itin skaudi ir tuo pačiu skatina kalbėti apie žmones siejančius ryšius. Jos mintys sujaudina ir Violetą, kurios gyvenime tėvas taip pat suvaidino milžinišką vaidmenį.
„Mus labiau jungia skausmas, neapykanta ir bendras priešas... Aš suprantu, kad mes taip sudėti. Baimė mums, kaip rūšiai padėjo išlikti. [...] Aš norėčiau, kad mus, kaip bendruomenę, labiau jungtų ne skausmas, o džiaugsmas. Mus jungia žymiai daugiau gerų dalykų, nei tų, kurie mus daro priešais, – po apsikabinimo su Violeta ašarų neslepia Rimantė. – Mūsų tėčių labai skirtinga iškeliavimo istorija. Mano tėtis mirė labai netikėtai.“
Tu negali niekaip kito žmogaus mylėti besąlygiškai, beatodairiškai, be reikalavimų, jei pats savęs šitaip nemyli.
Su vaikais nesutariantiems tėvams Rimantė visų pirma pataria atsigręžti į save. Pasak jos, prieš teisiant kitą reikia išmokti pasikalbėti su savimi ir, svarbiausia, pamilti save.
„Kuomet sąmoningai auginant sąmoningą vaiką pajauti, kad jis kažką geriau už tave žino, intuityviai geriau brėžia ribas, yra reikalų nepastatyti jo į vietą. Juk aš tavo mama! Jei esu vyresnė ir mama, tai nereiškia, kad būtinai teisesnė. Neretai būna labai sunku pripažinti, kad vaikai žino ar kažką geba padaryti geriau. [...] Reikia būti su savimi atviru, nes visas mūsų laisvas laikas praeina kituose, mūsų mintys būna kituose: kitų ramybėje, kitų gyvenimuose, ypač mamų, kitų komforte.
Paskambinam savo mamai, bendradarbiui, o į save pamirštame atsigręžti. Kodėl? Dėl to, kad nepatogu, nesmagu. Tu negali niekaip kito žmogaus mylėti besąlygiškai, beatodairiškai, be reikalavimų, jei pats savęs šitaip nemyli. Jei sau keli nesąmoningus reikalavimus, tai vadinasi tas pats galios ir tavo vaikui“, – filosofiškai garsiai mąsto tinklaraštininkė, rašytoja, radijo laidų vedėja Rimantė Kulvinskytė.
Visas pokalbis su Rimante Kulvinskyte – LRT.lt laidos „Miške su Violeta“ įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius.
