Prieš jubiliejų kalbinta garsi aktorė Kristina Kazlauskaitė šypsojosi sakydama, kad apie savo gyvenimą galėtų parašyti tris storus knygos tomus, tik bėda, kad apie save kalbėti nemėgsta, o ir į viešumą jo nešti nenori. Nors pripažįsta – likimas jos nelepino, o būta labai sudėtingų etapų, per gyvenimą ji eina su šypsena ir dabar džiaugiasi kasdienybės laisvumu.
– Vasario 13-ąją pasitinkate jubiliejų, su kokiomis mintimis jo laukiate?
– Turbūt visi tai praeiname – iš pradžių bijome 30-mečio, vėliau – 40-mečio ar 50-mečio... Kuo toliau, tuo baisiau. Tačiau geriau pagalvojus, reikėtų ne bijoti, o dėkoti Dievui, kad leido sulaukti tokių metų. Aišku, kartais sunku patikėti – nejaugi čia su manimi viskas taip seniai vyksta? Gimiau dar praėjusio amžiaus vidury! (Juokiasi.)
– Ar mėgstate švęsti gimtadienius?
– Mėgstu, nes tai yra proga sukviesti draugus, labai brangius, seniai matytus žmones, kartu pabūti, pasidžiaugti, pabendrauti, pašokti...
– Šį gimtadienį pasitiksite apsupta scenos kolegų, su dainomis, eilėmis.
– Prisipažinsiu, tiksliai net ir nežinau, kas manęs laukia. Bus staigmena. Ir džiugu, kad kažko nežinau, ir šiek tiek neramu – nenorėčiau būti tik scenos dekoracija. (Juokiasi.) Taigi toks viešas gimtadienis uždeda šiokį tokį baimės gobtuvą.
– Nors jau daugelį metų jus galima matyti televizijos eteryje ar ant scenos, retai jus pamatysi žurnalų puslapiuose ar naujienų portaluose – nedažnai dalijate interviu. Taip saugote asmeninę erdvę?
– Apie save kalbėti nemėgstu, tegul už mane kalba mano darbai. Be to, per gyvenimą tiek interviu esu davusi, kad jau viskas išpasakota – kartotis nebesinori. Atrodo, ką dar naujo galiu pasakyti, kai veiklos yra likę mažiau, o kalbėti apie naujas ligas, tai, ką valgau, kaip sportuoju ar ką darau namuose, nematau prasmės. Galiausiai viešumas turbūt ir turėtų pasibaigti darbu, o mano gyvenimas tegul lieka man – sąskaitas su savimi suvesiu pati.
– Kalbant apie sąskaitas ir ataskaitas – nemenka gyvenimo atkarpa nueita, kaip dabar manote, likimas jus dažniau lepino ar siuntė išbandymus?
– Visiškai nelepino! Nuo pat vaikystės. Manasis turbūt taip jau surašytas. Bet ir labai gerai, kad jis toks – viskas žmogui galiausiai išeina į naudą. O gal tų likimo dovanų nemokėjau atpažinti? Nes kai pagalvoji, viską turėjau susikurti ir pasidaryti pati.
Dėkoju Dievui, kad turiu tokį požiūrio kampą ir, jei tik įmanoma, į viską pažvelgiu su humoru.
– Sakoma, kad mums duota tiek, kiek galime pakelti. O jūsų gyvenime būta laikotarpių, kai pakelti reikėjo labai daug. Tarkime, kai teko vienai auginti sūnų, pasirūpinti buitimi, o darbo krūvis buvo milžiniškas.
– Buvo kaip buvo. Tėvai mane auklėjo, kad kaip pasiklosi, taip išmiegosi. Jei ką prisidirbai, reikia kapstytis. Taip ir su sunkumais – kai jau užgriūva, reikia suktis. Tikrai buvo labai sunkių, žiauriai sunkių etapų, bet nebuvo kur dėtis. Niekas tavo gyvenimo už tave nenugyvens, taigi niurkdaisi.
– Kartais, atrodo, užsisukame savo bėdose ir nemokame išeiti nei iš nenusisekusių santykių, nei iš darbų, nors jais jau nebedegame taip, kaip anksčiau. Galbūt stabdo baimė, galbūt ryžto stoka. Jūs, panašu, mokate uždaryti duris ir palikti tai, kas nebeteikia laimės.
– Savęs neapgausi – jei jau prisirpo tokia situacija, tas vaisius turi nukristi. Kol tik abejoji, dar gali tempti, bet aš to neapibrėžtumo ir tampymosi gyvenime labiausiai nemėgstu – vis tiek ateina diena, kai pajauti, kad daugiau nebegali, nenori ir reikia žengti kažkokį žingsnį. Kaip juokais sakau, ar aš ką užmušiau, kad turiu kankintis? (Juokiasi.) Taigi ir priimi tam tikrą sprendimą. Turbūt tiesiog moku įšokti į eketę, susitvarkyti ir plaukti toliau. Ir dėl savo sprendimų niekada nesigailėjau.
– Net ir kalbėdama apie sunkius gyvenimo epizodus, nevengiate pajuokauti...
– Be to prapulčiau! Dėkoju Dievui, kad turiu tokį požiūrio kampą ir, jei tik įmanoma, į viską pažvelgiu su humoru. Dar turiu ir budinčią, labai padedančią frazę „Ir tai praeis.“
Žinoma, jei nebūčiau turėjusi peties, ant kurio galėjau išsilieti, turbūt būčiau išprotėjusi. Juk būna, atrodo, sprogsi iš vidaus, ir tokių būsenų būta ne kartą, bet tada labai padeda artimi žmonės, draugai. Be jų nežinau, kaip būčiau tiek atlaikiusi.
Turbūt nelaimingiausi yra tie žmonės, kurie neturi humoro jausmo, negali pažvelgti į save iš šono ir pasijuokti. Taip pat tie, kurie yra užsidarę, atsiskyrę ir bendrauja, bet ne draugauja. Draugystė man yra šventa. Tik, mano manymu, ji, kaip ir meilė, pirmiausia yra apie veiksmą – reikia ją parodyti, reikia duoti.
– Bet kad ir kas nutiktų, per gyvenimą einate su šypsena...
– O kaip kitaip? Iš tiesų nemėgstu nei savo nuotaikų, nei problemų užkrauti aplinkiniams. Siunčiame besišypsančius veidelius telefonuose, bet tos šypsenos turėtų būti ne nupieštos, o tikros. Nesakau, kad reikia vaidinti, apsimetinėti ar, kaip mano močiutė sakydavo, išsišiepus pardavinėti savo dantis, tačiau jei tavyje yra pagarba ir meilė kitam, turbūt savaime norisi kitus pasaugoti, paguosti, pradžiuginti. Juk kur kas maloniau žiūrėti į besišypsantį veidą, nei į persikreipusį, o nusišypsojęs galbūt kažkam bent trumpam pakelsi nuotaiką.
Jautrumas – didelė mano bėda, kiek man jis sveikatos suėdė.
– Galbūt dabar jau dažniau norisi nuoširdžiai šypsotis, o atsisveikinus su teatru ir sulėtėjus gyvenimo tempui, ir ramybės kasdienybėje atsirado daugiau?
– Žinoma! Juk mes, aktoriai, nesame solistai, dirbame kolektyviai – jei neatėjai į darbą, pavedi žiūrovą, kolegas... Negali bijoti, tingėti, nenorėti, tau negali skaudėti... Kartais nuskambėjus trečiam skambučiui prieš spektaklį norėdavosi pradingti, bet reikėdavo eiti į sceną. Taip pasirinkau. Kaip sakiau, ir išauklėta taip buvau – nuo mažų dienų buvo įskiepytas atsakomybės ir pareigos jausmas.
Ir dar, kaip sakydavo mano tėvelis, arba daryk gerai, arba nedaryk visai. Taigi ilgai dariau, bet kai tik galėjau išeiti, išėjau. Mylėjau savo darbą, bet pavargau nuo įsipareigojimų ir to, kad reikia kažką daryti, norėjosi daugiau laisvumo, atsipalaidavimo.
– Galiausiai nuveikta labai daug, rodos, kitiems ir dviejų gyvenimų neužtektų tiek visko įgyvendinti.
– Taigi poilsio gal jau tikrai užsitarnavau! (Juokiasi.) Iš tiesų, galiu tik pasidžiaugti, kad mano gyvenimas – spalvingas visomis prasmėmis. Nors tiek visko sakyta, daug dar tikrai neišsakyta. Galėčiau 3 didelius tomus parašyti! (Juokiasi.)
– Galbūt vertėtų?
– Kaip ir kalbėjome, mane stabdo tai, kad nematau prasmės savo gyvenimo nešti į viešumą. Be to, manau, paimk bet kurio žmogaus gyvenimą, aprašyk jį, sudėk į knygą ir pamatysi – kiekvieno gyvenimas vertas romano. Juk niekas nenugyvenome lygiai, pilkai, ramiai... Gerai pasiknaisiojus, pas visus visko rasi, o aš geriau pati savyje pasiknaisiosiu, bet knygos nerašysiu. (Juokiasi.)
Galiausiai viešumas turbūt ir turėtų pasibaigti darbu, o mano gyvenimas tegul lieka man – sąskaitas su savimi suvesiu pati.
– Mus dažniausiai pristato pagal mūsų profesiją. Tačiau be to, kad esate artistė, esate ir moteris, mama, draugė, dukra... Yra apibūdinimas, kuris jums pačiai yra brangiausias, esminis?
– Man visi jie esminiai. Gaila, tėvų jau nebėra ir dukryte nepašauks, tačiau esu ir mama, ir draugė, ir moteris... Visa man brangu. Beje, kai vaidinau, didžiausią atsakomybę jausdavau, kai publikoje būdavo tėvai, sūnus – man brangiausi žmonės. Labiausiai nesinorėjo jų nuvilti...
– Esate labai jautri?
– Oi, jautrumas – didelė mano bėda, kiek man jis sveikatos suėdė, pati nuo jo labai pavargstu. Nieko nepadarysi, tokia jau mano prigimtis. Todėl pradėjau save saugoti.
Bet tokia jau kūrėjo dalia – apie ką kalbėsi, jei tavęs niekas nejaudina. Kiekvieno menininko impulsas yra emocija. Gal klystu, bet man atrodo, kad menas yra ne apie tai, ką pateiksi, o apie tai, kaip pateiksi, išjausi ir išgyvensi. Juk kai kurios pjesės yra statomos visame pasaulyje, bet didysis menas ir yra tai, kaip ją pateikiame. Jei nesurasi, kaip kitaip, giliau ar jautriau [pateikti], nieko nesukursi.
Turbūt tiesiog moku įšokti į eketę, susitvarkyti ir plaukti toliau. Ir dėl savo sprendimų niekada nesigailėjau.
– Kokių dabar turite svajonių ar palinkėjimų sau?
– Ko jau sau tokiame amžiuje bepalinkėsi... Tenka priprasti, kad kažką skauda, kad tavo judėjimo greitis sulėtėjo. Anksčiau sakydavo, kad einu kaip vėtra, o dabar, žiūrėk, ta vėtra kažkur užkliuvo, kažką susitrenkė. Apsukos – nebe tos! (Juokiasi.)
Tik džiaugiuosi, kad su amžiumi galbūt savotiška išmintis atėjo – daug kas dar skaudu, bet jau moku į viską pasižiūrėti kitomis akimis. Matyt, laikas padaro savo. Galų gale išmokau pasisaugoti. Su dabartinėmis technologijomis nelabai draugauju, kompiuterio neturiu, taigi kažkiek atsiriboju. Kai ką nors žinai, tai ir skauda, kyla impulsas daryti, kad būtų kitaip. Anksčiau buvau teisybės ieškotoja – eidavau į mūšį iškeltomis ietimis, o dabar jau pagalvoju – ką galėjau, tą padariau, tegul dabar kovoti eina jaunimas.
