Sunkios patirtys padeda įsižeminti, išgryninti vertybes ir suvokti, kad sėkmė neateina iš niekur, portalui LRT.lt sako dainininkė ir dainų kūrėja Jessica Shy, pakeliui į žiūrovų pilnas sales stabtelėjusi Jungtinėje Karalystėje, kur ėmėsi atsitiktinių darbų, kad galėtų sudurti galą su galu, kur jautėsi vieniša, o rankos sviro ir jau atrodė, kad svajonę dainuoti reikės paleisti. „Buvo sunkus laikotarpis, bet džiaugiuosi, kad jis buvo“, – dabar svarsto ji.
– Veikiausiai dar gyvenate kovo viduryje pasirodžiusiu savo albumu „Pasaka“. Kūryba, muzika – neapčiuopiamas dalykas, tad ką jums reiškia tai, kad ją galite laikyti rankose albumo pavidalu?
– Labai gera, atrodo, kad užbaigiau kažkokį darbą. Albumas man yra tarsi kažkoks statinys, turintis aiškią koncepciją ir istoriją, tarsi namas, turintis daug skirtingų kambarių, po kuriuos pasivaikščioti kviečiu klausytoją.
– Sakėte, kad jei reikėtų savo gyvenimą prilyginti kokiai nors pasakai, tai būtų Pelenės istorija. Mintys iškart nuneša į studijų Jungtinėje Karalystėje metus, kur prabėgo ne pats šviesiausias jūsų laikas. Kas tada buvo sunkiausia?
– Anglijoje emociškai sunkiausia buvo pakelti vienatvę. Jaučiausi labai vieniša, o ši būsena vėliau peraugo į tam tikrą užsidarymą, atsitraukimą nuo kitų, gana depresyvią nuotaiką. Nebuvo lengva priimti ir tai, kad mano gyvenimas karjeros prasme visiškai nejuda mano susikurtos vizijos link, tad jau atrodė, kad per daug prisisvajojau ir turėsiu paleisti šią svajonę.
Tačiau tamsiausią akimirką atsirado nedidelė kibirkštis – Jono Nainio leidybinės kompanijos pranešimas, jog ši ieško naujų balsų. Ši galimybė man atrodė kaip paskutinis šiaudas, už kurio dar galiu užsikabinti ir turiu tai daryti visais įmanomais būdais, kad jis tik neišsprūstų iš rankų. Sakiau, kad jei šįkart nepavyks, teks pagalvoti apie kitas veiklas gyvenime.
Šiandien džiaugiuosi, kad Pelenės pasaka išsipildė, padėjo ištrūkti iš to tamsaus laikotarpio ir pavirsti geriausia savo pačios versija, gyventi geriausią gyvenimą, kokį tik galėjau įsivaizduoti. Kai pagalvoji – nemenkas kontrastas tarp gyvenimo Anglijoje ir pastarųjų metų Lietuvoje.
Kai galimybė aplanko, turi būti jai pasiruošęs.
– Išties – nuo atsitiktinių darbų siuntų sandėlyje, restorane padavėja iki raudonųjų kilimų, garsių dizainerių drabužių ar spindinčių apdovanojimų. Turbūt visos patirtys padeda visai kitaip įvertinti tai, ką dabar turite.
– Žinoma, manau, kad dėl to esu labai žemiška. Tikrai nebuvo lengva, kai teko dorotis su sunkia kasdienybe, varginančiais darbais, sukti galvą, kaip apmokėti mokesčius. Atrodė, kad daugiau nieko gyvenime nevyko. Ir tai buvo labai sunkus metas, bet džiaugiuosi, kad jis buvo, nes vėliau atsiradęs žinomumas, gerbėjai ar visuomenės dėmesys manęs iš esmės nepakeitė – likau tokiu pat žemišku žmogumi, tik labai vertinančiu tai, kad gali užsiimti mylima veikla.
Sunkios patirtys padeda įsižeminti, išgryninti vertybes ir suvokti, kad sėkmė neateina iš niekur. Manau, kad šiandien man visko pakanka ir labai vertinu paprastus dalykus bei tikrus žmones aplink. Galbūt todėl ir su savo kūrybos gerbėjais stengiuosi bendrauti kaip su bičiuliais.
– Prakalbote apie sėkmę. Teko matyti, jog jus pristato kaip žaibiškai išgarsėjusią. Bet ar tikrai tai buvo staigus sėkmės trenksmas, ar vis dėlto ilgas darbas, kurio niekas nemato?
– Mano kelias buvo beprotiškai ilgas. Nuo tada, kai supratau, kad noriu, jog muzika taptų mano pagrindine profesija, praėjo 10 metų, reikėjo nemažai pereiti. Vis dėlto sėkmės faktoriaus taip pat negalima atmesti, tačiau, kai galimybė aplanko, turi būti jai pasiruošęs, turėti reikiamų įgūdžių, tam tikrą energiją ir žinutę, kurią nori perduoti. Tik tokiu atveju aplankius sėkmei, kažkas iš to išeina, kitaip ir pasitaikius galimybei nieko nebus.
Buvo labai sunkus metas, bet džiaugiuosi, kad jis buvo.
– Muziką, kūrybą vadinate mylima veikla, tačiau esate sakiusi, jog po 10-ies metų galbūt užsiimsite ir kokia nors kita veikla.
– Paprastai muzikantams muzika nėra tik profesija, tai jų gyvenimo būdas. Tą patį galiu pasakyti ir apie save, tad muzika mane lydės visada. Tai tokia asmenybės dalis, kurios lengvai neišrausi, tik nebūtinai ji bus mano pagrindinė profesija, o galbūt nenutolsiu nuo jos, bet dažniau suksiuosi ne ant scenos, bet kur nors užkulisiuose ar pan. Yra nemažai dalykų, kuriuos norėčiau išbandyti, tad jei pajusiu, kad pavargau nuo koncertų turų, ar suprasiu, kad neturiu ko pasakyti, kad išsikvepiu, savo dėmesį sutelksiu į kitą veiklą. Manęs tai negąsdina, matau tai kaip galimybę gyvenime nuveikti ir dar ką nors.
– Vis dėlto profesija neretai tampa didele mūsų tapatybės dalimi, dažnam – ir svarbiausia.
– Turbūt taip tarsi apibrėžiame tam tikrą savo vertę ar svorį. Tačiau aš to niekada nesureikšminau ir manęs, kaip žmogaus, tai neapibūdina. Nors buvimas atlikėja užima daugiausia mano laiko, nenorėčiau, kad tai būtų vienintelis mane apibūdinantis dalykas. Esu kūrybiškas žmogus, tad noriu save išreikšti skirtingose veiklose.
– Kūrybiškos prigimties žmonės paprastai yra labai jautrūs. Tai gali būti ir palaima, ir prakeiksmas. Ar skaudžiai priimate nesėkmes ar tai, kad ne viskas klostosi taip, kaip norėjosi ar buvo planuota?
– Nesudedu visko į vieną krepšį. Net jei esu susitelkusi į albumą, singlą ar vaizdo klipą, vis tiek darau ir kitus dalykus, rašau naujas dainas. Suprantu, kad vienos iš jų sulaukia didesnės sėkmės, kitos mažesnės, tačiau nė viena iš jų nėra paskutinė ir žinau, kad ateityje laukia dar ne vienas naujas mano kūrinys.
Aišku, nemalonu, kai kažkas įžeidinėja ar parašo piktą komentarą – atrodo, lyg kažkas atėjo į tavo sodą ir išrovė visas gėles, nesmagu. Tačiau tai dalis mano darbo ir mokausi to neimti į širdį. Tačiau kiti žmonės niekada nebūna tokie griežti kritikai, kokia aš sau esu.
Lengvas chaosas man patinka. Jam esant jaučiuosi gyva, o visiškoje ramybės oazėje man tikriausiai būtų nuobodu.
– O ar mokate pasidžiaugti sėkme, savo darbo vaisiais?
– Nelabai. Mokausi, bet kol kas ne itin sėkmingai – jei pasidžiaugiu, tai vyksta absurdiškai trumpai. Dažniausiai įgyvendinusi vieną, jau galvoju apie tai, kas laukia toliau.
– Kai pagalvoji, kūrėjo, muzikanto tvarkaraštis gan chaotiškas, pačiam tenka dėliotis savo laiką ir kūrybišką sielą įrėminti į tam tikrą discipliną. Pavyksta? Juk atsiranda pagunda aptingti ar pasiduoti nedarbingai nuotaikai.
– Kadangi viską darau dėl savęs, norisi padaryti kuo daugiau. Didesnė bėda yra tai, kad susitelkdavau į darbus ir jiems paskirdavau visą savo laiką, o asmeniniam gyvenimui jo nelikdavo. Nepajusdavau, kai ėmė kentėti mano asmeninis, socialinis gyvenimas, retėjo susitikimai su šeima ar draugais.
Kai supranti, kad nebežinai, kas vyksta artimiausių žmonių gyvenime, o po pusmečio darbo studijoje pasijunti vieniša, suvoki, kad taip daugiau negalima. Atėjo supratimas, kad labai svarbu į savo tvarkaraštį įsitraukti ir pasivaikščiojimą su drauge ar kavos puodelį su bičiuliu. Dabar stengiuosi savo kalendoriuje žymėtis tokius susitikimus, dažniau aplankyti šeimą, stengiuosi atrasti ir laiko sau, paskaityti gerą knygą, pasiklausyti tinklalaidės ar susidėlioti grojaraštį...
Kol kas pusiausvyra mano gyvenime dar nėra visiškai subalansuota, kartais jaučiuosi išsitaškiusi, tačiau vargu ar tai visiškai pasikeis – lengvas chaosas man patinka. Jam esant jaučiuosi gyva, o visiškoje ramybės oazėje man tikriausiai būtų nuobodu. (Juokiasi.)
Atrodė, kad per daug prisisvajojau ir turėsiu paleisti savo svajonę.
– O kokia oazė jums yra scena? Ką reiškia susitikimai su klausytoju?
– Man tai reiškia be galo daug. Didelę dalį laiko praleidžiu viena ar su pora kolegų studijoje, užsidariusi, atsiskyrusi nuo pasaulio. Žinau, kad mano muzikos klausosi, matau įvairiose platformose augančius skaičius, bet iki tol, kol nepamatau tūkstančių žmonių savo koncerte, aiškiai nesuprantu, koks tai didelis mastas.
Be galo gera pamatyti ne skaičius internete, o tikrus žmones su savo istorijomis; žmones, kuriuos mano muzika paveikia, kurių gyvenime galbūt atlieku tam tikrą vaidmenį, kad ir labai nedidelį; žmones, kurie paskyrė savo laiką man ir atėjo su manimi susitikti. Man tai yra labai daug. Tai įkvepia toliau kurti, daro mane laimingą ir išlaisvina iš mano kiauto.
– O šylant orams tų susitikimų tikriausiai bus daug...
– Tikrai bus. Liepą suskambės ir didžiausias mano koncertas, kuriam jau ruošiuosi ir repetuoju. Tai bus didelis renginys ir nuostabus reginys, bus ir mažesnių pasirodymų. Visų jų laukiu ir nekantrauju susitikti.
