Darbas žurnalistę, televizijos laidų vedėją Audrą Avižiūtę yra nuvedęs ir į didžiąją „Euroviziją“, ir į Berlyno kino festivalį, kas aistringai kino gerbėjai paliko milžinišką įspūdį. Portalui LRT.lt ji sako gyvenime nemėgstanti užsisėdėti vietoje ir norinti mokytis naujų dalykų, tiesa, prisipažįsta, kad mokosi ir kokybiškai pailsėti. „Kai galvoje yra neramu, niekas gyvenime kokybiškai nevyksta“, – įsitikinusi ji.
– Ne vienerius metus esi laidos „Labas rytas, Lietuva“ komandoje – iš pradžių su žiūrovais sveikindavaisi kaip reporterė, vėliau rengdavai socialinių tinklų apžvalgas studijoje, taigi tau tai veikiausiai jau yra ganėtinai įprasta. Ar vedėjos kėdėje jau jautiesi patogiai?
– Šio klausimo neretai sulaukiu ir iš savo bičiulių, tiesa, paklausę, jie taip pat iškart šypteli, kad man turbūt jau viskas yra įprasta ir pažįstama. Galiu tik pasidžiaugti – jei žmonėms taip atrodo, vadinasi, žiūrovai nepastebi mano juntamo streso ar įtampos. Mano galva, tai – didelis komplimentas.
Iš tiesų dar nesijaučiu visiškai tvirtai, nes kiekviena laida, nauja tema yra nedidelis iššūkis. Taigi sakyčiau, kad jau atsisėdau, bet visiškai įsipatoginti dar reikia laiko.
– Jei neklystu, LRT – tavo vienintelė ir ilgametė darbovietė. Niekad nebuvo smalsu pasižvalgyti kitur?
– Paauglystėje esu plovusi indus ir dar studijuodama trumpai dirbau komunikacijos agentūroje, kurią palikau dėl praktikos LRT. Po jos pasilikau ir gruodį bus 8 metai kaip čia dirbu.
Apie tai, kiek reikėtų užsibūti vienoje darbovietėje, pasvarstymų girdėjau įvairių – vieni vertina pastovumą, kiti mano, kad darbą reikėtų keisti kas kelerius metus.
Pati čia ateidama galvojau, kad 5 metai yra tas laikas, per kurį galima daug išmokti, paaugti, o tada jau ieškoti ko nors kito. Tačiau baigiantis penktiesiems metams, supratau, kad niekur judėti dar nenoriu – kiekvieną kartą, kai jau atrodydavo, jog perpratau sistemą ir jaučiuosi labai komfortabiliai, atkeliaudavo koks nors naujas, mane sudomindavęs pasiūlymas.
Vis pagalvodavau, kad dar norėčiau išmokti ir vieno, ir kito. Taip žingsnis po žingsnio nuo visiškai užkulisinio darbo atėjau ir iki tiesioginio eterio bei laidos „Labas rytas, Lietuva“ vedėjos pareigų.
Kai galvoje yra neramu, niekas kitas gyvenime kokybiškai nevyksta, viskas krenta iš rankų ir galima priimti labai klaidingų sprendimų.
– Kai pagalvoji, žurnalisto darbas – labai įdomus ir niekada nežinai, kur nuves. Štai, pavyzdžiui, praėjusį pavasarį tave nuvedė į patį „Eurovizijos“ sūkurį.
– Iš tiesų darbas mane yra nuvedęs ir į „Euroviziją“, ir į Australiją, o aš tam tikra prasme darbą esu nusivedusi į „Misiją Sibiras“. (Šypsosi.)
Kalbant apie „Euroviziją“, niekada nesvajojau apie tokią galimybę, tačiau kai man pasiūlė vykti į Turiną, susimąsčiau – man labai patinka Monikos Liu muzika, jos profesionalumas, požiūris į darbą, taigi net jei ir būčiau apie tai svajojusi, tikrai nebūčiau suplanavusi geriau! Su kuo dar važiuoti, jei ne su Monika Liu?
Tai buvo nuostabi patirtis ir savotiškas maratonas. Atsivėrė žiūrovui nematoma didžioji magija, kaip tūkstantinė komanda dirba savaites, mėnesius ar kone metus tam, kad žmonės išvystų tas 3 pasirodymo minutes.
Iš profesinės pusės buvo labai smalsu pamatyti „Eurovizijos“ užkulisius, kaip viskas rengiama, planuojama, kaip dirba mūsų komanda, kaip – italai. Žinoma, jie dirbo itališkai, bet viskas gerai – konkursas įvyko. (Juokiasi.) Be galo įdomu buvo stebėti, kaip ruošiasi ir pati Monika, kokia ji profesionali. Atskiri komplimentai jai už tai, kad dainavo lietuviškai ir žmonės ją tikrai išgirdo.
– Be to, kad darbas atveria daugybę durų ir leidžia pačiupinėti tai, apie ką kiti gali tik svajoti, kas dar žavi tavo darbe?
– Čia nieko nėra neįmanomo. Yra tam tikri rėmai, tačiau mums paliekama didžiulė kūrybinė laisvė, nėra rutinos – nuolat keičiasi temos ir pašnekovai, galiu prisiliesti prie skirtingų dalykų, išmokti ko nors naujo, daug sužinoti. Man tai labai svarbu, nes esu iš tų, kuriems pasidaro sudėtinga, kai viskas ima kartotis ir jaučiuosi pernelyg patogiai. Kaip ir minėjau, man patinka, kad savo darbe galiu mokytis ir sulaukiu pasiūlymų su iššūkiais, kuriuos daugiau ar mažiau apmąsčiusi mielai priimu.
– LRT kolegoms ne paslaptis, kad esi didžiulė kino gerbėja ir panašu, kad kinas iš tavo laisvalaikio kažkiek persikėlė ir į darbą...
– Tiesa, nors niekada nelaikiau savęs nei kino kritike, nei apžvalgininke, visada labai mylėjau, myliu ir mylėsiu kiną. Šioje srityje labai mėgstu mokytis naujų dalykų. Taigi labai džiaugiuosi galėdama prisidėti prie LRT Plius laidos „Čia – kinas“, kuriai rengiu reportažus.
Kaip tik vasarį turėjau džiaugsmo apsilankyti Tarptautiniame Berlyno kino festivalyje, kas buvo neišdildoma patirtis. Iki šiol lankydavausi tik Lietuvos festivaliuose, tad buvo labai įdomu išvysti visai kitą mastelį, palyginti, kaip viskas vyksta ten, kaip viskas organizuojama, kokie filmai rodomi. Juk ne veltui kino kūrėjai iš viso pasaulio nori, kad jų filmų premjeros vyktų Berlyne, Venecijos, Kanų ar instituto „Sundance“ festivaliuose.
Džiugina ir tai, kad gyvuoja tokia laida kaip „Čia – kinas“, nes manau, kad Lietuvos kino industrija išgyvena atgimimą ir pakilimą. Suprantu, kad per karantiną susikaupė nemažai premjerų, tačiau, kaip kino mylėtoją, išties džiugina tai, kad po ilgo laiko vėl užliejo lietuviškų premjerų banga, be to, niekada anksčiau tiek daug režisierių darbų nebuvo rodoma užsienio festivaliuose.
Tikiuosi, kad ilgainiui nusikratysime ir posakio „Kaip lietuviškas filmas, tikrai neblogas.“ Pasaulis jau po truputį susipažįsta ir pažįsta mūsų kūrėjus bei režisierius, dabar svarbu mums patiems suprasti, jog viskas keičiasi ir minėta frazė jau yra atgyvenusi.
Labai gerai mokame save apgaudinėti ir įsivaizduoti, kad mums viskas gerai, o kad mums reikia pagalbos susizgrimbame tik tada, kai be ašarų negalime išlipti iš lovos.
– Taigi kinas – vienas iš būdų atitrūkti nuo darbų? Kas dar padeda pravėdinti mintis?
– Žinoma, užsidaryti porai valandų kino salėje yra labai malonu – savotiška egzotika, nes tuo metu esi niekam nepasiekiamas, gali nekelti ragelio, neatsakinėti į laiškus, o pasinerti į kažkokią svetimą istoriją ir gyvenimą. Taip pat mėgstu nueiti į gerą koncertą, namuose klausytis įvairių tinklalaidžių, kas taip pat labai padeda atitrūkti nuo savo minčių.
Darbe tenka daug bendrauti, domėtis, tad grįžusi nebenoriu kalbėti, kažką skaityti ar klausytis, noriu tiesiog pabūti tyloje, visiškai ramiai. Galbūt kažkam nuskambės juokingai ar keistai, bet pastaruoju metu pastebiu, kad grįžusi namo tiesiog pasidarau arbatos ir bent 10-15 min. pasėdžiu, pasižiūriu per langą stebėdama horizontą, apie nieką negalvodama.
Mėgstu išeiti pasivaikščioti ir taip persikrauti, nes esu tikra – tokios mažos pertraukėlės gali labai padėti. Tai yra kokybiškas laikas sau, kurio mokausi sau suteikti.
Man taip pat labai padeda artima aplinka – artimieji, draugai. Gera išeiti pavakarieniauti ar pasivaikščioti su artima drauge, palikus mano ir jos darbus nuošalyje ir tiesiog paplepėti apie bet ką, kad ir naują suknelę.
– Laisvalaikio aistra kinui persikėlė į tavo darbą, galbūt ir darbas kartais gali persikelti į laisvalaikį? Juk kolegos neretai sako, kad žurnalistika – greičiau gyvenimo būdas nei profesija.
– Galiu tik pritarti. Matau, kad ir kolegos, ir aš pati net poilsiaudami negalime visiškai atitrūkti – likus kelioms dienoms iki atostogų pabaigos jau skubame peržvelgti visas naujienas ir įvykius, kad nieko nepraleistume. Tai nėra nei gerai, nei blogai, tiesiog tokia darbo specifika. Rinkdamiesi šią specialybę galime numanyti, kas mūsų laukia, tad patys nusprendžiame priimti žaidimo taisykles.
Tiesa, nežinau, ar tai būdinga mano kartai, ar mano socialinio burbulo žmonėms, bet atrodo, kad mane supa žmonės, linkę dirbti daug ir gerai. Kartais ir pati pagaunu save galvojant, kad galėčiau trauktis nuo darbų, bet dar kažką krapštausi, tobulinu. Taigi suprantu, kad reikia mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis ir pailsėti.
Jei neišeina pačiam, galima kreiptis į specialistus, psichologus ar psichoterapeutus, kurie gali padėti. Vis tik svarbu suvokti, kad mūsų sveikata yra mūsų pačių reikalas. Kolegos ir darbdaviai gali atkreipti dėmesį ar pasiteirauti apie mūsų savijautą, tačiau pasirūpinti savimi galime tik mes patys.
– Kaip tau sekasi mokytis kokybiškai ilsėtis?
– Esu etape, kai visai neblogai sugebu sau pasakyti, jog jau užtenka. Nemeluosiu, kartais apima tam tikras kaltės jausmas, kad tarsi nieko neveikiu, bet aš jau suprantu, kodėl taip jaučiuosi ir aiškiai žinau, kad taip jaustis nenoriu, tad tenka su savimi susitarti. Tikiu, kad tai yra kelias į kokybiškesnį gyvenimą.
– Paminėjai savotišką kaltės jausmą, kai pagalvoji, atrodo, spaudžiame save, kad tik būtume kažkuo užimti, tarsi nieko neveikimas būtų nuodėmė.
– Turbūt kai kurie žmonės tiesiog turi tą perfekcionizmo geną, nori išnaudoti kiekvieną minutę ir ją užpildyti. Aišku, socialiniai tinklai taip pat daro savo – pasižiūri, kaip kažkas keliauja, lanko boksą, keramiką ir dar skudučių būrelį, maitinasi sveikai, be to, dar augina vaikus, o tu sėdi ir svarstai, ką šiandien nuveikei? Grįžai, pasigaminai vakarienę ir pasižiūrėjai serialą – vadinasi, nieko nenuveikei? Gal kartais trūksta supratimo, kad kokybiškas laikas sau, o kartais ir nieko neveikimas yra labai reikalingas.
Puiku, jei norime būti geresniais, siekti dalykų, nes tai veda į priekį, tačiau kartu turime išmokti ir kokybiškai ilsėtis. Juk kai galvoje yra neramu, niekas kitas gyvenime kokybiškai nevyksta, viskas krenta iš rankų ir galima priimti labai klaidingų sprendimų. Galų gale tai gali vesti prie pervargimo ar perdegimo.
Laimei, gyvename laikais, kai yra normalu kalbėti apie specialistų pagalbą (pabrėžiu – specialistų, ne influencerių, pseudomentorių ar neaiškių kursų) ir pati džiaugiuosi ją atradusi. Kaip važiuojame pas medikus gydytis lūžusios rankos, taip atsakingai turėtume pasirūpinti ir savo emocine būsena. Ja reikia pasirūpinti dar tada, kol nėra neprisikaupę rimtų problemų.
Vis tik labai gerai mokame save apgaudinėti ir įsivaizduoti, kad mums viskas gerai, o kad mums reikia pagalbos susizgrimbame tik tada, kai be ašarų negalime išlipti iš lovos. Ši riba neturėtų būti peržengta.
Kartais ir pati pagaunu save galvojant, kad galėčiau trauktis nuo darbų, bet dar kažką krapštausi, tobulinu.
– Ar tau yra tekę tą ribą peržengti?
– Laimei, ne. Žinoma, yra buvę sunkesnių akimirkų, tačiau labai blogai nebuvo. Tiesa, kažkada vedama žurnalistinio smalsumo nuėjau pas terapeutą. Norėjau sužinoti, kaip atrodo tie seansai ir kas juose vyksta. Keliskart susitikau su psichologe ir ji man atsakingai pasakė, jog nemato poreikio man pas ją lankytis nuolat. Dabar pas ją užsuku nebent norėdama pasidaryti galvos higieną. Tai labai padeda į viską pažvelgti iš šono ir išlaikyti pusiausvyrą.
– Esi linkusi graužtis, jei kas nepasiseka taip, kaip norėtum?
– Esu. Kartais ir dėl visiškų smulkmenų. Jei kažko imuosi, noriu tai padaryti kiek galima geriau, o jei manau, kad nebūsiu iki galo patenkinta rezultatu, tam tikrų dalykų net nepradedu. Kaip tik neseniai laidoje „Labas rytas, Lietuva“ psichologė pasakė, jog tai yra blogasis perfekcionizmas, trukdantis žmonėms mėginti.
Man rūpi, todėl savo darbą noriu atlikti gerai. Tokia esu ir gyvenime. Tačiau mokausi sau atleisti ir vietoje to, kad graužčiausi, stengiuosi suprasti, ką kitąsyk galėčiau padaryti kitaip, geriau. Aišku, pasakyti lengva, įsisąmoninti – sunku.
– Taigi kaip atrasti tą balansą? Kas apskritai tau yra pusiausvyra gyvenime?
– Žvelgiant į mano darbo grafiką, gali atrodyti, jog mano gyvenimas yra visiškas chaosas. Tiesa, kai pirmą mėnesį vedžiau laidą „Labas rytas, Lietuva“, taip ir buvo, nes reikėjo adaptuotis ir visus savo įsipareigojimus pritaikyti prie pasikeitusio tvarkaraščio. Bet iš esmės, man balansas yra savaitės ar mėnesio pabaigoje suprasti, jog padariau viską, ką norėjau, ir dar galėjau savo malonumui užsiimti norimais dalykais. Paprastai tariant, pusiausvyra man yra gebėjimas suderinti savo įsipareigojimus su norais bei poreikiais. Jei tai padaryti pavyksta – nuostabu, jei ne... stengiuosi, kad pavyktų kitą kartą.
