„Aiškiai suprantu, kad santuokoje būna ir gerų, ir sunkesnių dienų, tad nereikia vaikytis nerealistiškos gerovės vizijos – visada būti laimingam. Tai labai padeda“, – portalui LRT.lt sako didžėjus ir laidų vedėjas Jonas Nainys. Neseniai į eterį sugrįžęs vyras panašia filosofija vadovaujasi ir gyvenime.
– Po poros metų pertraukos sugrįžote į televiziją. Ar svetingai pasitiko LRT?
– Istorinis LRT pastatas man nėra naujiena – esu dalyvavęs įvairiuose projektuose, tad LRT koridoriai yra jau gerai pažįstami. Televizijos magija mane žavi nuo vaikystės, todėl įdomu išvysti LRT esančias istorines nuotraukas ar muziejinius eksponatus, paskaitinėti. Be to, mano teta, tėčio pusseserė, žurnalistė Algimanta Žukauskienė, čia dirbo ne vienerius metus, dirba ir dabar. Taigi sugrįžimas į tą magišką televizijos pasaulį man išties labai malonus.
– Kai kalbėjomės prieš porą metų, sakėte, jog karjeros pokyčius priėmėte natūraliai – tada norėjosi daugiau laiko skirti muzikai.
– Ir iš tiesų, nuveikta nemažai – man, kaip DJ Jovani, sekasi gerai, džiugina skaičiai platformoje „Spotify“, darbas su Jessica Shy ir jos sėkmė. Esu tikras, kad gyvenime viskas išeina į naudą. Būna akimirkų, kai vienas ar kitas pokytis atrodo kaip nesėkmė, tačiau laikui bėgant pajauti dėkingumą, kad viskas susiklostė būtent taip. Panašiai būna ir su gerais dalykais – vieną akimirką džiaugiesi, kitą supranti, kad ir tai turėjo blogų pusių. Taigi šiandien nieko nevertinu kaip gero ar blogo, tiesiog priimu viską, kaip yra.
Tačiau turbūt natūralu, jog gyvenime pokyčiai neišvengiami. Pamenu, kai dirbome su Rolandu (R. Mackevičiumi – LRT.lt), į eterį buvome įmesti be kažkokių mokslų – viską darėme taip, kaip mums išėjo, ir viską išnešti turėjome savo charizma ar asmenybėmis, nors neturėjome aiškaus žinojimo, kaip kalbėti ar kokį turinį norime perduoti. Buvo visai kiti laikai, ir smagu, kad jie buvo, tačiau dabar džiaugiuosi, kad galiu pasirodyti kaip Jonas ir parodyti, ko per daug metų išmokau.
Ir nedirbdamas televizijoje tobulinausi – jau ketverius metus dukart per savaitę einu į retorikos ir oratorystės pamokas, pastaraisiais metais įgarsinau nemažai knygų. Ir darau tai ne todėl, kad verčiu save mokytis ar turėjau tikslą žūtbūt sugrįžti į televiziją.
Man išties tai patinka – įdomu gilintis, kaip valdyti balsą, kokias pauzes daryti, kada pakelti ar nuleisti intonaciją ir pan. Kartais važiuodamas pas mokytoją pagalvoju, kad dar niekada manęs neaplankė tas jausmas, lydėjęs mokykloje ar universitete, kai nesuprasdavau, ką veikiu vienoje ar kitoje paskaitoje. Vadinasi, retorika ir oratorystė – mano dalykas.
Mainai yra santykių darnumo požymis.
– Pastaraisiais metais jūsų gyvenime nutiko ir daugiau labai gražių dalykų, kuriais neįmanoma nesidžiaugti, pavyzdžiui, įsikūrėte pirmuosiuose savo su žmona Simona namuose.
– Gal todėl, kad esu baigęs filosofijos studijas, vis tik pasilieku prie gana filosofiško požiūrio – nei labai liūdžiu dėl liūdnų dalykų, nei per daug džiaugiuosi gerais. Suprantu, kad gyvenime bus visokių laikotarpių, ir dabartinį galbūt priimu atsargiai – viskuo džiaugiuosi, vertinu, bet nežinau, kas bus po mėnesio.
Aišku, gera, kad dabar turime savo namus. Prieš tai buvome įsigiję nekilnojamojo turto, kuriame buvome įrengę viešbutį, tačiau nusprendžiau, kad užteks vaidinti verslininkus ir verčiau sau gerovę susikurti iš to, ką abu su žmona mėgstame daryti, kas mums teikia džiaugsmo. Pardavėme turėtus apartamentus ir pasistatėme namą. Ir tikrai – kas rytą nubudęs džiaugiuosi, kad taip nusprendėme – savuose namuose taip gera.
– Sakoma, kad statybos ir remontas – rimtas iššūkis porai, ar tikrai?
– Sima tik pasakė, kad nori šviesių namų, kuriuose visi daiktai būtų tvarkingai suslėpti, tad dizainerė pagal mūsų pageidavimus sukūrė interjerą, atsirado mano kampelis, vadinamas tiesiog bachūrviete, kur galiu ilsėtis, žaisti kompiuterinius žaidimus, su draugais žiūrėti krepšinį ar su žmona įsijungti filmą.
Žinoma, buvo įvairiausių reikalų ir galvosūkių, bet didžiausiu statybų iššūkiu tapo užsitęsę įrengimo darbai – į namus iš pradžių planavome įsikelti vasarą, bet įsikraustėme žiemą. Tačiau su Sima sutarėme, kad visos datos neturėtų būti žūtbūtinis įsipareigojimas – juk ne fabriką statėme, o savo namus, tad manau, kad mums puikiai pavyko susitarti ir didesnių nesutarimų išvengti.
– Vieni sako, kad namai yra žmonės, su kuriais gyvename, kitiems būtinas saugumas, kurį teikia nuosavas būstas, jame gimstantys prisiminimai. Kas jums kelia namų jausmą?
– Vienos detalės nėra. Jei nebūtų Simos arba mūsų šuniukų – tai nebūtų mūsų namai. Turbūt namai yra visuma to, ką esame sukūrę, pilnatvė, kurią jaučiame būdami kartu, kai gaminame maistą, kai išleidžiame į kiemą palakioti augintinius, mūsų pokalbiai, mūsų ryšys... Visa tai yra namai.
Nerealistiškomis iliuzijomis gyvenantys žmonės sunkiai pakelia gyvenimo lūžius ir nesėkmes.
– Vis paminite savo augintinius – praėjusių metų vasarą nainynu jūsų vadinamą šuniukų būrį papildė padykėlis Bruno, atkeliavęs iš prieglaudos. Turbūt šiandien jį drąsiai galima vadinti vienu žymiausių šalies keturkojų, užbūrusiu ir gausų būrį jūsų sekėjų.
– Jis mūsų namuose atsirado ne visai planuotai. Bruno su sese buvo rasti sąvartyne ir perduoti į prieglaudą „Penkta koja“. Organizacija vasarą kaip tik vykdė akciją, kuria siekė paskleisti žinią apie be šeimininkų likusius keturkojus, savo veiklą. Sutarėme, kad jie pas mus atveš gal 10 šuniukų, su kuriais pažaisime, įsiamžinsime ir pasidalysime įrašu, kuriame daugiau papasakosime apie įstaigos veiklą.
Prieš „Penktos kojos“ apsilankymą kaip tik tėtis parašė žinutę, kad Pasvalyje namuose norėtų šuniuko, tad pasakiau, kad kaip tik galėtų vieną priglausti.
Pamenu, atvykus „Penktos kojos“ komandai, būrys šuniukų tiesiog išbėgo ant pievelės, o iš galo vilkosi nedidukas, gal mėnesio amžiaus šuniukas, vardu Amūras. Jį ir pasiėmėme. Tiesa, atkeliavęs pas mus jis tapo Bruno.
Po kelių dienų tėvams atvykus jo pasiimti, Simona atsargiai manęs paklausė, ar nenorėtume šuniuko pasilikti. Mačiau, kad Bruno jau buvo užvaldęs jos širdį... Taip jis ir liko mūsų namuose, į kuriuos atnešė tiek daug džiaugsmo, naujų spalvų, praturtino lėkimu ir gyvybingumu ir neplanuotai, netikėtai sudomino mūsų sekėjus, kurie tik ir laukia, ką jis vėl iškrės. Kaip tik kovo mėnesį jis mini ir pirmąjį gimtadienį.
Namai yra visuma to, ką esame sukūrę, pilnatvė, kurią jaučiame būdami kartu.
– Veiklų ir reikalų turite nemažai, ar pavyksta nepervargti?
– Galbūt vasarą turiu daugiau veiklos kaip didžėjus ar renginių vedėjas, kai tenka dirbti iki paryčių, tad dažnai būnu neišsimiegojęs. Tačiau stengiuosi susiplanuoti laiką taip, kad jo liktų ir poilsiui, o galvą prasivėdinti padeda sportas ir joga.
Klaidinga galvoti, kad visada būsi kupinas energijos ir lėksi kaip būdamas 25-erių. Pavargsta ir kūnas, ir galva, o tada atsiranda klaidų. Norint to išvengti, tenka išmokti planuoti ir nebepasiduoti aklam lėkimui.
Pamenu, radistų laikais to buvo per akis – imdavomės daugumos darbų, kuriuos tik pasiūlydavo, nes norėjome įsitvirtinti. Vis dėlto tokios žiurkių lenktynės išsunkia, o galiausiai nieko gero neduoda – vardan ko stengiamės – pinigų, šlovės? Juk svarbiausia yra mūsų vidinė savijauta, o man geriausias jausmas, kai kūnas yra ramus, be streso. Būdamas tokios būsenos nori veikti, daryti, susitikti, bendrauti...
– Buvote pasiekęs ribą, kai atrodė, kad jėgų nebėra, nesinori nieko veikti ir matyti?
– Anksčiau buvo visko, o dabar jei jaučiu, kad pavargstu, tiesiog leidžiu sau atsikvėpti. Beje, turintys augintinių mane turbūt supras, bet puikiai veikia – šunų terapija. (Juokiasi.) Atrodo, grįžti piktas, pamatai tą iš laimės šokinėjantį padarėlį, jo džiaugsmą, energiją ir pats įsikvepi – kaip gali būti piktas ir nepatenkintas, kai tave taip pasitinka?
– O ar jau išmokote pasakyti „ne“?
– Manau, kad laikui bėgant nori nenori išmoksti pasirinkti ir atsisakyti. Svarbiausia gyvenime atrasti pusiausvyrą ir atsakyti sau į klausimą, kas iš tiesų man patinka ir teikia malonumą. Nesu mokytojas, kuris kitus gali mokyti, tiesiog dalijuosi savo išgyvenimais ir ieškojimais. Bet iš patirties žinau, kad šis klausimas yra sudėtingesnis, nei gali pasirodyti – neretai esame veikiami aplinkinių nuomonės, patarimų ir pan., taigi pasimetame ir ne visada žinome, ko norime mes. Todėl reikia gerai į save pasigilinti ir ieškoti atsakymų. Kitaip gali dingti motyvacija ir įkvėpimas gyventi.
Manau, viskas priklauso nuo to, kaip sąveikauja protas ir širdis. Būna, pastaroji sako, kad norisi būti, pavyzdžiui, dailininku, o protas sako, kad teisė – geriau. Suprantu, kad daugelis žmonių dėl to pasineria į dvejones – reikia drąsos mesti advokato karjerą ir pradėti piešti, nors tau tai galbūt ir yra geriausias sprendimas.
Tačiau aš džiaugiuosi, kad šiandien esu ten, kur esu, – man tai paprasčiausiai patinka. Man gera groti, nesvarbu, ar tai darau tūkstančiams, ar penkiems žmonėms, ar vienas savo namuose. Gal kaip DJ Jovani ir nepasieksiu pasaulinės žvaigždės statuso, bet svarbiausia, kad kiekvieną kartą pasirodydamas džiaugiuosi ir svarbiausia, kad ta ugnelė neužgestų.
Taip pat man patinka viešasis kalbėjimas, nors vaikystėje buvau berniukas, nesugebantis ištarti žodžio prie lentos. Turbūt pradėjęs mokytis ir lavinti tai, ko trūko vaikystėje, atradau naują aistrą, tapusią mano pomėgiu ir darbu. Aišku, yra buvę nesėkmių, kai ką gal šiek tiek gėda prisiminti, tačiau tai mane tik dar labiau užkūrė tobulėti. Ir, kaip minėjau, ne todėl, kad privalau, o todėl, kad noriu.
Svarbiausia gyvenime atrasti pusiausvyrą ir atsakyti sau į klausimą, kas iš tiesų man patinka ir teikia malonumą.
– O kokį principą taikote santuokoje? Čia turbūt ne visada viskas priklauso tik nuo sutuoktinių norų...
– Reikia suvokti save ir koks tu esi, kas tau patinka, kas nepatinka, kodėl vienose situacijose džiaugiesi ar pyksti. Teko dalyvauti Londone Dr. Johno Demartinio paskaitose, jo dėka dar labiau viską susidėliojau. Tai labai svarbu, nes santykių darnumas slypi tame, kaip pora sujungia savo pomėgius ir stiprybes, priima kito žmogaus norus, kartais savuosius nustumdamas į šalį. Vis dėlto reikia stengtis dėl kito, ne vien dėl savęs ir savo poreikių. Mainai yra santykių darnumo požymis.
Žinoma – tai sunkus darbas, ypač kai esi pavargęs, susierzinęs, piktas. Tokiais atvejais prisimenu, kaip prieš mums susituokiant, kunigas manęs paklausė, kodėl vedu Simoną. Tada sutrikau, atsakiau, kad vedu, nes noriu būti laimingas.
„Laimė yra geras dalykas, bet juk bus dienų, kai nesinorės bendrauti, susipyksite. Ir tada nebūsi laimingas. Kas tada – nebemylėsi Simonos? Bus nepavykusi santuoka? Tuoktis tik dėl laimės yra iliuzija. Nėra nei vienos poros pasaulyje, kuri susituokusi nugyventų visą gyvenimą laimingai. Gyvenimas yra gyvenimas – visko bus. Vieną dieną susikibę vaikščiosite, myluositės, bet bus ir nekalbadienių, nesutarimų, pykčių. Reikia suprasti, kad pilnatvė yra ne tik tada, kai jūs abu esate laimingi ir sutariate, bet ir tada, kai susiduriate su iššūkiais“, – atsakė jis.
Taigi aiškiai suprantu, kad santuokoje būna ir gerų, ir sunkesnių dienų, tad nereikia vaikytis nerealistiškos gerovės vizijos – visada būti laimingam. Tai visada labai padeda.
– Yra dalykų, kuriuos kaip senus marškinėlius gyvenime jau išaugote?
– Man keistai skamba palinkėjimas išlikti tokiam, koks esi. Juk mes kasdien keičiamės, augame, keičiasi ir mūsų aplinka, gyvenimo aplinkybės. Ir tai normalus virsmas, skatinantis žmoniją eiti į priekį. Kartais tas pokytis vyksta į gerą, kartais – į blogesnę pusę, tačiau išmokau nekelti lūkesčių ir nesitikėti, kad mane visada sups tik geri dalykai. Galbūt idiliškos iliuzijos ir yra kertinis dalykas, stabdantis žmogų nuo kažkokių idėjų, veiklų.
Dažnai žmonės mano, kad gyvens amžinai, jėgų bus visada, tačiau pravartu suvokti, jog esi tiesiog laikinas šios planetos gyventojas ir turi labai ribotą laiką. Nerealistiškomis iliuzijomis gyvenantys žmonės sunkiai pakelia gyvenimo lūžius ir nesėkmes – erzinasi, nustoja save mėgti, pyksta ant aplinkinių. Ir man reikėjo nemažai su savimi dirbti, kad pirmiausia pažvelgčiau į save ir nustočiau kaltinti save ir viską aplink.
