LRT televizijos laidų vedėjas, žurnalistas Ignas Krupavičius atviras – po skyrybų su pirma žmona ne vienus metus išgyveno krizę, buvo visko: ir noro pabėgti, ir ašarų. Buvusių santykių šleifas persikėlė į jo ir dabartinės žmonos Vaidos santykius – ji matydama vyro skausmą paėmė dalį naštos ir nešė ją kartu, kol šis atrado grupinę terapiją. Portalui LRT.lt Ignas sako, kad padėka ir atleidimas buvusiajam taip pat labai svarbu pakeliui į pasveikimą.
– Vesdamas laidą „Geros istorijos“ sakei, kad pats skyrybų krizę išgyvenai ne vienus metus. „Buvo dienų, kai iš tiesų vaikščiojau sienomis, buvau savyje, maniau, išprotėsiu“, – prisiminei savo išgyvenimus, kai skyreisi su pirma žmona ir sūnaus motina.
– Mūsų sprendimus lydi įvairūs lūkesčiai, apsisprendimą kurti šeimą – taip pat. Nesvarbu, ar prisiekiame per civilinę, ar per bažnytinę ceremoniją, tikimės, kad su tuo žmogumi kartu eisime visą gyvenimą. Net ir labai stengiantis išgelbėti santuoką, pavyksta ne visada. Mes lankėmės pas psichologą ir konsultacijos labai greitai sustatė viską į vietas – buvo nuspręsta pasukti skirtingais keliais.
Aišku, iš pradžių toks sprendimas sukrečia ir išmuša pagrindą iš po kojų. Juolab kad turėdamas vaiką suvoki, jog su buvusiuoju ir toliau reikės bendrauti, spręsti su mokykla, būreliais ir kitais vaiko reikalais susijusius klausimus.
Tai itin sudėtinga, kai skyrybos nevyksta susitariant ir viskas komplikuojasi, o dėl likusio kartėlio ar skaudulių jos užsitęsia. Mūsų skyrybos taip pat užsitęsė, teisminiai procesai truko ne vienus ir ne dvejus metus.
Matydama mano stresą, liūdesį, depresiją, dabartinė žmona mano skyrybų naštą pasiėmė ir ant savo pečių ir nešė kartu tol, kol atsirado specialistų pagalba.
– Išties, turint vaikų, tenka ne tik pačiam pakelti skyrybų išgyvenimus, bet ir padėti vaikui, kuriam šis laikotarpis itin sudėtingas ir skaudus.
– Mūsų sūnus buvo mažas, taigi negalėjo suvokti, kas vyksta. Dabar jam – dešimt, taigi jis jau pakankamai didelis. Jam teko susigyventi su tuo, kad tėvai gyvena atskirai ir jis turi dvejus namus, abiejuose yra labai mylimas. Ir su mama, ir su tėčiu jis būna tiek pat laiko – po savaitę. Ir Kalėdų Senelis jį lanko du kartus.
Kadangi sūnus domisi ir klausia, kodėl taip nutiko, apie tai nemažai kalbamės. Paaiškiname jam, jog kartais suaugusiesiems geriau gyventi atskirai, kad visi būtų laimingi.
Svarbu kalbėtis su vaiku kaip su suaugusiu, tačiau nereikia jam permesti savo problemų. Vaikai neturi matyti tėvų nesutarimų, todėl itin svarbu padėti principus į šalį ir kalbėtis protingai. Tėvai turėtų aptarti, kaip kalbėtis su vaiku, kad nežertų skirtingų versijų ir skaudulių.
– Su skausmu kiekvienas dorojamės skirtingai – būna ir įvairių emocijų, ir neigimo ar bandymų pabėgti nuo skausmo. Koks buvo tavo kelias iki tikslingos pagalbos?
– Ir man buvo visko: ir verkimo ant grindų, ir pabėgimų prie jūros, ir noro pabūti vienam... Tuo metu šalia buvo artimieji, su jais kalbėdavausi, bet ir jiems veikiausiai nenorėjau per daug atsiverti. Galbūt, jei anksčiau būčiau kreipęsis pagalbos, tas krizinis laikas būtų buvęs trumpesnis.
Tačiau turbūt tokiu metu kiekvienas pasirenka savo būdus, kaip nusiraminti. Kaip jau esu pasakojęs ankstesniuose interviu, man tokiu nusiraminimu, vidiniu išsivalymu ir pabėgimu tapo kariuomenė. Būdamas ten suvokiau, kad nors ir ne to tikėjausi, skyrybos – ne pasaulio pabaiga, reikia gyventi toliau, juolab kad turiu nuostabų sūnų, kuriam reikia mano dėmesio. Todėl jaučiau, kad svarbu išsigydyti sielos žaizdas.
Be to, per tuos devynis mėnesius kariuomenėje galėjau ir atitrūkti nuo tų skaudžių išgyvenimų, nes dažnai nebūdavo kada apie juos galvoti, buvau akimirkoje, čia ir dabar. Tuo metu man tai buvo geriausia psichologinė pagalba.
Grįžus iš karinės tarnybos teisminiai procesai dar nebuvo pasibaigę, o aš jau buvau susipažinęs su dabartine žmona Vaida, taigi mano išgyvenimai persikėlė ir į mūsų santykius, užkroviau jai tam tikrus rūpesčius ir kilo poreikis ieškoti specialistų pagalbos.
Kelerius metus, dešimtmetį ar porą metų kartu pragyvenę žmonės po skyrybų nurašo visus tuos laimingus metus, nurašo dalį savo gyvenimo ir paverčia ją niekine.
– Taip pravėrei psichologo kabineto duris? Beje, minėtoje laidoje kalbėjai, kad didžiulė pagalba tau buvo grupinė terapija.
– Taip, pravėriau ne vieno psichologo duris. Reikėjo atrasti specialistą, kuris man tiktų. Ir nors iš pradžių skeptiškai žiūrėjau į grupinės terapijos susitikimus, turiu pripažinti, kad jie man padėjo labiausiai. Susirinkdavome gal 10–15 žmonių, išgyvenančių skyrybas, ir dalydavomės išgyvenimais.
Vieni kitų nepažinojome, taigi iš pradžių buvo nedrąsu, tačiau mūsų pokalbiai buvo konfidencialūs – tai, kas buvo aptariama susitikimuose, ir likdavo tuose susitikimuose. Atrodo, kad po keliolikos tokių susitikimų atradome bendrų džiaugsmų – išsikalbėjimas nepažįstamiesiems padeda pamatyti, kad tu ne vienas. Yra ir daugiau besiskiriančių žmonių, kiekvienas savaip tvarkosi. Palengvėja. Lengviau pasidaro ir žmogui, su kuriuo kuri naujus santykius, – našta, kurią Vaidai teko su manimi dalytis, pernešiau į grupę, todėl namuose tapo lengviau, paprasčiau.
– Dažniausiai vengiame su mylimaisiais kalbėtis apie buvusius santykius, tai savotiškas tabu.
– Man labai pasisekė – Vaida yra žmogus, kuris jaučia kitą, moka išklausyti. Ji manęs neteisė ir palaikė. Nejaučiau nepatogumo ar įtampos kalbėdamas su ja. Galiausiai, jei jau esame kartu, kai vieną iš mūsų kažkas kamuoja, kitam norisi padėti. Matydama mano stresą, liūdesį, depresiją, ji tą naštą pasiėmė ir ant savo pečių ir nešė kartu su manimi tol, kol atsirado specialistų pagalba, grupinė terapija ir abiem palengvėjo.
Sunku, bet svarbu surasti žmogų, kuris tave besąlygiškai palaiko ir parodo, kad esate komanda, kuri drauge gali išgrėbti viską. Jaučiu, kad su ja galiu kalbėti beveik apie viską.
Buvo visko: ir verkimo ant grindų, ir pabėgimų prie jūros, ir noro pabūti vienam...
– Kai kurie sako, kad skyrybos gali pakirsti pasitikėjimą kitais žmonėmis ir santykiais, gali atsirasti baimė, kad ir vėl nepasiseks, teks išgyventi nusivylimą ir kartėlį, todėl sunkiai leidžiasi į naujus santykius.
– Natūralu, kad iškart po skyrybų galvoje – ne nauji santykiai. Galiausiai apskritai nuo santykių reikia pailsėti, apsigydyti žaizdas. Negali stačia galva pulti į naujus santykius.
Nesu prietaringas, nesikliauju žvaigždėmis, tačiau likimas – įdomus dalykas, kartais suvedantis pačiais netikėčiausiais būdais. Rodos, kažkas mus vis dėlto suveda.
Buvo praėję nemažai – maždaug pusantrų metų po to, kai nusprendėme skirtis ir išsikrausčiau iš šeimos namų. Ištrūkęs prie jūros, vaikštinėdamas po pušynus sutikau dabartinę žmoną Vaidą. Tai nutiko kaip tik prieš kariuomenę. Taigi kareivinės tapo vieta, kur gydžiausi sielos žaizdas, tam tikra prasme pasitikrinau santykius su nauju žmogumi, o galiausiai vieta, kurioje užgimė nuoširdus noras tarnauti tėvynės labui.
Vis dėlto galbūt nereikia savęs apkrauti mintimis ir svarstyti, kad nauji santykiai gali nenusisekti, prisigalvoti baimių ar nerimo.
– Kas dar, tavo manymu, svarbu po skyrybų gydantis sielos žaizdas?
– Išsigydžius svarbu užversti tą puslapį ir pasistengti dėl vaikų, palinkėti buvusiam sutuoktiniui laimės, sėkmės ir padėkoti už tai, kas buvo gražaus. Susidaro įspūdis, kad kelerius metus, dešimtmetį ar porą metų kartu pragyvenę žmonės nurašo visus tuos laimingus metus, nurašo dalį savo gyvenimo ir paverčia ją niekine. Nors dažniausiai, tikiu, tų gerų metų būta nemažai, būta gerų emocijų, laimės akimirkų, gimė vaikai. Per skyrybas reikėtų galvoti ir apie tai, kas buvo gera, nes taip lengviau išeisime iš krizės.
Tiesiog skirdamiesi dažniausiai susitelkiame į tai, kas buvo blogo, o iš tiesų blogo galbūt buvo net mažiau nei gero. Galbūt anksčiau, mūsų tėvų ar senelių laikais, žmonės kentėdavo, nes skyrybos buvo stigma, vyravo stereotipas, kad gyventi kartu reikia nepaisant visko. Dabar žmonės nelinkę ilgai kentėti, nebe tie laikai. Tai yra mūsų gyvenimas ir negalime jo nugyventi su bloga emocija ir kančia.
Išsikalbėjimas nepažįstamiesiems padeda pamatyti, kad tu ne vienas.
Statistiniai skyrybų rodikliai liūdina, bet gyvenimas toks – žmonių yra daug ir visi mes skirtingi, taigi nėra lengva rasti žmogų, su kuriuo galėtume kartu eiti visą gyvenimą ir drauge įveiktume visas kliūtis. Ir nors skyrybos yra skausminga patirtis, gyvenimas tęsiasi – negalime visą likusį laiką savęs plakti dėl to, kas įvyko.
Todėl svarbu suvokti, kad bendrame gyvenime buvo ir gero, mokėti padėkoti buvusiajam už jo skirtą, dovanotą laiką. Verčiau pozityviai žiūrėti į priekį – galbūt ten yra žmogus, su kuriuo kursite bendrą gyvenimą ir viskas klostysis gerai.
– Retos skyrybos vyksta taikiai, taigi išmokti padėkoti buvusiajam kartais atrodo be proto sudėtinga.
– Taip ir yra. Skyrybos visada yra kupinos emocijų, ypač kai jas inicijuoja vienas partneris. Kitas turbūt jaučiasi labiau įskaudintas. Tačiau reikia pasistengti, kad vieną dieną galėtum ranką prie širdies pridėjęs nuoširdžiai pasakyti, jog atleidi ir linki buvusiam mylimajam sėkmės, jei meldiesi, maldoje prašyti jam sveikatos ir geros kloties. Padėka ir atleidimas gali padėti išgyti. O galbūt tos geros mintys aplankys ir kitą.
– Dar sugrįžkime prie grupinės terapijos. Kaip ir sakei, ir santuoka, ir skyrybos – dviejų žmonių reikalas, o kiekvieni santykiai ir skyrybos – skirtingi. Kokių bendrysčių pastebėjai susitikimuose su kitais žmonėmis, išgyvenančiais skyrybas?
– Negaliu kalbėti apibendrintai, bet iš to, ką išgirdau terapijoje, neretai skyrybas lemia tai, kad partneris savinasi kitą. Labai svarbu suprasti, kad net ir būdami pora esame individai, kuriems reikia tam tikros laisvės, laiko sau. Kiekvieną žmogų reikia priimti su jo ydomis ir nereikia jo keisti, reikia jį palaikyti ir motyvuoti net tada, kai tau nepatinka jo pomėgiai ar karjeros pasirinkimas neatrodo tinkamas.
Svarbu kalbėtis su vaiku kaip su suaugusiu, tačiau nereikia jam permesti savo problemų.
Tačiau ir suvokiančios partnerio individualumą poros, ypač auginančios vaikus, turėtų atrasti bendrą veiklą ir pomėgių, pavyzdžiui, eiti pasivaikščioti, sportuoti, žaisti padelį ar panašiai. Juk vaikai užaugs ir išeis, o partneriams reikės ir toliau gyventi dviese, tad labai svarbu išlaikyti tarpusavio ryšį.
Kad tai padarytų, žmonėms labai svarbu kalbėtis. Manau, sutuoktiniai per mažai atvirai kalbasi. Nereikia laukti, kol kantrybės taurė persipildo, o dialogas pasidaro nebekonstruktyvus, nes viršų paima emocijos. Kalbėtis reikia visada – užmigdę vaikus ar sugrįžę iš darbų, suraskite bent pusvalandį pokalbiui.
Taip pat klausykitės laidos „Geros istorijos“ įrašo, kuriame I. Krupavičius kalbina specialistus apie tai, kaip išgyventi skyrybas:
