Apie alkoholiką tėvą prabilęs Ignas Krupavičius: galutinai su juo susitaikiau tik parsivežęs jo pelenus

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt
2021.03.21 07:00
Ignas Krupavičius

„Atrodė, kad jis iš mano gyvenimo išėjo daug anksčiau, nei mirė“, – portalui LRT.lt sako televizijos laidų vedėjas Ignas Krupavičius, prisimindamas vaikystę su priklausomybę turinčiu tėvu ir nuoskaudas, kurias paliko jo elgesys.

– Laidoje „Labas rytas, Lietuva“ kalbindamas psichoterapeutę apie vaikus, kurie užaugo su alkoholikais tėvais, prakalbai apie savo patirtis. Pameni, kada tavo tėvas pradėjo gerti?

– Kiek save pamenu, tiek pamenu ir geriantį tėvą. Dar būdamas pirmokas ar antrokas nerimaudavau, kad išgėręs tėvas ateis į tėvų susirinkimą, grįždamas namo bijojau, kad pamatysiu jį neblaivų ant suoliuko kieme. Džiaugdavausi, kad į mokyklą visuomet ateidavo mama.

– Daug slogių prisiminimų išliko? Tėvas smurtavo?

– Nei prieš mamą, nei prieš mus su seserimi jis nebuvo pakėlęs rankos, namuose neišgėrinėdavo, draugų nesivesdavo. Nors gyvenome viename bute, kartais atrodydavo, kad mes nuolat prasilenkiame – anksti ryte tėvas išeidavo į darbus (jis buvo kranininkas, vėliau – taksi automobilio vairuotojas), vėlai vakare sugrįždavo jau įkaušęs. Ir nors nematydavau jo geriančio, dabar suvokiu – tai buvo liga ir jis gėrė nuolat.

Labiausiai mane erzino jo elgesys – kai jis nurodinėjo mamai, kaip reikia troškinti kopūstus, kaip gaminti, kaip vaikus auklėti (nors pats prie mūsų auklėjimo neprisidėjo) ir pan.

Susierzindavau, jei ruošdamas pamokas išgirsdavau, kad grįžęs tėvas nepataiko rakto į spyną, įkyrėdavo, kad būdamas neblaivus jis atsiversdavo savo užrašų knygutę, kurią labai skrupulingai pildė, ir skambindavo savo draugams bei pažįstamiems. Nenorėjau bendrauti su juo girtu, tačiau man buvo pikta, kad aplinkiniams jis skirdavo daugiau laiko nei šeimai.

Pamenu, kai tėvas dirbo taksi, jis mane nuveždavo iš vieno būrelio į kitą. Yra buvę, kad jis mane vežė būdamas įkaušęs, pagiriotas. Dar ir dabar atsimenu jo ir mamos pokalbį, kai ji jam sakė, kad vaikų toks nebevežiotų.

Dabar pagalvoju, kad pokalbiai su manimi galėjo jam būti motyvacija ar paskatinimas kabintis į gyvenimą.

– Specialistai sako, kad priklausomybių turinčių tėvų vaikai nuo mažens įpratę gyventi dviejose realybėse: toje, kurią šeima galėjo parodyti aplinkiniams, ir toje, kurioje egzistuoja geriantis tėvas ar mama, kurią esame linkę paneigti. Gyvenai dviejose realybėse?

– Augdamas jaučiausi taip, tarsi gyvenau be tėvo. Tik su mama, kuri rūpinosi manimi ir sese. Tėvas mano gyvenime tarsi ir neegzistavo, o jei ir egzistavo – visuomet išgėręs. Pastarosios realybės vengiau, jos nepriimdavau, gėdijausi ir nenorėjau. Tos realybės stengiausi nematyti, užteko tos, kurioje buvome mes su mama.

– Geriau pagalvojus, nemažai tavo bendraamžių augo šeimose, kuriose vienas iš tėvų turi problemų dėl alkoholio. Ar patyrei patyčių, sulaukei užgaulių komentarų dėl to, kad tavo tėvas geria?

– Nors visuomet to labai bijojau, nei priekaištų, nei užgauliojimų nesulaukiau. Viską išgyvendavome šeimoje. Apskritai, geriau pagalvojus, žmonės apie mano tėvą dažnai atsiliepdavo geru žodžiu – jis mokėjo bendrauti, pakalbėti. Ir pats iš jo nemažai paveldėjau – ir komunikabilumą, ir artistiškumą, ir norą būti matomas, girdimas. Jei per balius ar šventes tėvas išgerdavo, visi aplinkiniai galėdavo su juo bendrauti, jiems buvo smagu. Man tuo metu buvo negera, nes jo girtavimas man kėlė šleikštulį.

– Sakei, kad prireikė dešimtmečių, kad pripažintum, jog tavo tėvas alkoholikas, ir jo neteistum. Koks buvo tas kelias?

– Tiesa, man prireikė daugiau nei 20 metų. Galvoju, kad galbūt viskas galėjo vykti ir greičiau, bet taip viskas dėliojosi natūraliai. Lengviau pasidarė tada, kai pats subrendau, kai pajutau dėkingumą tėvams už tai, kad jų dėka atsiradau. Iš tiesų dažnai problemų ieškome kituose. Jei kas nors nesiseka, tarsi ieškome kaltų ir galvojame, kad problemų turi kiti. Tačiau problemų turėtume ieškoti savyje.

Galutinai su tėvu susitaikiau, kai teko iš Londono parsivežti jo pelenus.

Mano tėvai nusprendė išsiskirti, bet dar kurį laiką visi gyvenome viename bute. Kai man buvo 15–16 m., senelių dėka tėtis rado, kur apsistoti, ir išsikraustė. Po kelerių metų jis išvyko į Londoną. Kai jis man paskambindavo ir pajausdavau, kad jis išgėręs, sakydavau, kad susiskambinsime kitąsyk. Mane pykdė, kad jis nenorėdavo pripažinti, jog yra išgėręs.

Tiesa, galiausiai jis buvo pripažinęs, kad turi priklausomybę. Dabar pagalvoju, kad galbūt tėvas stengėsi, kiek galėjo, – jis buvo ir atsiprašęs, ir susivokęs, ir netgi bandė gydytis. Tiesa, nesėkmingai.

Aš jo pastangų anksčiau nemačiau, pykau, kad jis nesitvarko, kartais ignoruodavau ir neatsiliepdavau. Tik pripažinęs, kad alkoholizmas yra liga, pradėjau daugiau bendrauti. Dabar pagalvoju, kad pokalbiai su manimi galėjo jam būti motyvacija ar paskatinimas kabintis į gyvenimą, tad galėjau daugiau laiko skirti pokalbiui. Tačiau sunku perlipti per save ir suprasti, kad ir tu pats gali daryti klaidų.

– Ankstesniame interviu esi minėjęs, kad norėdamas palaikyti psichologinę higieną lankaisi pas psichologą. Galbūt ir tai padėjo permąstyti santykius su tėvu?

– Žinoma. Nors pas psichologą pradėjau lankytis dėl kitų priežasčių, tas nėrimas į vaikystę ir prisiminimus man šiek tiek padėjo. Juk visos patirtys it kokios gijos vejasi į dabartį. Pradėjau daugiau galvoti apie tėvą, nors jo jau nebėra. Analizuoju tą savo gyvenimo etapą.

– Ne kartą minėjai, kad tėvo elgesys tau kėlė susierzinimą ar apmaudą. Ar gali apie tai kalbėti ramiai?

– Dabar jau galiu, nors tėčio jau nebėra. Tėvui išvykus į Angliją, susitikdavome tik kas 2–3 metus, kai jis atvykdavo į Lietuvą ar aš nuvažiuodavau į Londoną. Kartais susiskambindavome telefonu. Tas retas bendravimas darė savo – laikas gydė žaizdas. Žinoma, kaip ir minėjau, jo liga ilgai man buvo svetima, nesuvokiama, bet kai jam lyg ir atleidau, galiausiai galėjome su juo normaliai pasikalbėti, o ir jis man buvo atviresnis. Tiesa, nežinau, kas būtų, jei jis vis dar būtų gyvas.

Augdamas jaučiausi taip, tarsi gyvenau be tėvo.

– Manai, jo netektis tam tikra prasme taip pat privertė susidėlioti mintis?

– Manau, tai priverčia susimąstyti. Juk dažnai daug ko nevertiname, kol neprarandame. Ir man taip nutiko. Galutinai su tėvu susitaikiau, kai teko iš Londono parsivežti jo pelenus. Pamenu, tai buvo prieš pat Kalėdas. Stotyje, nešdamas urną su jo pelenais, girdėjau, kaip vidury vienos iš centrinių Londono stočių stovinčiu pianinu kažkas grojo kalėdines dainas. Labai susigraudinau. Iki šiol graudinuosi.

Vėl pagalvoji, galėjau daugiau su juo bendrauti. Iki tol buvome turėję gal tik porą rimtesnių pokalbių, vienas toks buvo, kai kartą, jam viešint Lietuvoje, kažkur jį vežiau ir mes 2–3 valandas automobilyje kalbėjomės. Atsirado vilties, kad galiu su juo bendrauti neteisdamas.

Vis dėlto pamenu, kad sugrįžęs į Lietuvą jis mėgdavo suburti gimines, pažįstamus, gimtadienį paminėti. Likus keleriems metams iki jo mirties, aš tyčia nenorėdavau važiuoti į tokius susibūrimus. Nors žinau, kad visiems būdavo linksma, o tėvas netgi sakydavo, kaip didžiuojasi savo vaikais...

Iki pat jo mirties tas susitaikymas buvo labai sudėtingas. Kaip ir sakiau, nežinau, kaip viskas būtų klostęsi, jei jis vis dar būtų gyvas. Nežinau, kiek laiko būtų prireikę paleisti tas nuoskaudas. Viską paleidau tada, kai jo netekau.

Tik po jo mirties pagalvojau, kad jis galėjo ir ilgiau pagyventi. Apmaudu, kad jam mirus man atrodė, kad jo niekada nebuvo mano gyvenime, ypač vaikystėje, kai labiausiai jo reikėjo. Taigi atrodė, kad jis iš mano gyvenimo buvo išėjęs daug anksčiau, nei mirė.

– Ką pasakytum kitiems, atsidūrusiems panašioje situacijoje?

– Žmogus gyvena savo gyvenimą. Net ir būdamas šeimoje, jis turi savo kelią, juo eina. Jei jau atsidūrei šalia jo, tavo užduotis – kažkaip jam padėti išsikapstyti. Teisdamas gali tik dar labiau sugniuždyti.

Turbūt mano tėvui trūko šeimos palaikymo. Kaip ir minėjau, pajutau palengvėjimą, kai jis išsikraustė, vėliau apsigyveno Londone. Gerai, kad net ir nemokėdamas kalbos jis rado stiprybės savyje išvažiuoti, kad svajojo apie pensiją, grįžimą į Lietuvą, pasvarstydavo gyventi ir tvarkytis sodyboje. Tiesa, Londone jis gyveno itin skurdžiai, tad jei ne kitų žmonių pagalba, nežinia, kas jam galėjo nutikti.

Manau, kad jis vis tik buvo stiprus žmogus. Aš tikriausiai nebūčiau išdrįsęs taip visko palikti ir išvažiuoti. Tačiau ir jo stiprybės neužteko – net kai ir bandė gydytis, alkoholis jį palauždavo. Manau, tokioje situacijoje sergančiam žmogui neužtenka vien noro ir ryžto. Tai svarbu, tačiau ne esminis dalykas. Kai buvau vaikas, nesuvokiau, kad tai liga, bet dabar suprantu, kad priklausomybė yra liga, ją reikia gydyti su specialistų pagalba.

Man buvo pikta, kad aplinkiniams jis skirdavo daugiau laiko nei šeimai.

Jokios problemos neišspręsi, jos nepripažinęs. Tai turbūt ir alkoholikų artimiesiems svarbiausia pripažinti ir susitaikyti su situacija, kad šalia esantis žmogus geria.

Manau, kad kiekviena situacija mus sutvirtina, sustiprina, suteikia patirties. Svarbu turėti šeimoje žmogų, su kuriuo gali pasikalbėti, tačiau jei jauti, kad viduje zuja daugybė minčių, klausimų, svarbu nepabijoti kreiptis į specialistus, palaikyti emocinę higieną. Bus ramiau, drąsiau, aiškiau.

Nors socialiniuose tinkluose, atrodo, visi gyvename smagų gyvenimą, skaudulių turime kiekvienas. Vienas pats negali jų ištverti, reikia juos iškalbėti, su jais susitaikyti ir kažkaip judėti toliau. Svarbiausia jų neneigti ir ieškoti pagalbos. Tai, kad aš prabilau, kad apie tai kalbu, – savotiškas paleidimas, pripažinimas to, kas buvo, ir judėjimas toliau.

Taip pat skaitykite

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt