„Širdis kaldavo nubėgus net trumpiausią atstumą“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ šypsodamasi prisimena Marija Pipiraitė-Grumbinė. Šiandien jai įveikiami net ir 45 kilometrai kalnuose. Nesvarbu, saulė ar lietus, nuotaika ar ne nuotaika – ir širdis nekala, ir šypsena plati.
Bėgant adrenalino – per akis, tikina nežmoniškos ištvermės reikalaujančiuose pasaulio čempionatuose dalyvaujanti moteris ir pripažįsta, jog pradėjusi nuo „menko“ dešimties kilometrų atstumo, savęs jau neįsivaizduoja be bėgimo.
Bėgimu Mariją suviliojo jos vyras, sporto žurnalistas Ramūnas Grumbinas. Ir taip užkabino, kad net per atostogas ji keliasi trečią nakties ir... bėga.
„Mano vyras bėgiojo, o aš galvojau, galiu viską daryti, tik ne bėgti. Slidinėjau, lankiau sporto klubą, bet širdis lipo lauk ir pratinausi labai mažais žingsneliais, – pasakoja Marija. – Gal buvo toks vidinis iššūkis – mano draugės nubėga dešimt kilometrų, mano vyras daug bėga, tai kodėl aš negaliu? Iš pradžių atrodė, kad tikrai ir negaliu. Bet žingsnis po žingsnio ir dabar galvoju, kad bėgti gali kiekvienas.“
Niekada nesakyk niekada, juokiasi Marija, prisiminusi, kaip ir pati savo vyrą, sporto žurnalistą Ramūną Grumbiną užkrėtė sportu, į kurį jis nė žiūrėti nenorėjo.
„Ramūnas sakė, kad niekad neslidinės, nes slidinėja tik bepročiai, o aš sakiau, kad niekad nebėgiosiu. Taigi dabar Ramūnas turi slidinėjimo instruktoriaus licenciją, kurią išsilaikė Austrijoje, o aš bėgu net ir pasaulio čempionatuose“, – juokiasi Marija Pipiraitė-Grumbinė.
Tada su savimi kalbėjausi: Marija, tau reikia tik apsirengti. Taip ir pradėjau daryti – apsirengdavau, nesvarbu, kad turiu dar keletą darbelių padaryti, bet jau darau su bėgimo apranga.
Visgi iki čempionatų Marijai reikėjo nemažai paplušėti. Moteris tikina, kad save motyvuoti iš pradžių buvo beprotiškai sunku.
„Sunkioji dalis buvo pradėti, išeiti, apsirengti, o už lango – cepelinų spalvos dangus, – šypsosi pašnekovė. – Iš pradžių, būdavo taip – nusprendžiu, kad bėgsiu ryte, tada atidedu iki pietų, per pietus užsikuičiu darbuose, vakare sakau, esu per daug pavargusi ir palieku bėgimą kitai dienai. Ir taip gali tęstis iki savaitgalio.
Pradėjau su tuo dirbti, ir pradžioje užsibrėžiau tikslą – išeiti. Tada su savimi kalbėjausi: Marija, tau reikia tik apsirengti. Taip ir pradėjau daryti – apsirengdavau, nesvarbu, kad turiu dar keletą darbelių padaryti, bet juos jau darau su bėgimo apranga.
Tarpusavy turėjom tokią frazę: „Dėl mažiau nei 10 kilometrų net nesiaunu batų“. Bet kuriuo atveju turėjau vesti šunį rytais, tad sakydavau, kad ir dėl vieno kilometro yra verta bėgti. Manau daugelis žmonių suvokia, kaip faina kažką daryti, bet sunku yra pradėti, išeiti, sunku yra pajudėti. O kai tai tampaįpročiu, man jau nesunku pradėti. Aš galiu bėgti tiek ryte, tiek ir vakare. Tas jausmas yra toks stiprus, kad grįždama iš treniruotės aš džiaugiuosi, kad kita diena man nėra laisva, o kitą dieną vėl galėsiu bėgti.“
Bet kad galėsiu bėgti pasaulio kalnų trail čempionate, jei būtų kas pasakę, tai tikriausiai būčiau net išvadinus visaip.
Visgi net susidraugavusi su bėgimu, apie dalyvavimą pasaulio kalnų bėgimo čempionatuose Marija teigia tikrai negalvojusi. Nekeldavau sau jokių didelių tikslų, tikina moteris.
„Aišku, papilomai motyvuodavo, kai užsirašydavau kokioms varžyboms, bet rinkdavausi jas pagal kalnų grožį, pagal tai, kur atmosfera ypatinga. Tai ir masiniai renginiai. Bet jei būtų kas pasakęs, kad galėsiu bėgti pasaulio kalnų trail (bekelės – LRT.lt) čempionate, tikriausiai būčiau net išvadinus visaip“, – juokiasi Marija.
Gyvenime taip jau nutinka, kad aplinkybėms susidėliojus tinkamai, imi ir išbandai tai, apie ką pats net pasapnuoti negalėjai. Pirmajame čempionate M. Pipiraitė-Grumbinė sudalyvavo 2017 metais.
„Mes tiesiog darėmės tokią žieminę stovyklą Gran Kanarijoje. Dešimt dienų tiesiog atvykom keturiese pabėgioti. Trys vyrukai ir aš, – pasakoja Marija. – Ir vienas iš vyrukų, Vaidas Žlabys, žinomas Lietuvoj trail bėgikas, turintis dabar vieną iš bėgimo klubų, sako: na tu tikrai esi ultra moteris, gal norėtum sudalyvauti čempionate?“
O iššūkius mėgstanti Marija ėmė ir sudalyvavo. Į tokius čempionatus susirenka visas pasaulio bėgimo kalnuose elitas, tad buvo be galo įdomi patirtis, prisimena į avantiūrą tada drąsiai nėrusi moteris.
„Man tikriausiai įsimintiniausia buvo tai, kad buvo labai karšta. Neįtikėtinai karšta buvo Italijoje. Mes su viena aire, tokia Karina susipažinom trasoj, viena kitą palaikėm ir baigėm kartu susikibusios rankom, – pirmojo čempionato įspūdžiais dalinasi pašnekovė. – Dažnai bėgikai, ultra kalnų bėgikai, po finišo verkia. Ir aš esu verkusi ne kartą.“
Psichologijos mokslus baigusi Marija sako dalyvaujant ilguosiuose bėgimo kalnuose čempionatuose būna ne tik džiaugsmo, bet ir sunkumų. Bet ji teigia žinanti triukų, kaip sėkmingai įveikti net sudėtingiausią maršrutą.
„Viena iš mano priemonių yra šypsotis. Net jeigu ir yra labai sunku! Aš žinau, kad mes apgaunam smegenis ir smegenys galvoja, kad mums yra gera. Tada visi ten cheminiai procesai vyksta ir man būna daug lengviau. Džiaugiuosi, kad tuo pasidalinu su kai kuriais bėgikais. Jie sako, kad mus toks triukas irgi veikia“, – šypsosi Marija.
Džiaugiuosi, kad tuo pasidalinu su kai kuriais bėgikais. Jie sako, kad mus toks triukas irgi veikia.
Nors čempionate kiekvienas bėga už save, konkurencijos Marija sako nebijanti, todėl ir dosniai žeria patarimus kitiems. Pagrindinis konkurentas esu aš sau pati, teigia bėgikė.
„Kaip aš sakau: konkuruoja vakarykštė Marija su šiandienine Marija. Aš noriu būti geresnė, nei vakar buvau, – save motyvuoja pašnekovė. – Čia yra ultra bėgimai – žiūrėti į konkurentes ir bandyti jas pavyti – man įsijungia šitas konkurencinis momentas paskutiniais kilometrais, kai aš jau būnu viską padarius, kaip sakau, su savimi.“
Marija pastebi, kad čempionatuose taip mąsto ne ji viena. Anot jos, kalnuose niekas niekam kojos nekiša.
„Arba aš gyvenu savo burbule, arba aš nematau, bet man atrodo, kad tokios juodos konkurencijos čia nėra. Net yra labai svarbi taisyklė, kad jei kažkas atsitinka kalnuose, gali būti lyderiu, bet jei kažkam yra blogai, reikalinga pagalba, privalai sustoti, padėti ir tol, kol tu neįsitikinai, kad tam žmogui yra gerai, ar iškviesta yra pagalba, negali nuo jo pasišalinti. Tiesiog tokia yra taisyklė.
Tuo metu vieną ar dvi vietas jis prarado, bet ką jis atrado... Jis atrado žmogiškumą, galimybę padėti, būti reikalingu. Man atrodo, kad tie psichologiniai momentai yra daug stipresni.
Yra istorijų, kaip iš tikrųjų žmonės bėga gan aukštose vietose, Kapadokijoje yra buvusi tokia istorija, kad vienas lietuvis vaikinukas bėgo gal 120 kilometrų ir buvo šalikelėje žmogus, kuriam buvo bloga. Jis pasakojo, kad turėjo sustoti ir palaukti, kol atvažiuos pagalba. Tuo metu vieną ar dvi vietas jis prarado, bet ką jis atrado... Jis atrado žmogiškumą, galimybę padėti, būti reikalingu. Man atrodo, kad tie psichologiniai momentai yra daug stipresni“, – tikina bėgimo džiaugsmą atradusi sportiška moteris.
Pasak Marijos, bėgant toli gražu ne viskas vyksta pagal planą. Tačiau nutinka kuriozų. Svarbiausia – kaip į juos reaguosi. Moteris prisimena, paskutinis jos maratonas buvo Tailande vykusiame pasaulio kalnų bėgimo čempionate praėjusį lapkritį. Ten teko įveikti 78 kilometrus. Ir tai buvo tikrų tikriausias išbandymas, sako ji.
Ir tada galvoju: gal aš Ukrainai šią kančią dedikuosiu. Aš labai dažnai dėkoju bėgdama. Dėkoju Dievui už kūną, dėkoju tėvams, vyrui, šeimai, aplinkai... Padėkojus jaučiu, kad gaunu dar daugiau tą akimirką.
„Bėgant Tailande aš išsikėliau sau tikslą – kiekvieną sunkią įkalnę kažkam dedikuoti. Ir mano sunki įkalnė buvo pati pirma, nes man neišsitraukė ir neužsifiksavo lazdos, o tai yra, sakyčiau, apie 25 proc. papildomos pagalbos kylant į kalną. Man jau reikėjo susirasti kažkokią atspirtį ir galvoju: na va, taigi jau buvo kartą, kad tos lazdos planavo užstrigti, aš padaviau tiesiog taip vyrui, jis patvarkė ir atidavė man, tačiau jo čia dabar nėra.
Tada pradėjau galvoti apie tai, kaip man svarbūs yra mūsų santykiai, apie savo santuoką pradėjau galvoti. Tuomet pralenkė mane ukrainietė, labai ryškiom raudonom lūpom. Daug kartų su ja trasoj susitikom. Man atrodo, kad ji ne kartą buvo sustojus pasidažyti tas lūpas. Ir tada galvoju: gal aš Ukrainai šią kančią dedikuosiu. Aš labai dažnai dėkoju bėgdama. Dėkoju Dievui už kūną, dėkoju tėvams, vyrui, šeimai, aplinkai... Žodžiu, dėkojimas iš principo yra labai dažnas. Padėkojus jaučiu, kad gaunu dar daugiau tą akimirką“, – šypsodamasi pasakoja Marija Pipiraitė-Grumbinė.
Maratonai maratonais, bet kas turi nutikti, kad net atostogaudama moteris keliasi trečią nakties, aunasi sportinius batelius ir bėga į tamsą?
Visą pokalbį su M. Pipiraite-Grumbine rasite LRT TELEVIZIJOS laidos „Stilius“ reportaže.
Parengė Vismantas Žuklevičius.
