Verslininkų Tado ir Elenos Bruzgulių šeima per pandemiją patyrė sunkių išbandymų. Jų dvynukės dukrelės Elžbieta ir Liucija gimė sergančios kovidu, o Elena po gimdymo atsidūrė komoje. Šiandien Tadas jau gali ramiai pasakoti apie šias patirtis bei prisipažįsta – sunkiausia buvo pakelti ligą ir nežinomybę, tačiau vilties sėmėsi tikėjime.
Tadas ir Elena Bruzguliai pažįstami daugiau nei 20 metų, juos supažindino bendras draugas, atlikėjas Stanislavas Stavickis-Stano. Atlantos pseudonimu žinoma atlikėja iškart krito Tadui į akį, nors vyras neslepia – buvo laikotarpių, kai jie ir kartu dirbo, ir buvo vienas nuo kito nutolę. „Galiausiai taip suartėjo keliai, kad nebeišsiskyrė“, – šyptelėjo jis.
Kai poros keliai susiėjo, Elena jau augino dukrą Saulę iš ankstesnių santykių. T .Bruzgulis sako, kad jo ir Saulės bendrame kelyje taip pat yra visko: „Būna dienų kai labai stipriai myli, bet būna dienų, kai pasipyksti. Priimti vienas kitą – visąlaik vykstantis, nuolatinis procesas. Ypač dabar, [Saulės] paauglystės metu.
Prisiminus savo paauglystę, turbūt visi žinome, kiek išdaigų esame iškrėtę ir kiek nerimo tėvams esame sukėlę“, – įsitikinęs T. Bruzgulis, piršdamasis mylimajai, leidimo atsiklausęs ir jos dukters. „Buvo svarbu, kad ji įsileistų į savo pasaulį, o tą kelią mes einame ir dar ilgai eisime“, – pridūrė vyras.
Elžbietos ir Liucijos gimimas atnešė ne tik džiaugsmo, bet ir rūpesčių. Pašnekovas sako, kad sunkumus labiausiai padeda išgyventi tikėjimas – per jį ateina viltis. „Anksčiau buvau žmogus, mėgstantis viską paskaičiuoti, norėjau numatyti, kas manęs laukia pagal vieną ar kitą scenarijų.
Su vaikų atėjimu, pastebiu, mano maldose vis ryškesni žodžiai „Teesie tavo valia, Viešpatie“. Tavo, ne mano. Aš negaliu daryti įtakos Dievo valiai, žinau – jis turi man planą, tad prašau padėti man jį išgirsti ir suprasti, o aš eisiu keliu, kurį man skyrė“, – prisipažįsta Tadas.
Jis sako, kad su vaikais kiekviena diena yra stebuklas, nes tie maži pumpurėliai parodo visokių ženklų, iš Dievo taip pat, todėl kasdien jie mokosi iš tėvų, o tėvai iš mažųjų.
„Kartais esame per tylūs ir bijome kažką pasakyti, o vaikas nebijo, kai jam skauda – rėkia, sako. Galbūt tai gera pamoka ir mums – nereikia nutylėti, užlaikyti savyje skausmų, jei kažką jaučiame, reikia kalbėtis, bendrauti ir taip spręsti kilusius klausimus“, – svarsto pašnekovas.
Jis surimtėja – sunkiausia akimirka buvo liga ir nežinomybė. „Kai vaikai gimė, kai Elena buvo paguldyta į ligoninę, kai dėl kovido jai buvo sukelta dirbtinė koma. Ji pamatė vaikus, kai juos pagimdė, tačiau jie iškart buvo atskirti, nes taip pat sirgo kovidu. Taigi jie buvo paguldyti vaikų ligoninėje, pirmąsias dienas praleido inkubatoriuje. Tai yra Dievo kelias, kurį turėjome nueiti“, – neabejoja T. Bruzgulis.
Tiesa, tame kelyje buvo ir itin gražių akimirkų – pavyzdžiui, pirmasis susitikimas su mergaitėmis. „Pamenu, kaip pirmą kartą jas paliečiau, turėjau įkišti rankas į inkubatorių, galėjau tik pirštu paglostyti. Jos buvo į delną telpančios. Tokie momentai įstringa visam“, – šypsojosi Tadas.
Vis tik sunkiausiu išbandymu jis vadina nežinomybę. Kai nesi gydytojas ir nesupranti, ką slepia įvairūs rodmenys ir skaičiai, atrodo nieko nepasako ir tai, ką išgirsti paskambinęs į ligoninę paklausti, kaip jaučiasi tavo šeima. „Tada tik meldiesi, kad viskas būtų gerai ir Dievas grąžintų šeimą namo“, – atvirauja vyras.
Dabar šios patirtys liko praeityje, mergaitės auga, o žiniasklaidoje kartais galima pamatyti ir jų gyvenimo epizodų, tarkime – krikštynas, šventes. „Šeimos gyvenimas yra įdomus, tik nežinau, ar jis sunkus. Tai – požiūrio klausimas. Man yra džiaugsmas kiekvieną rytą atsibudus apkabinti savo mergaites. Suprantu, kad fiziškai yra sunku, per dieną pavargsti, bet kaip smagu, kai jos užmiega ir gali atsikvėpti, lygiai taip pat smagu iš ryto vėl pabusti šalia.
O kalbant apie santuoką, svarbiausia yra tie žodžiai „taip“, kuriuos ištariame ceremonijos metu. „Taip“ tarsi sakome tris kartus – kad esame atviri gyvybei (nors tai ir nuo Dievo valios priklauso, ar sulauksime tokios dovanos, ar ne), mano santykiai bus monogamiški ir nenutrūkstami. Turbūt to ir reikia laikytis“, – mintimis dalijasi pašnekovas.
Tikėjimas jam svarbus, svarbios ir apeigos. „Ir Elenai tai svarbu, nors galbūt ji labiau rūpinasi estetiniu švenčių grožiu, o man svarbu kokias priesaikas sakome, kokias atsakomybes prisiimame. Taigi vienas kitą papildome“, – priduria jis. Tiesa, čia pat susimąsto, jog estetika svarbi ir jam – kodėl turint galimybę vaikams suteikti grožį, to nedaryti? Anot jo, juk taip vaikams yra dovanojami prisiminimai.
„Šventę darome ne vien sau – kažkada ateis laikas, kai mergaitės užaugs, atvers albumus, norės prisiliesti prie vaikystės, jaunystės atsiminimų. Jei galime dovanoti prisiminimus, dovanokime. Bus smagu pamatyti, kokia graži buvo jų šventė. Aišku, svarbiausia yra apeiga – nuo krikšto dienos jos tapo Dievo vaikais ir atsakomybę už jas dalijamės su juo“, – sako vyras, tikėjimą vadinantis Dievo dovana. O jei tokios šventės pakviečia atverti bažnyčios duris, galbūt turėtume tuo pasinaudoti.
„Labai anksti netekau mamos, man buvo 10-11 metų. Tuo metu lankydavome mišias bažnyčioje. Mama jau žinojo, kad jai liko nedaug, bet stengėsi suteikti mums visus sakramentus. Galbūt dabar susimąstau, kad buvo dar ankstoka, bet mama taip norėjo ir jautė“, – savo vaikystę prisiminė T. Bruzgulis.
Tikėjimo keliu jis veda ir savo dukras, kurias meiliai vadina pumpurėliais. „Jie atneša pavasarį į širdį ir ten būna amžinas pavasaris. Šiandien mano krūtinėje plaka ne viena širdis, o trys, nors kartais jos plaka ir skirtingu ritmu“, – apie dvynes dukras kalba verslininkas.
