„Mano amžius jau toks, kai jaučiuosi pasiruošusi ir galinti sau leisti tokią džiugią patirtį“, – portalui LRT.lt sako profesionali šokėja Lina Chatkevičiūtė, su vyru Donatu Vėželiu laukianti šeimos pagausėjimo. Prieš aštuonetą metų susituokusi pora sulaukdavo aplinkinių smalsumo ir pamokymų, tačiau Lina šypsosi, kad tai nė kiek jos neerzino. „Galiausiai tik mes su vyru sprendžiame, kaip norime gyventi“, – patikina ji.
– Gyvenate džiugaus laukimo nuotaikomis – su vyru, šokėju Donatu Vėželiu netrukus tapsite tėvais.
– Išties, prieš akis – gražus iššūkis ir naujas etapas. Mudu su Donatu ilgai jautėmės vaikams nepasiruošę. Ne todėl, kad jų nenorėjome, – tiesiog troškome kurti įvairius projektus ir susikurti tam tikrą pagrindą. Dabar abu pajutome, kad norime save išreikšti ir kitokioje srityje, šeimoje. Ir mano amžius jau toks, kai jaučiuosi pasiruošusi ir galinti sau leisti tokią džiugią patirtį.
– Tik panašu, kad nėštumas jūsų nestabdo, – visuomet buvusi veikli ir toliau sukatės ant parketo, darbuojatės, dar visai neseniai pasirodėte ir šokių klubo „Sūkurys“ veiklos 60-mečio šventėje.
– Sakau, kad nieko gyvenime atsisakyti nereikia. Nežinau, kaip bus toliau, bet jei galimybės leidžia, kodėl gi ne? Abu su vyru labai mylime savo darbą, o nėštumas leidžia ir toliau darbuotis. Taigi, kol kas vienas kitam netrukdo.
Didžiausiais savo pasiekimais taip pat laikau ne pergales ar titulus, o pilnatvę.
– Vis tik gyvename visuomenėje, kurioje aplinkiniai kartais nevengia peržengti asmeninių ribų ir paklausti apie planus turėti vaikų, neretai galima sulaukti ir paraginimų ar pamokymų nedelsti. Ypač kai pora yra susituokusi. Judu su D. Vėželiu vestuves atšokote 2014-ųjų liepą. Jautėte šiokį tokį aplinkos spaudimą?
– Klausimų, žinoma, sulaukdavome. Normalu – juk žmonėms smalsu. (Šypsosi.) O vos tik susituokėme, sulaukėme ir daugybės linkėjimų turėti vaikų, ir pamokymų, ir susirūpinimo, ar mums tikrai viskas gerai. Tačiau galbūt nereikia visko priimti per daug rimtai – jei linki vaikų, palinksi, nusišypsai, tačiau galiausiai tik mes su vyru sprendžiame, kaip norime gyventi.
Mudu labai daug nuveikėme ir šiandien džiaugiamės tuo, ką sukūrėme: nueitu keliu, išaugusiu „Sūkurio“ šokių klubu, išugdytais šokėjais, kurie šiandien gali pagelbėti. Visa tai neatsirado iš niekur, tam reikėjo laiko ir pastangų. Taigi todėl tik dabar jau jaučiame, kad galime daugiau dėmesio skirti šeimai.
– Į šokių pasaulį įžengėte būdama septynerių, taigi jame sukatės jau ne vieną dešimtmetį. Iškovojote ir ne vieną medalį, o už šalies vardo garsinimą buvote apdovanota ir kadenciją baigusios prezidentės Dalios Grybauskaitės padėka. Jaučiatės atsiskleidusi ir viską nuveikusi?
– Tikrai dar ne viską padariau – turiu daug svajonių. Man labai gražus Jūratės ir Česlovo Norvaišų pavyzdys. Jiedu visą gyvenimą kuria ir dar dabar turi daug veiklos. O aš tikiu, kad kol žmogus turi svajonių, nesvarbu, ar susijusių su profesine, ar su asmenine sritimi, tol jis tobulėja. Kad ir ko esu pasiekusi, noriu ir toliau turėti siekių.
Beje, didžiausiais savo pasiekimais taip pat laikau ne pergales ar titulus, o pilnatvę. Man svarbu, kad mane suptų žmonės, su kuriais gera bendrauti, nuoširdumas. Man tai yra didžiulė vertybė. Daug metų su Donatu dirbome, keliavome, išugdėme daugybę mokinių, susiradome bičiulių ne tik Lietuvoje ar Europoje, bet visame pasaulyje. Tie ryšiai man labai brangūs.
Tikiu, kad kol žmogus turi svajonių, nesvarbu, ar susijusių su profesine, ar su asmenine sritimi, tol jis tobulėja.
Galbūt po pandemijos atėjo toks metas, kad dabar šeimos pagausėjimo sulaukė mūsų mokiniai Kinijoje, Japonijoje ir Korėjoje. Atsiunčia nuotraukų, pasipasakoja. Labai smagu, kad galime pasidalyti ir tokia laime.
– Išties, nuveikėte nemažai, daug ir išbandėte. Televizijos žiūrovai jau buvo įpratę jus matyti projekto „Šok su žvaigžde“ teisėjos kėdėje. Ar televizijos nepasiilgote?
– Pamenu, kai Audrius (prodiuseris A. Giržadas – LRT.lt) paskambino ir pasiūlė prisijungti, atsisakiau, bet vyras paragino pabandyti ir galiausiai persigalvojau. Tikrai nepasigailėjau – tai buvo labai smagi patirtis. Nors esu scenos žmogus, kalbėti prieš kameras man buvo didžiulis iššūkis, tačiau taip pat ir visai kitokia veikla, nei buvau įpratusi, tad buvo tikrai įdomu ir labai praskaidrino pandemijos metą.
Pakartočiau, tiesa, dabar, atrodo, trūktų tam laiko. Nors, geriau pagalvojus, laikas – tamprus dalykas. Juk kuo daugiau darai, tuo daugiau padarai. Vis dėlto projekto nėra, bet ir be televizijos veiklos man dabar užtenka.
Ir mano amžius jau toks, kai jaučiuosi pasiruošusi ir galinti sau leisti tokią džiugią patirtį.
– Sakote, kuo daugiau darai, tuo daugiau nuveiki. O kada sustoti ir atsikvėpti?
– Mano darbas labai įvairiapusis – organizuoju renginius, treniruoju, pati šoku, tad, užsiimdama viena veikla, ilsiuosi nuo kitos. Galiausiai manau, kad jei tinkamai susidėlioji prioritetus, atsiranda laiko ir poilsiui.
– Kaip atrodo jūsų poilsis?
– Jei labai pavargstu, pasiimu laisvadienį, o po itin intensyvių laikotarpių labiausiai padeda diena ar dvi, praleistos namuose. Pailsiu ir užsiimdama paprastais, buitiniais darbais – tvarkydama gėlyną, grėbdama lapus, valydama dulkes ar gamindama.
Gaminti, beje, labai mėgstu, smagu išbandyti įvairius sveikuoliškus patiekalus, o paskui į svečius pasikviesti artimų žmonių ir drauge pavakarieniauti. Puikiai prablaško ir pasivaikščiojimas su šuneliu miške.
Kartais būna, su vyru sumąstome kur nors nuvažiuoti, tik tų kelionių planuoti nemėgstame – sėdame į automobilį ir spontaniškai sugalvojame, kur galima nuvykti. Juk Lietuvoje netrūksta ir įdomių renginių, ir labai gražių vietų.
– Iš tiesų, kartais taip gera nieko neplanuoti.
– Man tikrai labai patinka, nes dirbdama viską kruopščiai planuoju. Kitaip nieko nespėčiau ir būčiau sutrikusi. Bent kartais norisi neplanuoti.
– Turbūt šokėjo gyvenime daug disciplinos ir ganėtinai griežtai sustyguotos darbotvarkės.
– Labai daug. Tačiau iš asmeninės ir trenerio patirties pastebiu, jog nuo vaikystės disciplinuotų žmonių gyvenimas neretai susiklosto sėkmingiau ir laimingiau. Paprasčiausiai būna, kad kai kurie žmonės blaškosi, negali susitelkti ir savo laiką iššvaisto nereikalingiems dalykams. Jie patys nuo to pavargsta ir viską apsunkina. Sportas, šokiai moko sutelkti savo jėgas ir dėmesį į tam tikrus darbus. Tai labai padeda.
Mudu su Donatu ilgai jautėmės vaikams nepasiruošę. Ne todėl, kad jų nenorėjome, – tiesiog troškome kurti įvairius projektus ir susikurti tam tikrą pagrindą.
– Taigi šokiai į gyvenimą įnešė disciplinos, o taip pat daug įspūdžių, tapo jūsų saviraiška ir aistra. Tačiau ar niekada nebuvo kilusi mintis viską mesti ir ieškoti kito kelio? Galbūt dažniausiai tokios mintys aplanko paauglystėje, kai norisi laiką leisti su draugais, o ne treniruotėse...
– Iš tiesų daug draugų sutikau būtent šokiuose, tapau bendruomenės dalis. Matydavau, ką pasiekia vyresni, ir mane tai motyvuodavo. Be to, šokiai tai ne vien treniruotės, bet ir daugybė įdomių patirčių – kelionės į konkursus, stovyklos...
Galbūt todėl mesti niekada nenorėjau. Juolab kad šokdama jaučiau, kad esu savo vietoje, tai mano veikla. Ji mane sudomino nuo pirmųjų pamokų ir mamai seniai pasakiau, kad būsiu profesionali šokėja. Nors tada ir mano tėvams, ir tuometiniams treneriams tai spaudė šypseną, savo pasiekiau. (Juokiasi.)
Tiesa, vaikystėje buvau smalsi ir lankiau ne vieną būrelį – be šokių, buvo smuiko pamokos, gimnastika, dailė. Turėjau iš ko rinktis. Galiausiai liko tik dailė ir šokiai, bet pastarieji nugalėjo. Pasirinkau šį kelią ir einu juo iki šiol.
– Dailė? Galbūt dabar dar papaišote?
– Piešiu kasdien ir daug. Galbūt tai nėra plačiai žinoma, tačiau aš, mano vyras Donatas ir buvusi šokėja Kristina Valiūnaitė turime šokių aprangos dizaino studiją, ji pasaulyje yra ganėtinai žinoma. Kristina studijai vadovauja, o mano užduotis – kūrybinė, piešti modelius. Taigi mano aistra dailei išliko. Galbūt apskritai į gyvenimą žiūriu per meno ir kūrybiškumo prizmę.
Man ir šokiai yra veikiau menas nei sportas. Gyvenimas tam tikra prasme taip pat yra kūryba – jis bus toks, kokį jį susikursi, kartais prisitaikydamas prie tam tikros situacijos ar aplinkybių. Kartais tereikia išdrįsti. Ir aš ne visada būnu drąsi – prireikia paraginimo ir palaikymo. Tačiau svarbu pabandyti. Galbūt ne viskas pavyks, galbūt ne viskas patiks ar bus tau tinkama veikla, bet tik eidamas tokiu keliu gali ką nors sukurti.
