Kūčios yra nuostabus metas, kai žmonės tyli, nes valgo arba miega, o gyvūnai šneka. Na, jie visada šneka, tik savo kalba, mums neįkandama, negirdima ir nesuprantama. Įsivaizduokit: Kūčios, po vidurnakčio, kaimo troba.
– Pagaliau ramu, ramu, aha ramu, galima nebesislėpti. Tuoj nusiprausiu ir reikia kviesti šeimyną. Ji vis dar parpia po grindimis, – šalia urvelio burbėdama priekinėmis letenėlėmis ūsus valosi ir kailiuką šukuojasi naminė pelė.
– Ooo, šiandien tiek daug kvapų, ir tiek daug visko palikta ant stalo! Pelytės sesytės, greičiau, prasidėjo mūsų Kalėdos!
– Neskubėkit, – išlindo apsimiegojusi senė pelė. – Jau trečius metus, turbūt paskutinius, sutinku Kalėdas, turiu karčios patirties, tad klausykit. Visų pirma, lašinių spąstuose nelieskit, jie jau ten tuoj ir gest pradės. Kai lakstysit po lėkštes, susimildamos, nepalikit po savęs kakučių. Tegu dvikojai galvoja, kad dvasios jų mišraines ryja. Katės galit nebijoti, ji tiek priputusi, kad ir norėdama ant stalo neužšoks. Pasisotinusios, sausainius, riešutus ir kūčiukus neškit po grindimis į sandėliuką. Pirmyn!
Katė, pažadinta triukšmo, lėtai tingiai pramerkė akis, pasiklausė pelių cypčiojimo ir kojyčių tipenimo, išsitiesė kiek išgali išskėsdama pirštukus ir išleisdama ilgus aštrius nagiukus.
– Tikrai, niekur iš čia nesitrauksiu, – nusižiovavo ir dar patogiau įsitaisė ant šeimininkės pilvo.
Šeimininkė irgi per miegus nepatenkinta suniurzgė ir kažką panašaus į „katuli, pasitrauuu..“ čepsėdama tarstelėjo.
Jos šiltą kūną stebi ant lubų tupinti uodė:
– Oi, na šiandien tai prišildė trobą, tai prišildė, neįmanoma miegot. Sakė man uodai, kad rinkčiausi rūsį žiemavietei, tai ne – per tamsu, vorų bijau. O dabar užmigti neįmanoma. O dar tas anglies dvideginio kvapas iš šeimininkės burnos, mano receptoriai eina iš proto. Būtų vasara, oi kraujo prisisiurbčiau. O dabar kur man jį dėt. Skrendu bent aplink ausis pazysiu, panervinsiu, tegu ne man vienai būna blogai. Bzzzzzzzzzz.
Šeimininkė pasivarto piktai lovoje, nublokšdama katę, pamosuoja rankomis ir iš įpročio paslepia galvą po antklode. Katė, išversta iš savo sosto, kurį laiką nesupranta, kas dedasi. Išgirsta uodą ir užsikirsdama plonai pradeda vapėti:
– Nu, palauk man, zyzle, tuoj aš tave pričiupsiu, kai tik pamatysiu, nesimato, kur tu, kur tu, tuoj aš tave!
Pelės išgirdusios katę, sustingsta. Pikta šeimininkė nežiūrėdama iškiša ranką iš po antklodės, paglosto katę, ir ta nurimsta, įsitaiso prie šilto šeimininkės šono ir vėl užparpia. Pelių konvejeris tęsia darbą.
Uodė, patenkinta savo diversija, nutupia palubės kamputyje. Nesėkmingai nutupia. Bet kol suprato, kas tie lipnus siūlai, buvo vėlu. Siūlai smarkiai suvirpėjo ir uodė net sparnais mostelt nespėjo, kai ją tiesiog supainiojo visas pluoštas lipnių gijų, o krūtinėn susmigo aštrūs žandai. Dar kurį laiką juto, kaip vidun teka kažkoks šiltas viską tirpdantis skystis, vėliau liko tik tamsa.
– O seniai aš tavęs, zyzle, laukiau, – pasičepsėdamas murma voras virpūnėlis, – seniai, sukūdau net kamputyje betupėdamas, bet žinojau, kad ir į mano voratinklį ateis Kalėdos. Nedaug čia to maisto, bet užteks kelioms savaitėm. Dar girdėjau kelias muses pabudusias. Ir jos pas mane atskris. Tikrai atskris. Puikios kalėdos. – Sliurrrrpppp ir išsiurbė suvirškintus uodės vidurius.
Iš po viryklės spintelės kyštelėjo antenos, eglutės girliandų šviesoje sužibėjo sidabriniai žvyneliai.
– Viskas ramu, lendam, – tarstelėjo cukrinis žvyninukas.
Dar keli pailgi gyviai su trimis spygliukais pilvelio gale išskuodė.
– Oi kiek daug trupinių, kiek cukraus! Kalėdos!! Tik atsiminkit, jei kažkas įjungs šviesą, nejudėkit, o ne pulkit lakstyt kaip be galvos. Ir katė nepamatys, ir šeimininkė aparpalio negaus.
– Kokios gražios švieselės, gal paskraidom aplink jas? – viena maistinė kandis klausinėja šalia plazdenančios kolegės.
– Gražios, labai gražios, paskraidom, – užsisvajojusi atsako kaimynė. – Ne, ne, ne! Mums reikia kruopų ieškoti, kiaušinius dėti, negalime pasiduoti sugundomos švieselių. Nežiūrėk į šviesą. Uodžiam, kur čia laiko grikius ir miltus. Uodžiam. Uodžiam.
Už spintelės jas stebi aštuonios mažytės didžiulio kampavorio akys.
– Skriskit, skriskit. Man pavesta saugoti šeimininkės podėlį ir jokia kandis čia neprisiartins. Bent jau gyva nepaspruks, – žybteli voras žandukais.
Pelių, musių, kandžių, žvyninukų, vorų balsai susilieja į vieną gaudesį. Kažkur ant stogo pasigirsta šuoliukai. Bum, bum, bum, bum. Po pertraukos vėl šuoliukai bum, bum, bum, bum. Aidi per visą namą.
Šeimininkas pramerkė akis.
– Prakeiktos kiaunės! Vieną kartą aš jus pričiupsiu.
Šeimininkas atsistoja, įsispiria į šlepetes, pasikaso pasturgalį ir pajuda virtuvės link. Žvyninukai niurkteli po spintele, pelės urvan, kandys nutūpia ant spintelės, vorai dingsta šešėliuose. Tyla.
Šeimininkas nušlapsi iki stalo. Įsipila aguonpienio. Šakute pasmeigia silkę, padengtą keptomis morkomis.
– Hm, nepamenu, kad silkė būtų buvus su razinomis.
Urvelyje senė pelė piktai žvilgteli į jauną peliuką.
Linksmų šventų Kalėdų ir nuobodžių, neįdomių, paprastų Naujųjų metų!
Autorius yra Aplinkos ministro Simono Gentvilo patarėjas.
Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.
Taip pat žiūrėkite laidą „Gamtininko užrašai“.
