Žurnalistas, radijo laidų vedėjas, muzikos apžvalgininkas ir lietuviškos „Eurovizijos“ simbolis Ramūnas Zilnys sako – be muzikos gyvenime jam vienodai svarbi yra tyla. R. Zilnys tikina, jog už energingo, pasitempusio ir greitai kalbančio žurnalisto sienų slepiasi melancholikas iš prigimties, kuris sunkiai patiria euforiją, bet leidžia gyvenimui tekėti be jo įsikišimo.
Viso pokalbio klausykite čia:
– Ar gyvenime tau netrūksta ramybės ir tylos?
– Žiūriu į kalną knygų ir šūsnį filmų ir vis laukiu, kada ateis jų eilė, kartais net pasakau sau, kad taip nutiks išėjus į pensiją. Būna dienų, kai svajoju, kaip visą laiką galėčiau tik skirti sau, bet suprantu, kad tai nėra labai realistiška. Aš nemoku atostogauti, per atostogas dirbu, nes jei atsijungiu, jaučiu, kad gyvenimas vyksta be manęs. Aš esu nelabai save mėgstantis žmogus.
Nesakau, kad atsikeliu kiekvieną dieną ir galvoju – kaip man nepasisekė. Man yra sunku jausti euforiją ar džiaugsmą dėl pasiekimų ar nutikusių dalykų, aš esu tikras melancholikas (...). Neįsivaizduoju savęs laimingo ten, kur šilta, man labai patinka mūsų regiono oras ir platumos. Nemanau, kad visi žmonės turi būti be galo linksmi. Aišku, kai tavo veidą mato televizijoje, gali įsivaizduoti kitaip.
– Ar mėgsti tylėti?
– Aš mėgstu tylėti, galiu vakare sėdėti prie židinio tris valandas, su niekuo nekabėti ir man viskas su tuo yra gerai.
– Ar kada nors pokalbio su pašnekovu metu neuždavei klausimo, kuris tau buvo labai svarbus?
– Viskas priklauso nuo pokalbio priežasties, esmės, struktūros. Kartais tikrai tenka skambinti žmonėms su labai nepatogiu klausimu ir jį užduodu – toks mano darbas, ir tas žmogus tai supranta.
Aš mėgstu tylėti, galiu vakare sėdėti prie židinio tris valandas, su niekuo nekabėti ir man viskas su tuo yra gerai.
– Kur šioje vietoje atsiduria žmogiškumas?
– Su žmogiškumu šioje vietoje viskas yra gerai. Jei atvirai, su metais aš pradėjau švelnėti, išvengiu teritorijų, į kurias, matau, kad žmogus nenori eiti. Tačiau dažnai vieną ar kitą klausimą jau užduodu dar neįsijungus kameroms ir paklausiu, ar galėsime apie tai kalbėti.
Aš esu palaimintas ta prasme, kad nesu tiriamosios žurnalistikos atstovas, mano pašnekesiai sukasi aplink žmonių istorijas ir kūrybą. Neturiu tikslo ištardyti.
– Kodėl žmonės eina į sceną?
– Vienas vadybininkas man yra gerai pasakęs – žmonės, kurie dainuoja scenoje ir savo noru lipa ant jos, skleidžia garsus į metalo gabalą, automatiškai yra šiek tiek kitokie. Per tiek metų, stebint šitą industriją, aš galiu jau iš pirmos ar antros dainos bei pirmo interviu priskirti artistą tam tikrai grupei. Nemaža banga tokių dabar muziką mato kaip verslą – nori būti nuomonės formuotojais, nepavyksta, tai bando per muziką. Jie mato tai, kaip matomumo galimybę. Kita kategorija žmonių, kitaip tiesiog negali, jie be to tiesiog nuvystų, jiems be to yra labai negera.
Scena dovanoja daug dalykų. Ir adrenaliną, ir daug gerų emocijų, prie kurių pripratus, tikiu, vėliau yra labai sunku išsiversti. Aš manau, kad geriausi yra tie, kurie negali nedainuoti. Lietuvoje yra labai mažai artistų, kurie prieš pasiekdami auditoriją, buvo klausomi, Lietuvoje nėra taip jau lengva iškilti.
– Ar kada nors bandei rašyti dienoraštį?
– Taip, ir man tai visai patiko. Tačiau tai tęsdavosi tris ar keturias dienas ir pasibaigdavo, nes paprasčiausiai niekam nėra laiko. Kartais papasakoji vieną ar kitą istoriją ir žmonės man sako – tikiuosi, kad viską dokumentuoji. Tų patirčių, užkulisių yra begalės, bet aš nė velnio jų nedokumentuoju.
Aš niekada neturėjau gyvenimo plano, jis kažkaip pats tęsiasi. Manau, kad tai yra vienas iš laimingiausių būdų gyventi.
Mano atmintis gera, bet vargu ar galėčiau kažką sukurti iš savo atsiminimų. Aš suprantu, kad didelė dalis jų yra susijusi su kitais, per dieną susitinku su penkiais ar šešiais muzikantais.
– Kodėl tu darai tai, ką darai? Ar tu nori išgirsti iš žmonių atsakymus į klausimus, kurių atsakymų tu pats nežinai?
– Toks yra mano darbas, laikau ranką ant pulso, bendrauju su žmonėmis. Kadaise tai pradėjau daryti, mane paėmė srovė ir ji mane neša. Aš niekada neturėjau gyvenimo plano, jis kažkaip pats tęsiasi. Manau, kad tai yra vienas iš laimingiausių būdų gyventi.
– Koks yra paskutinis didžiausias tavo gyvenimo stebuklas?
– Be jokios abejonės – mano dukra. Aš turiu du vaikus.
– Koks yra smagiausias tavo dienos ritualas?
– Žiemą tai užkurti židinį, nes pasidaro labai jauku. Pastaruoju metu pradėjau gaminti, anksčiau buvau beviltiškas, o dabar galiu gaminti maistą. Atsirado poreikis gaminti. Marijonas Mikutavičius yra gerai pasakęs – vyrams maisto gaminimas yra greitas rezultato pasiekimas, meditacija.
