Vaizdelis, kaip okupantas apiplėšinėja Chersono zoologijos sodą ir už uodegos iš jo tempia besispardantį meškėną, tučtuojau apskriejo visa pasaulį, duodamas darbo memų kūrėjams. Nes, na, tai kiek paįvairina įprastą rusofašistų grobį (klozetus su skalbimo mašinomis).
Dalis gyvūnų iš apiplėšto zoologijos sodo buvo išgabenta į Krymą, dalis dingo be žinios. Vėliau pasirodė propagandinis rusų reportažas, kaip, girdi, meškėnas (visiškai kitas egzempliorius, jaunutis) liko tarnauti desantininkų dalinyje, jam net tuos tipiškus dryžuotus marškinėlius pasiuvo. Dabar jį laiko okupantų pergalės simboliu.
Turbūt pergalės prieš civilius ir elektros pastotes bei perdavimo linijas, nes kitur vyksta smarkus neigiamas puolimas. Kaip ten bebūtų, meškėno likimas nekoks. Dabar, kol gyvūnas jaunas, jis yra rankinis. Paūgėjęs taps agresyvus ir bus paprasčiausiai išmestas, arba tiesiog paspruks nuo savo „geradarių“ apkasuose. O kas toliau? O toliau bus ir yra dar blogiau.
Tad kas tie meškėnai ir kuo jie tokie baisūs.
Visų pirma meškėnai tikrai nėra baisūs, jie yra mieli ir nuostabūs padarėliai tol, kol gyvena savo gimtinėje – Šiaurės Amerikoje. Ir tik ten. Jie ir gyventų Nuo Kanados iki Panamos, jei ne dvikojė beždžionė, kurios veiksmai neprognozuojami, o gebėjimas matyti bent du žingsnius į priekį yra neįveikiama užduotis.
Šiaip meškėnai yra plėšrieji žinduoliai, kurie priklauso visiškai atskirai meškėninių šeimai. Jie nepriklauso meškų grupei, nors joms yra artimiausi. Ir nieko bendro neturi su usūriniais šunimis (nors yra gan panašūs), nes pastarieji yra šunų giminės.
Čia dar ir pavadinimai nepadeda. Nes usūrinį šunį mes kartais vadinam jenotu (rusų kilmės žodis). Rusai taip vadina būtent meškėną. O usūrinis šuo yra jenotavidnaja sabaka. Meškėnų šeimai be visiems žinomo plėšiko juoda kauke – paprastojo meškėno ir vėžiaėdžio meškėno, priklauso ir koačiai, ir olingai, ir kakomicliai, ir kinkažu.
Mūsų herojus, paprastasis meškėnas, yra stambiausias iš savo giminaičių. Jį lengva atskirti iš mielo įžūlaus snukučio, juodos kaukės, pilko kailiuko ir svarbiausia – ilgos pūkuotos skersai dryžuotos uodegos. Tiesa, priskaičiuojama bent dvi dešimtis jų porūšių ir tiek dydis, tiek kailio spalva skiriasi. Suaugusių meškėnų svorio amplitudė yra didžiulė – nuo 3 iki 25 kg.
Tiek lotyniškas, tiek daugelio šalių šio žvėrelio pavadinimas susijęs su skalbimu, skalavimu. Mat, meškėnas turi savybę viską, ką randa, kišti vandenin ir praskalauti. Ne, tai nereiškia, kad gyvūnas mėgsta švarų maistą. Tiesa pasakius, laukiniams gyvūnams tai mažiau būdinga, dažniau taip elgiasi nelaisvėje laikomi žvėreliai.
Aš prieš dvi dešimtis metų irgi laikiau meškėną. Jis skalbdavo viską, ką rasdavo, nuo šunų maisto, iki papuošalų, raktų, telefonų, kompiuterio pelių, žodžiu, prieš vartojant, bet kurį daiktą reikdavo gerai pamirkyti. Šiaip meškėno rega nėra labai gera, nors jis neblogai mato prieblandoje. Turi neblogą uoslę, kuri labiau reikalinga susirasti savo gentainius ir žinoti, kur maistas. Turi neblogą klausą, bet ypač gerai išvystytas lytėjimas. Mat jo penkiapirštės priekinės letenėlės yra ypač jautrios, turi daugybę receptorių, kurių dėka meškėnas susiranda tinkamo maisto.
Ką meškėnai valgo – viską. Tai yra visiškas visaėdis padaras galintis grobį pasigauti vandenyje, sausumoje ir medžiuose. Jo meniu labai įvairus - nuo žuvų ir vėžiagyvių iki vabzdžių ir moliuskų, įvairiausių stuburinių, vaisių, riešutų, bei kitų augalų. Augalinė mityba sudaro bent trečdalį jo raciono.
Ypač mėgsta obuolius. Būtent Juodkrantės meškėnai rudenį daugiausiai laiko ir praleidžia obelų soduose. Daugiau nei trečdalį raciono sudaro įvairūs bestuburiai – moliuskai, sliekai, vabzdžiai, vėžiagyviai. Ir, žinoma, jie mielai ryja varles, driežus, pelinius graužikus, paukščius. Tiesa, suaugusius paukščius retai pagauna, bet lizdus ir jauniklius mikliai išdrasko. Mat šitas padarėlis puikiai laipioja medžiais, net žemyn galva gali leistis. Ir paukščiams nuo šito plėšrūno pasislėpti galimybės faktiškai nėra.
Meškėnai gyvena grupėmis. Patelės sau, patinai sau. Per rują, anksti pavasarį, patinai ieško patelių, poruojasi ir išsiskiria. Keli negiminingi bernai gali susiburti draugėn ir toliau leisti sau vasarą arba klajoti. Patelės sėslesnės ir vaikų auginimas (atsiveda 2-5 meškėniukus) yra tik jų reikalas.
Meškėnas yra naktinis gyvūnas ir dieną retai jį pamatysit, nebent patelę, ieškančią maisto savo vaikams. Meškėnas gyvena visuose biotopuose (mėgstamiausi lapuotynai ir mišrūs miškai), bet pastaruoju metu vis labiau glaudžiasi prie žmogaus, nes jį vilioja tiek daržovės ir vaisiai, tiek paliktos maisto atliekos. O jei dar koks nenuovoka pašeria tokį mielą žvėrelį, tai geriau ir būti negali. Meškėnai dažnai ir įsikuria žmonių namuose, sandėliukuose, ūkiniuose pastatuose.
Meškėnas, savo ir mūsų nelaimei, turi gražų kailį, dėl to juos labai vertino. Meškėno kailio kepurės su nukarusia uodega kažkuria prasme buvo net Amerikos medžiotojų simbolis. Taigi meškėnus imta smarkiai medžioti. Europos ir kitų šalių medžiotojai žiauriai užpavydėjo ir tarpukariu bei pokariu jų atsigabeno į Rusiją (Kaukazo regionas), Baltarusiją, Vokietiją, Prancūziją, Čekiją, Japoniją.
Beveik visur meškėnas puikiai aklimatizavosi. Suprato, kad čia esantys gyviai yra visiškai neprisitaikę tokiam nespecializuotam plėšrūnui, kad priešų, be žmogaus, jis faktiškai neturi ir taip prasidėjo meškėno aukso amžius. Tiesa, ne visi meškėnai buvo atvežti dėl medžioklės. Dalis pabėgo iš kailių fermų, dalis buvo iš jų paleista, dalį tiesiog išmetė gyvūnėlių augintojai, nes subrendęs meškėnas tampa nebevaldomu piktu plėšriu besidraskančiu padaru (sėkmės tiems desantininkams).
Dabar Vokietijoje yra jau turbūt keli milijonai meškėnų. O prieš 90 metų buvo paleistos tik dvi poros. Šimtai tūkstančių kasmet sumedžiojama, bet populiacija toliau smarkiai didėja. Tas pats ir Japonijoje, kur kovai su tuo padarėliu išleidžiama milijonai jenų. Tas pats bus ir Baltarusijoje bei kitose šalyse. Tas pats bus ir pas mus. Kelios šeimos jau gyvena Kuršių Nerijoje, tikrai jų yra Pietų Lietuvoje.
Tai kuo tas meškėnas yra blogas. Be to, kad, kaip jau minėjau, tai padaras, kuris gali ryti viską, daro milžinišką žalą mūsų vietinėms bestuburių ir stuburinių rūšimis (kurios niekada nepažinojo tokio plėšrūno), jis dar ir perneša įvairias virusines ligas (pasiutligė – viena jų), parazitines apvaliąsias kirmėles. Tiesa, yra viena virusinė liga, kuri Amerikoje negailestingai žudo ir pačius meškėnus, ji jau plinta ir Vokietijoje. Tik neaišku, ar dėl jos nenukentės ir kitos žinduolių rūšys.
Žodžiu, žmogus eilinį kartą prisidirbo. Ką daryti mums? Nuo 2016 paprastasis meškėnas paskelbtas Europos sąjungos invazine rūšimi. Jų negalima auginti, jais prekiauti. Jei pas jus apsilnkys šie kaukėti padarėliai, jokiu būdu jų nemaitinkit. Pamačius reikia pranešti gamtos apsaugai. Taip pat reikia kuo greičiau sumedžioti ir sugaudyti visus pasirodžiusius meškėnus, kol jų dar mažai. Vėliau, o gal jau ir dabar, bus vėlu.
Autorius yra Aplinkos ministro Simono Gentvilo patarėjas.
Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.
Taip pat žiūrėkite laidą „Gamtininko užrašai“.
